Skip to main content

Full text of "ΣΩΤΗΡ = Soter. III metai (1926)"

See other formats


"Ephemerides Sacrarum Disciplinarum 4 
Theologica> - Philosophicae Facultatis " 
in. 2 


UI 


Religijos mokslo laikraštis 


KAUNAS 9901 06 A A i 1026 | 


L 


kr 


k Turinys—Summarium.. 


Pryj. Pr. Donydaitis Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ 
De etymologia et notione verbi „religio“ 
Prof. Dr. O, Menglin: Aukų žymės iš senosios akmens 


> 119 


gadynės | 
“De probatione ei aevi palaeolithici 


inferioris - - 1 


Šis Dr. Joli, Dėller: Senasis Istatyiršiė naujųjų atradimų šviesoj 
Recentissimae explorationes in Oriente et 
i Vetus Testamentum | - - + + - 


Prof. J. Skvireckas | Neteisusis užvaizdas S i 


Villicus iniguitatis (Lk. 16, 8) Sr ad 


Prof. Dr. A. Grigaitis: Aida metodikos paie keliai 
Nova methodus exegeti ca. k 


Prof. E. B. Allo (aut:): Graikų-romėnų dievai gelbėtojai ASA 


Prof. B. Čėsnys (vert): GEO! YOTHPES in paganizmo gračco-r0- 
4 mano + * - -- > 4 
Prof. Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budizmas Sad 
Christianitas ac buddhismus - - - - 
Prof. 1 Pr. „Dovydaitis: Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 
a tae de vita Soo eruditorum 
52 > Vincent Henry 58 
e B) Louis-Charlės Ca Ji L 2 
Z. + | Alessandro Bonucci + - | 
nu 4 i Robert: Koldewey' =>:- 5 454 
A (1 Henri Cordier - - 4 


ks 


Ct “* Theophile Homolle - 
ias 46, Hermann Vollrat Hilprecht : 
p= Joseph Tixeront - - 

Ž Le comte Goblet d'Alvielia 


EU AS 


. . „Christian“ Bartholomae - | i 
472 Gustav ss Ua 

į "An 
> 


3 „Bernhard P el - -; 


Pasebėlų I pilių p 


7 „pusl 14 eil. iš virš. aisp. o > yra“ “turi būt ir yra 


1 7 
, " 15-22 43 > ir dedvi 8 o jiedvi i ž į 
11127 1 E apa. SB DOM i su Tomu || 
18 „1-2, MirĖ. > OS, + 2ė ir jo | . 
LK LSE „ atmestieji „| atmestinieji. 
* 
š + 


Ž 19—26 


« 27—42 


110—111 


Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“. 
; “Par. Prof. Pr. Dovydaitis, Kaunas. 


Nors beveik kiekvienas lemtesnis religijų istorijos ir teologi os vado- 


“ „vėlis savo pradžioj sumini, iš kur eina žodis „religija“, tačiau šias e les 


rašančiam neteko matyt nė vieno tokio, kuriame ir bent kiek plačiau būtų 


“paliesta „religijos“ žodžio etimologija ir iš jos einanti to žodžio prasmė, 
“arba atvirkčiai, Tiktai periodiniuose leidiniuose kartkartėmis tenka užeiti 


šis klausimas paliečiant, nors taip pat labai retai. Taigi, šiame pirmajame 


lietuviškame religijos mokslo periodiniame leidiny ir tarėmės būsią pravartu 
„mūsų skaitytojus bent k'ek plačiau painformuoti apie šio klausimo dabar- 


tinį stovį. 


“ Pitmuoju požvilgiu gali pasirodyt, jog čia nėt nesama jokio klausimo. 


+ Nes juk iš kiekvieno vadovėlio galima pigiai sužinot, jog krikščioniškų 


“ Europos tautų kalboms žodis „religija“ teko iš lotyniškos kalbos žodžio 
„eligios, „o šiojo žodžio etimologija išaišk.nama arba ciceroniškai, arba 
laktanciškai...  - ; . 


„< Belgi jau šias dvejopas aiškinimas kaip tik rodo, jog šiuo klausimu 
„ nebūta vienodos nuomonės net lotyniškoje senovėje..--Tačiau, paprastai, 
tolyn į šį klausimą nesileidžiama, pasitenkinant: tik sakytuoju konstatavimu 
ir abiejų nuomonių trumpu pakomentavimu. „Stai kaip trumpai ir pigiai 
apsidirbama su mūsų čia keliamais klausimais geriausiame (ir plačiausiame) 
religijų istorijos vadovėly, kokį yra pagaminę katalikiški šio mokslo atsto- 
vai, (Cia pačioje pradžioje jėzuitas L. de Grandmaison'as skyrely pa- 
vadintame „Religija: žodis ir dalykas“ taip ir tiek kalba mūsų klausimais: 

„Žodis religija, bendras visoms vakarinės Europos kalboms, yra 
romaniška lytis lotyniško žodžio religio. Įtikimiausia šio žodžio etimo- 


+ Jogija stato jį į santykius su veiksmažodžiu 1e gere (re-ligere: surankiot, 
apžvelgti savo dvasioj, apgalvot truputį susitelkiant ir, kai kuomet, nerima- 


“ir kitų šalių kultūriagos. tautos: +; 
+ “ š *. £ "2 - - — 


* 


ET. 


--Staujant). Tačiau, nors kalbiškai 


sunku apginti, tikrąją dabartinę 
iška etimologija, kuri, bent nuo 
žare (religare: vėl surišt, 


termino prasmę išreikšt turi pirmėno 
tanciaus laikų, religio išvęese 
sujungt, vienyt)“!). ||| 1 
„Daugiau pavyzdžių „religijos“ 
kas J- Skruodžio religijų istori 
Religija yra latinų žodis .*reli 


i pagrįsti paduoda lietuvi- 
5 ia, antai, skaitome: 
artoja beveik visos Eiropos 


*) „Le mot de religion, commun A tontes les langues de V Europe acc 'dentale, est un» 
Torme romane du mot latin religio. -L? 6tymologie la plūs probable de ce nom le rapportė 
(mu verbe legere (reNegere, religere: recueillir, repasser dans sons esprit, rė- 

hir avec une nuanče ds concentration, et, partais, d? inguičiude), Tontefois, et si malaissėv 
4u'ellė soit Ą dėfendre philologiguement,- I" čtymologie vulgaire gui, depuis Lactance an moins 
dėrive religio.de ligare (religare;: relier, rejoindre, unir), a V avantage d'exprimer 
mieux le sens vėritable et actuel du terme“. Christus. Manuel d' Histoire des Religions par 
J. Huby.: Paris 41923, 1—2 p. (plačiau šis vadovėlis sprašytas „Sotero“ 1924 m. bibliogra 


fijos skyriųj).. 


-———— 


a) 


2 Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvota žodžio „religija“ 


„Senovės romėnai trejaip aiškino šį žodį, būtent, Ciceronas manė, 
kad religija esanti kilusi iš latinų žodžio: «relegere» grįžti, iš naujo antrą 
syk skaityti, suvokti, dievų bijoti, grįžti prie dievų. : 

„Lactantius ėmė religiją iš žodžio: +religare> — surišti. Šiuo ryšiu 
žmogus yra jungiamas, rišamas su dievais, Dievu. š 

„Sabinus pas Au'ą Gelį ir Servius Sulpitius pas Makrobą religiją 
išveda iš latinų žodžio: «relinguere»— palikti, pamesti, apleisti. Reiškia, jog 
žmogus privalo palikti šį pasaulį, žemę ir kilti prie dievų, Dievo.“ Šv. Au- 
gustinas ima iš žodžio: «reeligere»—iš naujo išrinkti, su Dievu susijungti. 

„Nors žodis «religija» yra išvedamas iš šių keturių latinų žodžių, bet 
vienoda yra jo reikšmė; būtent religija reiškia žmogaus ryšį su Dievu, 
dievais*!). 

Kaip didumoj paviršutiniškai sprendžiamas šis klausimas, gali liudyti 
darir prof. E gger'io straipsnelis apie romėnų religiją, kur žodis religio, 
taip pat be įrodymų, imamas surišimo į rasme ir derinimas su pačia ro- 
mėnų religijos dvasia: „Žody religio, kuris reiškia rišimą, jau aiškiai mato- 
mas romėniškas (religijos) supratimas: Romos piliečiai ir jų dievai su vieni 
kitais surišti visai aiškiu įstatymu. Kas nėra Romos pilietis, to šis įstaty- 
mas neliečia, ir jis todel yra išskirtas iš romėniškos religijos“ 2). 

Tarydami šį klausimą pajudint plačiau, pirmiausia dirstelkime iš arčiau 
į tas vyriausias versmes, iš kurių plaukia šie įvairūs žodž.o religio aiški- 
nimai lotynų senovėj—ir pagoniškoj ir krikščioniškoj. "į . 

Pagoniškosios senovės rašytojai paliko dvejopą žodžio religio eti- 
mologiją. Jų viena, radusi labai maža šalininkų, eina iš Masuriaus 
Sabinaus ar Servaus Sulpiciaus, kurį Makrobius vadina šiojo 
aiškinimo autorium; čia religio išvedama iš relinguere?). Pasak 
Aulaus Geliaus, Masurius Sabinus panašią sąvoką dėjęs į žodį reli- 

iosus?). = 
E Kai, Dr. Graneris, mūsų žiniomis paskutinis iš tųjų, kurie paskiau- 
siu laiku yra lietę šį klausimą, paminėjęs Makrobiaus žodžius, taria del 
jų tokią savo nuomonę: „Palikdami šalia poveikį, kurį šiėms rašytojams 
galėjo daryt misterijos, taip suprasti religiją — nesakau jos etimologiją, bet 
joje jungiamą prasmę—kai kurio akstino galėjo duoti k nigystės institucija, 
kiek kunigas yra laikomas kaip būtimas tarpininkas tarp Dievo ir žmonių 
(liaudies), kuri tiki nepajėgianti ar esanti "neverta su dievais susisiekti tie- 
sioginai. — Bet, nors visos religijos praktikuojamos kunigui tarpininkau- 
jant... tačiau turima ir individualinių bei betarpiškų santykių; taip kad galime 


1) K. J. Skruodys, Religijų istorija. Vilnius 1920, 5—6 p. Rašyba ir interpunkcija 
cituojant palikta, kaip autoriaus, š 

?) In dem Worte Re igion (religio) das de Bindung bedentet, liegt schon die rėmisch 
Aufiassung klar zutage: die romischen Būrger und :h:+ Gūtter sind duch ein ganz bestimm- 
tes Gesetz aneinander geburden. Wer nicht 16mischer Biūrgar is", untersteht diesem Gesetas 
nicht und ist daher vn der rūm schen Relig vn aus;eschlus en“. R. Eg ger, Die rėmische 
Religi n, Wiener Blūtter fūr uie Fre.nde der Antike III (1925) 71. 2 

3) „Servus Suipicius religionem esse dic:-m tradidit, gūuae propter sanctitatem aliguam 
remota ac serosita a nobis sit, guasi a religuendo dicta, ut ą carendo caerimonia“ Sa- 
turn. 3, 3, 9. 

4) „Religiosnm est, guod propter sanctitatem aliguam remotum +C sepositum a nobis eit“. 
Aulus Gellius, Noctes Atticae 4, 9, 8, 


Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ 3 


išvesti, jog kunigystės institucija negalėjo padaryt religijos taip nu- 
tolusios, „a populi communione“, kaip mano sakytieji rašytoj i. Tikra, 
kad su kiekviena religija visuomet sujungta paslaptingumo (misteringumo), 
bet tatai yra objekte, kuriam kreipiamas mūsų garbinimas, o ne pačiamė 
garbinime, kuris yra universalus ir popularus dalykas. Šiokią etimologiją, 
rods, palaiko sociologų mokykla, kuri sąvokoj «sac70» mato visokios reli- 
ginės apraiškos esmę bei pagrindą“ !).—| 

Antroji etmologija eina iš Ciceronio. Šis lotynų kalbos mistras 
religijos žodį ir sąvoką užkliudo savo rašte „De dėorum natura“ 2). Cia 
vienoj vietoj jis pareiškia, kad religijos uždavinis esąs: „visa, kas eira 
dievų garbinimui, stropiai apsvarstyt ir tarsi pergalvot“ 3); o kitoj šitaip iš- 
veda pačią religijos etimologiją: „tie, kurie visa, kas eina dievų garbini- 
mui, stropiai apsvarsto ir tarsi pergalvoja, vadinami religingais žmonėmis 
iš relegendo“ etc *).. Vadinasi, Ciceronis religio veda iš relegere, 
t y. „pakartotinai skaityt, pergalvot“. 2 
Kad šitoks aiškinimas neišrodo kaip visai naturalus ir neverčiamas, tatai 
bus jutęs jau. ir patsai Ciceronis, ką aiškiai rodo jo tasai aiškin:masis 
aprašinėjimas, priduriamas žodeliu „tamguam“. Tatai suprantama, kodel 
šiam aiškinimui buvo prieštarauta ir senovėj ir naujaisiais laikais. 
„. Lotynų Bažnyčios rašytojas Laktancius (III-IV šimtm. po Kr.), taip 
pat gerai mokėjęs lotynišką kalbą ir delto vadintas krikščionių Ciceroniu, 
mūsų klausimu stojo polemikon su Ciceroniu. Pirminėj religijos žodžio 
reikšmėj jis norėjo rasti, jo manymu, protingiausią sąvoką ir re.kalavo, kad 
žody „religio,“—tame girtiname žmogaus santyky su dievybe, kuris yra 
priešingybė peiktino santykio, išreiškiamo žodžiu „supe:stitio“, kurią distirik- 
ciją yra padaręs vėl Ciceronis—esą išreikšta tai, kas kiekvienoj religijoj stovi 
pirmoj vietoj; nes tasai klausimas, kuris čia tenka pirmiausia atsakyti, yra 
ne kaip garbinama, bet kas garbinama. Tatai religio, kadangi ji pa- 
žyminti vienintelį teisingą santykį su Dievu, turinti reikšt. garbinimą vieno 
Aikrojo Dievo, kuriam „esame įpareigoti ir su kuriuo surišti maldingumo 
ryšiu“, taip jog tik jį vieną pripažįsiame ir tik jam jau tarnaujame; iš čia 
turinti vardą ir religija, o ne, kaip Ciceronis aiškinęs, nuo galvojimo 5). Tai- 


— i 


*)) Sac, Dr. Graneris, Prof. del Sem. di Mondovi: Osservazioni sulla etimologia di 
„Religio“, La Seuo'a Cattolica. Anno. LII, Serie VI, Vol..VI, 47— 50 p. (Z1925 m, Liepos 
mėn; šis laikraštis eina Milane, Via S. Andrea, 10). Po itališką tekstą surivokt šias eiles 
Tašaučiam padėjo gerb. kun. Jokubauskas, kuriam šioj vietoj. dėkūi. — Straipsnelis 
pagoniškąją lotynų senovę tik kuo trumpiausiai paliečia; kiek ilgiau nagrinėja tai, kas buvo de- 

„dama religijos sąvokon krik čionijos galvotojų: Laktanciaus, Augustino, Tomo Akviniečio ir 
Suarez'o, Į jį dar teks sugrįžti. 2 
„ „„ *) Didumoj šiojo veikalo antraštė rašoma „De natūra deorum“; bet klasicizmo filologai 
šitokį rašymą įrodinėja esant neteisingą. Žiūr. Th, Birt, Berliner philologische Wochenschrift 
ka > 545. Čia jis nurodo, jog apie tai jan kalbėjęs savo veikale „Kritik und Hermeneutik“ 
pusl. - ž š 
+ B „Omnia, guae ad cultum pertinerent; diligenter retractare et - tamguam  relegere“ 
1 ė 
*) „Oui autem,guae ad cultnm deoram pertinerent, diligenter retractarent et tamguam relege- 
rėnt, sunt dicti religios: ex relegendo, ut eleg ntes ex eligendo, ex dilizendo diligentes, ex intelie- 
gendo intellegentes; his enim verbis omnibus inest vis legendi eadem guae in religioso“ (2, 27). 
. *) „Hac enim condicione gignimur, nt generanti nos Deo iusta et debija obsegnia 
praebeamus, hunc solum noyverimus, hunc seguamur. Hoc vinculo pietatis ob- 


4 Pr Dovydaitis: Etimologija ir s4v.ki žodžio „religija“ 


ai, pagal Laktancių, reli gio yra „surišimas, pririšimas“; panašiai randame 
išsireikšta ir pagonų rašytojų !) —Šiokiam aiškinimui kai kas tiesioginai 
ir netiesioginai pritarė ir naujaisiais laikais ?). , 
Tačiau ir šioks —laktanciškas—aiškinimas, nors prasmiškai imant, gal 
bus ir gražesnis, betgi etimologiškai vargu yra teisingas. Tik atsiminkime, 
"kad: iš teneo ir re pasidaro retineo; iš lego ir de-diligo; tat ir 
žodžio religio šaknis bus buvusi ne kitokia, kaip legio (didelis skaičius, 
legionas), kurio daiktavardis yra neabejotinai kilęs iš veiksmažodžio I eg ere 
„Skaityt“, o ne iš ligare „rišt“. Tatai tenka vėl grįžt į Ciceronį... Taip 
ir svyruojama, 
Naujausiu laiku į religijos etmologiją mėginama eit iš to žodžio są- 
vokos, kokia pasireiškia šį žodį vartojant romėnų rašytojams įvairiais at- 
vejais. Pirm negu žiūrėsime šios srities specialiose studijose surinktų pa- 
pyzdžių pravers dirstelt kad ir į paprastą geresnį piakų kalbos žadina, 
tai atsklsidžiame vieną tokį, skiriamą mokyklos reikalui ir todei paremta 
pavyzdžiais tiktai iš tųjų lotynų klasikų, kurie daugiausiai skaitomi auk- 
štesnėse mokyklose *). Čia žodžio religio prasmė suskirstyta į ketvertą 
grupių, ir kiekviena grupė dar į pogrupius. Čia visa tai ir paduodame, 
atatinkamai sugrupavę: ; ; 


I. 1. Atodaira, paisymas, atbojimas; abejoji- 
mas; skrupulai (Riūcksicht, das Bedenken, Skrupei). 

* Pavyzdžiai: religio Mario non fuerat, guo minus Glauciam occideret 
(Ciceronis); religio incessit (Livius) kilo abejojimas; res in religionem versa 
est (L) dalykas davė progos suabejoti; nulla mihi religio est (Horacius) 
aš neturiu jokio abejojimo. 

2. Dievobaimingas suabejojimas; pkazionališkai: 
prietariškas susirūpinimas; religiniai skru- 
pulai; (irommes Bedenken, religiėser Skrupel; oc. abergliubische 
Besorgnis). 

v.: Terror repentinus et obiecta religio (Cezaris); (Dumnorix) reli- 
gionibus impediri sese dixit (C); religione et metu perturbari (C/); augure 
consulti eam religionem exemere (L); rivos deducere nulla relligio vetuit 
(Vergilius); religioni est (L) su acc. c. inf. iš to pasidaro skrupulų; guas tu 
mihi religiones? (Ci) kokius tu čia man (kiši) skrupulus. Occ:: plerigue 
sibi ex loco novas religionęs fingunt (C); pleni religionum animi (L). 


stricti Deo et religati sumus, unde ipsa religio nomen Ceperit, 
non, ut Cicero interpretatus est, a relegendo“, Divinae institutio- 
nes 4, 28, 2. i 

) Plg. Nigidius Figulus pas Gelių 4, 9, 2: gui nimia et superstitiosa reli- 
gione sese alligaverat — žinoma, taikant kita prasme, kaip Laktanciaus; 0 visai panašiai, tai 
Plut Fab, Max. 5: Tžy 7vouev ūrapT JAS eis TO Ūsiov, Ę 

2 Schėmann, Corssen, Wissowa, E. Zeller, Revon, Revillė 
(W. Otto žiūr, žemiau), . 

3) Stowassers Lateinisch-Deutsches Schul - und Handwūrterbuch. Umgearbeitet 
son Michael Petschenig, Einleitung und etymologischer Teil bearbeitet von F ra nz 
Skutsch, Vierte verbesserte Auflage. Wien-Leipzig 1916. 4 


Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ 5 


II. (kaip habituali savybė). 1, Skrupulingumas; sąžiningu- 
mas, teisingumas (Skrupulositšt, Gewissenhattigkeit). Ė 
“Pav: Ouo maiore religione se tueretur (Nepas); homo sine ulla reli: 
gione ac fide (A) be sąžinės ir nepatikimas; fides et religio vitae (Ci) są- 
žiningas (teisingas) gyvenimas; pl. iudicum religiones (Ci). i, 
„2. Religingumas, dievobaimingumas, maldingumas; 
metonimiškai: religija, tikėjimas; okazionaliskai: prietarai (Reli: 
Bioeiai, Gottesturcht, Frommigkeit; 2e/02. Religion, Glaube; occ. Aber- 
lau e). š S f : 
2 :„Pav.: Anteposita irae religio (NV); iustitia erga deos religio dicitur (Ci); 
justitia et religio Numae (L); meton.; religiones interpretari (C) aiškint re- 
ligijos dalykus; religionum sanctitates (Ci);. occ.; vanae religionis opinio 
(Kurcius); Gallorum natio est dedita religionibus (C) atsidavus visokerio- 
p prietarams; animos externa religio incessit (L) svetimi prietarai 
užniko. 4 2 
“WI. metonimiškai 1. Dievui tarnavimas, garbinimas 
(Gottesdienst, Verehrung). 7 
+  Pav.: Religio, id est cultus deorum (Ci); mira guaedam religio esi Ce- 
reris Hennensis (Ci); gen. subi. techum horrendum religione parentum (V). 

„2, Religinė apeiga, ceremonija (religiėse Handlung, 
Zeremonie); sing.“ kollekt. ir plur. religijos dalykai, kultas 
(Religionswesen, Kultus). ė: 

„ Pav.: Numa omnes partes religionis statuit (Ci); de religionibus sena- 
tum consulere (L); religiones instituere (L) įvesdint kultą; spernit religio- 
nes, abrogat leges (Tacitas). š A 

3. metonimiškai: šventenybė (Heiligtum). 
< „Pav.: Deorum religiones violarę (Ci); religiones se commovent (Ci); 
restituit civitati illam religionėm (Ci); Agrigentini religionem domesticam 
reguirebant (Ci) reikalavo „savos naminės šventenybės“, Mironiškės Apo- 
lonio statulos; guae religio aut guae mačhina belli? (V). Oko 


IV.1: Šventumas, šventa (Heiligkeit, das Heilige). B 
„„ Pav.: Ne loci guidem religione defensus (Cu); Diana loco mutata reli- 
gionem non amisit (Ci); religio templorum (7); Sucrarium Cereris (ianum, 
signum) es; eadem religione gua Romae (Ci). || || || o 
2; 2. Šventas Lpareiginimas (heilige Verpilichtung); okaz.: prie> 
saika, šventas prižadas (Eid, heiliges Versprechen). i 
„ Pav.: Nova religio iuris iurandi (C) nauja priesaikos pareiga; provin- 
cia religione obstricta (Ci); religione obstrictos habere animos multitudinis 
(L); Numa religionibus et divino“ iure populum' devinxit (T); occ. miles 
timori magis, -guam religioni consulit (C) daugiau atsiminė baimę, kaip 
tarnybos pareigą; hac religione non est deterritus (AV) šiąja priesaika...; reli- 
gionem conservare (V) laikyt priesaikos žodį. k 1 
3. Religijos įžeidimas, piktadarybė, prakeismas, nuo- 
dėmė (Religionsverletzung, Frevel, Fluch, Sinde). ; . 


6 [ Pr. Dovydaitis: Etimologija ir-sąvoka žodžio „religija“ 


Pav; Mendacii religione obstrictus (C) del melo kaltas; nefas non ad 
religionem pertinet (N) nėra joks religijos įžeidimas; de religione gueri (Ct) 
(=de religionibus violatis); religio inexpiabilis (Ci); alicuius supplicio reli- 
gionem expiare (Ci). - i 

Taigi, jau iš čia matyti, kokiais įvairiais atvejais vartotas žodis. religio. 
Dar daugiau tatai pasirodo paieškojus pavyzdžių platesnėj lotynų litėratū- 
roj, kaip rodo platesni šio dalyko tyrinėjimai... Mūsų gyvenamąjį šimtmetį 
tokių tyrinėjimų yra pasirodęs keletas. Jų dabar ir einame žiūrėt. - 

Pirmąjį tokį tyrinėjimą randame aktuose 3-jo internacinio Religijų Isto- 
rijos Kongreso, įvykusio Oksforde 1908 m., kame yra W. Warde 
Fowler'io straipsnis apie žodžio religio istoriją lotynų kalba'). Rods, 
čia neliečiamas religijos etimologijos klausimas; tiktai pastebima, jog paties 
autoriaus, kaip ir kito jo čia nurodomojo asmens, Conway'o, jausmas 
linkstąs į Ciceronio etimologija —iš relegere. Del žodžio religio 
reikšmės, tai autorius skiria dvejetą grupių, katros viena esanti daug sene- 
snė ir pirmutinesnė, tai, būtent, toji, kur išreiškiama naturalus romėnų jau- 
smas atžvilgiu į nepaprastus ir viršugamtinius dalykus; tam jausmui nura- 
minti šiokią prasmę žodis gavęs tuo laiku, kuriuo dar nebūta val- 
stybinės kunigų ir religinių ordenų institucijos. Antruoju ir vėlesniuoju 
atveju žodžiu religio buvę žymima valstybės piliečio poelgis atžvilgiu į 
viršugamtinius dalykus, kurie dabar be baimės ir abejojimo galėjo būt 
. įsivaizduojami pripažintųjų valstybių dievų pavidalu ir tinkamai garbinami. 
Religio tatai pirmoj eilėj yra buvęs jausmas, tiksliau sakant, švento bai- 
mingumo, abejojimo arba baimės jausmas, sukeliamas žmogaus psichėj kaž 
ko nepaprasto, neišaiškinamo. Kad šioji reikšmė esanti pati pirmutinė, ei- 
ną iš'to, kad ji ne tik esanti vienintelė seniausioj literatūroj, bet kad ir 
visą laiką palikusi romėnų literatūroj šalia antrosios prasmės. Kaip nuo 
jausmo buvo pereita prie kulto, Fowler'is nebando aiškint. Keista ir tai, 
kad jis nesiryžo iš, gramatikos atžvilgiu galimųjų, etimologijų parinkt tokių, 
kurios būtų daugiausiai sutikusios su jo pateikta prasme. 

“Del reigijos dalyko prasmės esmingai tas pačias pažiūras pareiškė, 
Fowler'io darbo nežinodamas, ir W. F. Otto, dabartinis Frankfurto uni- 
versiteto klasikinės filologijos profesorius, savame straipsny apie „Religio 
ir Superstitio“ 2), plačiai leidęsis ir į šių žodžių etimologiją. š 

odzius religio ir religiosus dar platesnės studijos objektu yra pada- 
ręs dancigietis M. Kobbert'as, paėmęs juos savo daktariškos disertacijos 
darbui, pagamintam Karaliaučiaus universitete, vadaujant žinomam, tuo 
metu ten profesoriavusiam, religijos istorininkui iš filologų Liudvikui 
Deubner'ui Ir pati disertacija parašyta lotyniškai ?). Šis darbas taip 


pa 


į !) The latin history of the word „Religio“. Transactions of the third international 
congress for the history of religions. I'-s's (omas, Oksforde 1908 m. Pacių šių knygų nega- 
lėjus ganti, apie kalbamąją stuviją tegalime trumpai suminėti, ;adnodami apie ją tik tas žinias, 
kurių yra W. F. Otto straipsny (žiūr, žemiau). 

2) Walter Otto, Religio und S perstitio, Archiv iūr Religionswissensehalt, XII, 
1909, 531—551; apie religio 681— 548 pusl. 

5) Da verboc m „religio“ atgue  „religiosus“ 054 apud. romanos. Guestiones selectae, 
Dissertatio inauguralis.. seripsit Maximilianus Kobbert. Regimonti. Ex Officina 
Hartungiana MOCMX, 61 pusl. Dar platesnę studiją apie tą pat autorius planavo pagamint 


Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ T 


užrekomendavo jo autorių kaip specialistą, kad apie jo disertacijoj kalba- 
mus. dalykus (religio, religiosa loca, religiosi dies) jį, o ne 
ką kitą, pakvietė parašyt straipsnius ir į žinomąją tikrai klasikišką klaciz- 
mo vokiečių enciklopediją, kurią, Pauly'ui pradėjus, dirba jau kelinta 
generacija !). | š ED 
. Tatai į sakytąją enciklopediją, tąjį milžinišką klasicizmo, aruodą, pa- 
teko Kobbert'o palaikomoji pažiūra, priešinga Otto ir Fowlerio pa- 
žiūroms, tuo tarpu kai šių dviejų pažiūros, rodosi, yra stipriau pagrįstos. 
Nes netrukus, . kai tik buvo išėjusi ši, su Olto polemizuojanti, Kobbert'o di- 
sertacija, Otto vėl grįžo prie kalbamos problemos dr dar stipriau pagrindo 
savaip PašOns, nurodydamas Kobbert'o argumentacijos bei jo pagrindinių 
premisų silpnumus.?), : . G NS 
. Kobbert'o ir Otto nuomonės apie religijos dalyką ir etimologiją, 
kiek tatai galima nušviesti klasikine medžiaga, o yra tiedvi vienintelės 
(kiek žinoma šias eilutes rašančiam) šių dienų moksle; ir jiedvi yra dau- 
giau viena kitai priešingos, nekaip vienodos. Prie jų dviejų tat dabar ir 
stabtelsime. + || a sŽ ss 
's Pagal Kobbert'ą3), religio savo pirmutiniausia prasme romėnams 
buvo „šalia žmogaus veikianti galia, Tabu, pritapusi prie 
tam tikrų laikų, vietų bei daiktų, per ką žmogus, taip sa- 
kant, netekdamas savo paties valios, yra sukliudomas, 
supančiojamas, suvaržomas“*). Rods, ir Otto, kai jis ieškojo, kas 
subjektivia prasme imtai religijos esmei atatiktų iš objektivaus šono, taip 
pat buvo panaudojęs „Tabu“ žodį. ir sąvoką"). Tačiau kai tas tabuizmas 
Kobbert'ui yra pirmutiniausia religijos pasmė, iš kurios paskui išvestinos ir 
įvairios subjektivios reikšmės, Otto subjektivųjį šoną religijos sąvokoj lai- 
ko pačiu pirmutiniausiu. Kitais žodžiais sakant, Fowler'is ir Otto laiko, kad 
religio pirmučiausia turėjo subjektivios reikšmės, kaip. tam tikras jau- 
smas, sąžinės skrupulai, maldingas baimingumas, o Kobbert'as pagrindinę 
šio žodžio sąvoką laiko turėjus objextivios reikšmės, ir ją buvus kaip ri- 
šančią, varžančią jėgą, Tabu, pritapusią prie tam tikrų vietų, dienų, darbų. 
—Išeinant iš šiaip įvairiai suprastų pagridinių religijos sąvokų, ir del jos 
etimologijos jų dviejų nuomonės nevienodos. Kadangi Kobbert'ui religio 
pačiame savo objektivame pagrinde jau turi „rišimą, varžymą“, tai aišku, 
kad jam tegalėjo būt priimtina tik Laktanciaus etimologija — religio iš 


8 Pr. Dovydaitis: Etimologija. ir sąvoka žodžio „religija“ 


ligare; tuo tarpu kai pagal Olto, „Ciceronio etimologija vienintelė ata- 
tinka tikrajam (žodžio) vartojimui“, „Ciceronio etimologija (kitų pavyzdžių) 
tobuliausiai patvirtinama“ !). S : KTS 
Nors šiame mokslo ginče paskutinį (laiko atžvilgiu). žodį ištarti aplin- 
kybės leido Kobbert'ui, tačiau, kaip jau aukščiau pareikšta, šias ' eilutes -ra- 
A labiau įtikina Otto argumentai. Svarbiausius jų čia mėginsime 
"iškelti. 1-3 ) 558 Ž LLS 
Otto sutinka, kad kiek Kobbert'as teisingai išplėtojo pirminę prasmę 
sąvokų religio loci, diei, actionis, kaip kokio Tabu, ginančio, drau- 
dž ančio žmogui šiais daiktais naudotis, tiek maža jam pavykę šiąją prasmę 
surišti su žodžio religio išvedimu iš religare. O jei net ir būtų teisinga; 
kad žodis religio, etimologiškai žiūrint, galėtų reikšt „suvaržymas“, „nugy- 
nimas“, „uždraudimas“, tai ar iš to tikrai taip pigu išvest faktinas jo var- 
tojimas, kaip jis mano?—klausia Otto. 5 S B 
Visame tame įvairume reikšmių, kurių mūsų riagrinėjamas žodis pri- 
ėmė laikui einant, tačiau per visą tą lotynų kalbos plėtojimosi laiką viena 
prasmė perdėm išliko, tai, būtent, „sąžinės suabejojimas“ (Gewissensbeden- 
ken) arba „sąžiningumas“ (Oewissenhaitigkeit). Tąja prasmė religio var- 
tojama seniausiose literatūros vietose, Plautaus ir Terenciaus (nebūtinai 
rišant su „religiniais“ daiktais). Antai, Plautus Curcul. 30 sako: yocat 
me ad cenam; religio fuit, denegare volui. — Terencius Andr. 941: 
Chremes dar negal visiškai įtikėt, kad mergaitė yra jo karlą pavogta duktė; 
jis sako: at scrupulus mi etiam unus restat, ųui me male habet. Nekan- 
traująs mylimasis į tai atsako: dignus es cum tua religione, odium..t 
nodum in scirpo guaeris. — Plautus Merc. 881: Nusiminęs Charinus 
nori traukt į svetimą šalį, Eutychus stengiasi jį sulaikyt: „Keliu, kuriuo tu 
"eisi, gresia blogi dalykai; čia giedras dangus, čia dievai šaukia“; Charinus 
susimąsto: religionem illic «mi> obiecit, recipiam me illuc. Terencius 
Andr. 730: vergas prašo tarnaitės, kad ji vietoj jo padėtų vaiką po durimis, 
idant jis, jei reikėtų, galėtų ramiai prisiekt, kad tai padarė ne jis. Į tai 
tarnaitė atsako; intellego, nova nunc religio in te istaec incessit. — Kai 
gallai buvo beketiną peržengt Alpes, juos dar kurį laiką sulaikė religio. 
(Livius 5, 34, 7); būtent, jie buvo girdėję apie tai ir tai.. Čia visur 
religio yra suabejojimas,atodaira, sąžiningumas, susimą- 
stymas. Čion dar eina: iudex religiosus sąžiningas teisėjas, toks, kuris. 
stengiasi spręst kaip jam rodo jo išmanymas ir sąžinė; aures teretes et T €- 
ligiosae Atticorum (Cic. orat. 27). Tokios pat religio reikalaujama ir 
iš gydytojo, kuriuo galima pasitikėt (Plin. nat hist. XIX 128). Ir daugybėį. 
vietų kalbama: religio est, religio tenet, religioni habetur 
ir k., kai. religijos, ar, mūsišku supratimu, prietarų motivais toks ar kitoks 
elgesys išrodo priegadingas, pavojingas, nelemiąs gera, t. y. kada pasirei- 
škia tai parodąs slaptingas įvykių susikombinavimas. Religioni est 
guibusdam porta Carmentali egredi, et in aede Jani, guae est extra eam, 
senatum haberi (Festus p. 285 M.), kadangi, būtent, ten praėjusieji 306. 
Fabijai, po, tame aedes Jani įvykusio, senato posėdžio visi žuvo. Kas. 


3) „„Ciceros Etymologie allėin der wirklichen Gebrauchsweise angėmėssebe įst“: 
>„Ciceros Etymologie wird auf vollkommenste bestūtigt“ AR XII 540, arai 


Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ 2 Ki 


nieko neboja, neapsigalvoja, netur sąžinės, žodžiu sakant, kurį nesulaiko 
jokia religio, tas elgiasi atkakliai. Senis Katonis, antai, sušunka: miror 
audere atgue religionem non tenere, statuas deorum, exempla ea- 
rum facierum, signa domi pro supellectile statuere! (p. 69 Jord.). (Otto AR XII). 
Tuo tarpu pagal Kobbert'ą (D 37, 47, 48, E 560) religio tai pir- 
miaušia buvusi Ilex sacra, 1ex guae vetat; religio est (aliguid 
facere) esą tas pat, kaip nefas est. — Betgi šitai maža įtikima. Ir jo 
cituojamos vietos su „religio est“, nešališkai apie jas sprendžiant, tetur- 
prasmės: „tai yra priegadinga, pavojinga“ (est ist bedenklicb). Kobbert'o 
(D 47, E 569) pirmasis pavyzdys iš Liv. VI, 27, 4 net verste verčia taip. 
manyti. Ten pasakyta, kad religio erat vietoj mirusiojo cenzoriaus 
rinkti kilą; todel ir likęs gyvasis cenzorius atsisako nuo savo pareigų; ta- 
čiau ir antrieji cenzorių rinkimai pasirodo: nėsą tinkami; tuomet trečiąjį kartą. 
cenzoriai visai neberenkami, nes daryti rinkimus buvo „religiosum“, 
kadangi buvo matyt, jog dievai nenorėjo, kad tais metais būtų daroma 
cenzūra. : Kaip gi čia galima vietoj „religiosu m“, pastatyti „nefas“2? 
Ir dar, Olto cituojamieji ar nauji pavyzdžiai, ar. Kobbert'o cituotųjų pavy- 
zdžių įstatymas į jų kontekstą, parodo, jog posakiai religio est ir 
religioni est turi ią pačią reikšmę, jog tarp jų nėra esmingo skirtumo 
(AR XIV 413t.). : Ai NG 2 

* Toliau, senojoj lotynų literatūroj daugybes kartų religio yra tie- 
šiog sinonimas žodžių, reiškiančių „baimę“, būtent, formido, metus, 
„Kobbert'as nė nemėgina išaiškint, kuriuo būdu šiokia išsiplatinusi: žodžio. 
religio reikšmė galėjo išsiplėtot iš uždraudimo, kuo jis laiko žodį pir- 
miausia buvus. Jis tik kimba į Otto, nes jam ' esą neaišku, kad sąvokų 
plėtojimasis galėjęs būtų eiti nuo abstraktaus dalyko į konkretų, nuo bai- 
mės jutimo į bijomejį dalyką iš vieno šono ir į iš to išeinamą elgesį—-iš 
kito. Kobbert'as, mat, mano sąvokų plėtojimąsi galėjus eil tik atvirkščiai, 
nuo konkrečių dalykų į abstrakčius. Jis mano, jog „jau iš savęs esą 
daugiau panašu į tiesą, kad religija pirmiau buvo pritapusi prie išorės 
dalykų, o tik paskui įsigyvenusi žmonių sielose“. Nes esą leidžiama spėti, 
kad žmonių kalboj tos sąvokos, kuriomis reiškiama žmogaus prigimtis, iš. 
visa atsiradusios tiktai tuomet, kai kalba buvusi daugiau išsidirbusi '). Taip. 
galvodamas, Kobbert'as laikosi Usenerio. tam tikros teorijos apie ab- 
straktų kilmę. Mat, tasai vienas iš naujojo lyginamojo religijų mokslo 
grindėjų savo knygose apie dievų vardus ?), visai: pripažindamas dievybių 


1) „Tam per se verisimilius est religionem primum externis rebus adhaesisse, postea“de- 
mūm in hominum a: imis esse collocatam. Čeniectare enim licet in sermone hominum eas noti> 
ones, gvibus hominum natura exprimitur, omnino tunc „dėemum ortas esse, cųym lingua iam magis. | 
esset excul'a“ D) 53. ų ' š ŠA 

2) Gėtternamen. Versnch einer Lehre von der religiosen  Begrilisbildung, Brnn 1896: 
Lietuvini skaitytojui jos įdomios pirmoj eilėj tuo, kad čia padaryta |andymas surinkt draugėn. 
ir senovės lietuvių dievų vardai. Deja, tų knygų jau nebegalima gauti nei 
šiaip knygynuose nei antikvaruose. 'Tatai labai gerai padarė D-ras J. Basanavičius, 
kai jis savo paskaitoj „Iš senovės lietuvių mytologijos“, skaitytoj Lietuvių Mokslo Draugijos 
visuotiname susirinkime Vilniuje 1926 m. balandžio m. 6-d. (praplatintai atspausdinta Lietuvių 
Tautos IV kn. 1-me 'sąsiuviny) iškėlė aikšten Usenei'.0o sakytųjų knygų medžiagą. Mūsų lai- 
kraštis su pasitenkin'mu konstatuoja, kad lietuviškos senovės tyrinėtojas, šiemetinis 75 metų. 
amžiaus jubilatas, p. Basanavičius, yra palietęs kartkartėmis ir senobinę. lietuvių religinę sritį. | 


10 „Pr. Dovydaitis: Et'mologija ir sąvoka. žodžio „religija“ 


sąvokų senumą bei-+reikšmę (ko nenorėjo pripažint kai kurie senesniųjų 
tyrinėtojų), betgi mano, kad tas-sąvokas tikrumoj reikią suprast kaip būd- 
vardžius, ir toliau (371.p.) "klausia klausimą „ar kalba pačioj savo pra- 
džio išvisa turinti abstraktų, t. y. ar tie žodžių sudarymai, kurie einą ab- 
strakčioms sąvokoms pažymėti, yra šiam reikalui ir sukurti, ar gal tokiais 
jie patapo tik vėliau“. Jo manymu esą antraip. Ką Usener'is „kalba toliau 
šiuo klausimu, pagal Otto, „pridera prie paklaidų, "del kurių, atiduodan! 
visą pagarbą dideliam žmogui, neseka būt aklam“ (AR XIV 419), Mūsų 
klausimui pakanka žinot, kad indoeuropėnų kalbos savuosius abstraktus 
turi jau iš indoeuropėnų prokalbės. Ža = 
“Dabar leiskime kilti tokiam klausimui: jei religio pradžioj nebuvo 
nieko kita, kaip tiktai psichinis žmogaus stovis, tai kaip išaiškint tokį posakį, 
kaip, sakysim, religio loci, kuris juk aiškiausiai rodo, kad čia kalbama 
apie vietos kokybę. Kobbert'as mini dvejetą pavyzdžių, kurie geriau- 
siai rodą, kad religio. esanti pririšta prie vietos '). Tai Vergiliaus 
Aen. VIII 349: „iam tum religio pavidos terrebat agrestis dira loc.i“; ir 
Senekos epist. ad Luc. IV 12, 3  „„„specus:.. animum tuum guadam re- 
ligionis suspicione pėreutiet“. Jei tat religio reiškia tik žmogaus „nedrąsą“, 
„baimę“, „suabejojimą“, tai kaip tuomet galima esą pasakyt, kad re- 
ligio terret arba religionis suspicio? Si ie 
3 Tai tiesa, kad formido ir metus reiškia žmogus psichės stovius; 
o betgi abu šiuodu žodžiu reiškia ir įtaisymus (įnagius), kuriais (gyvuliai) 
gąsdinami. Tai rodo daugelis analogijų. Otto (AR XII 537 ir XIV. 412) šiam 
reikalui religio palygina su graikų žodžiais cėjew, cepecda: (baidyti, bi- 
jotis; plg. co8ėw „baidau“ 2), Brugmann,. Grundriss 1275). Stovis (būklė) 
tojo, kuris ė8e;, cėdetai (baido, bijosi) pažymimas kaip oėpx< („baimė“, 
„Scheu“), kuris žodis nevienu atžvilgiu tinkąs būti sulygintas su religio. 
Bet tuo pat laiku ir tas daiktas ar dalykas, kurio atžvilgiu žmogus junta 
„baimės, pavadinamas Gcė3ac, taigi, žodis objektivuojamas. Vadinasi, nuo 
baimės, šuabejojimo bet kurio dalyko ar įvykio atžvilgiu sąvoka pereina 
pačiam dalykui ar įvykiui, kuris įvaro baimės. Juk ir gr. ūeiua (=lot. 
timor, metus * „baimė“ yra iaip pat ir tai, kas įbaugina (terriculamentumė 
„baidyklė“?), Anam lotyniškam Vergiliaus posakiu religio +errebat 
atatinka graikiškas Aischilio (Hiket 755) posakis as3n Oeioavtes. Ogi Iš 
rusų išverstas ir lietuvių vartojamas posakis, kad „baimės didelės akys“ 
(u stracha glaza veliki), ar taip pat nerodo, "kaip subjektivus dalykas (psi- 
chės stovis, jausmas) tampa objektivuotas, paverstas.kaž. kuo objektiviu? 
Todel ir šiokio pavyzdžio atžvilgiu visai nesuprantama, kaip Kobbert'as 
(D 53) gali šnekėt paskui Usener'į, būsią tokiuose posakiuose kaip +;0305 
siofAOev (baimė užėjo) dar esą matyt senobinės reikšmės paskutinio atsi- 
minimo, kad 4030< pradžioj buvęs dievas („baidytojas“, „der Scheucher)“, 


Todėl ir šioj srity jo vardas teks taip pat visuomet minėti. Prie jo tokios reikšmės dar teks 
grįžti nevienu atveju. š ž 
“| 1) Religionem Ihco inhaerere cptime apparet ex his locis. D 16, i 
3) Ir etimologiškai šių graikų žodžių kamienas < ar tik nėra aiškus. giminė lietuviškojo 
„bai“? cožso. senesnė lytis yra tik cėju. Ž TAS = 
3 E, F. Leopold, Lexicon graeco-latinum manuale, Lipsiae 1869, 189 p. 


Pr. Dovydaitis; Etimologija ir sąvoka žodž'o „Teligija“ 1K 


o tik paškui virtęs psichės stoviu. Pavyzdžių iš klasicizmo prieš šiokį su- 
pratimą duoda Olto (AR XIV 419). Ir, rodos, teisingai jis mano, kad „žmo- 
gaus stovis (būklė), kurį kalba turi pažymėt abstrakčiai, senovės supratimu 
yra kažkas realu, kas ant jo, kaip pilnatis, užeina iš šalięs ir jį nuveikią“ 
(t. p. 420). Pavyzdžiai: bo3oc=—baisingas senobinis: ; dievas, gavęs savo 
vardą nuo bėgimo. ir jam būdingo afekto, kaip jo sukėlėjas; 'IEpoc—kaip 
meilės aistros sukėlėjas; Feb r is—drugio ligą sukelianti dievė; pagaliau 
toji Baimė=—kažkokia esybė su didelėmis, išpūstomis akimis, kaip kad at- 
rodo patsai išsigandęs žmogus. Vadinasi, visais. šiais atvejais, pirmiau 
eina žmogaus vidujinis stovis (būklė), o paskui jo 
objektivacija tam tikru menamai realiu pavidalu, 
o ne atvirkščiai. pa i Aba 

" Šiokiu pat būdu aišku, ir kodel religio kai kuomet gauna ią pat 
reikšmę, kaip omen ir prodigium (pranašingi ženklai, nepaprasti gam- 
tos reiškiniai, prajovai). Kobbert'o manymu, religio, jei ji drauge yra ir 
omen, reiškianti ir vėl uždraudimą ar įsakymą *). Šį uždraudimą (interdic- 
tum) duodąs 6 men; paskui esą pamažu pradėta juo žymėt ir patsai 0 men. 
Tačiau juk omen'o sąvokai yra daug artime nė. suabejojimo, susibaugini- 
mo sąvoka, nekaip uždraudimo. Toliau, Otto (AR XII 536) dokumentuotai 
nurodo, kad prodigijai, turį santykį su rel gio, patys pavadin:mi religio- 
nes (Liv. 37,3, 5 ir dažniau) ir panašia prasme religiniai nusižengimai bei 
jiems tenkąs prakeiksmas laip pat vadinami religiones (Cic, -Phil. 1, 13; 
Liė. 10, 40, 11 ir k.): Jei 1egio nuo senovės reiškė jau nebe „išrinkimas“, 
bet „kas išrinkta“, tai Otto klausia (AR XIV 415), „kodel turėtų būt nuosta- 
bu, kad, mano manymu, etimologiškai -su tuo giminingas (“religio) re 
ligio, greta visuomet palikusios pagrindinės reikšmės „suabejojimas“ 
(„Bedenken*),- „baimė“ („Scheu“) reiškia ir tą pat, iš ko eina tas suabė- 
jojimas ir baimė? 2 e pi j 

* Prieš šiokius Otto argumentus, kurių čia palietėme tik vieną kitą iš 
„mažiau specialios filologijos srities, Kobbert'as negali stengtis. Tačiau ir 
Otto šiuo atveju išsistatė save priekaištams iš kito šono. Būtent, kai tik 
jis, gindamas savąją pažiūrą, kad religio savo pirmine prasme yra bu 
vęs su subjektu (žmogum) surištas dalykas, o ne su objektu 
(ats. vieta), pavartojo žodį „Scheu“, kurį mes lietuviškai visur vertėme 
„baimė“, tai jau galime laukt priekaišto, kad čia pasiduodama žinomai pa- 
žiūrai del religijos kilmės, būtent, tos, kurią klasikinėj senovėj tarp kitų 
frumpai-drūtai išreiškė materialistas-evolucionistas Lukrecius, saky- 
damas, kad dievus tai pirmiausia padariusi baimė (primus in orbe deos 
fecit timor), ir kurią naujausiais laikais palaiko naujieji materialistai-evolu- 
<ionistai: (ypač Lubbock'as). Tačiau toks priekaištas čia tegalimas daryt tik 
reikiamai dėmesingai neįsiskaičius arba neįsiklausius į kalbamąjį dalyką. 
Religijos, kaip religijos, kilmės klausimas šiame straipsnely nesva:stomas, 
Tačiau ir kalbant tik apie žodžio etimologiją yra neišvengiama iš vieno ar 
„kito šono prieiti ir paliesti taip pat ir pati sąvoka ar sąvokos, kurios 
glūdi šiame žody. O jau ir šiokiuose rėmuose, kurie čia pasistatyti, neiš- 


* 1 „Illo enim ipsc tempore, guo omen aliguod apparet, interdictum guoddam. vel 
pracčeptum exoritur“ D41 (pabraukta mano, Pr. D.) 3 


12 Pr, Dovydaitis; Etimologija ir sąvoka žodžio  „religija“- 


vengiamai tenka paliesti ta „baimės“, ar „bailės“, ar baimingumo“ sąvoka, 
kuri nenuneigiamai yra žody religio, kaip ir jo kitų kalbų analogijose. 
Nagi, juk tai nenugiamas faktas, kad, kaip aukščiau pasakyta, seno- 
joj lotynų literatūroj religio ne vieną, bet daugybes kartų, yra tiesiog 
sinonimas žodžių metus ir formido, reiškiančius įvairius „baimės“ 
laipsnius '). Antai, grįžkime prie tos jau ciiuotos Vergiliaus Eneidės 
vietos (8, 349), kame autorius (Vergilius) mus su- pasakišku valdovu Euan- 
deriu ir jo svečiu Eneju užlaipina į Kapitolį ir, rodydamas į šią vietą, kaip 
į būsimosios Romos valstybės religinį centrą, pastebi: „Iam tum reli- 
gio pavidos terrebat agrestes dir a loci“, ką mūsiškai turėtume gal šiaip 
reikšti: „Jau tuomet šios vietos šiurpulinga baimė. gąsdino 
baukščius laukininkus“. 4-jo šimim. po Kr. gramatikas Servius, ko- 
mentuodamas šią Eneidės vietą, sako tiesiog: „religio, id est metus, ob eo 
guod mentem religet dicta religio“. Kitas pavyzdys: Tacitas savoj 
Germanijoj (39) pasakoja apie vieną germanų gentį, Svebus, kad jie pa- 
skirtu laiku susirinkdavo šventajame miške, idant tenai aukotų dievybei 
auką iš žmonių ir švęstų 1ą jų šiurpulingą apeigą; šiąją girią Tacitas va- 
dina „prisca formidine sacram“ (t. y. pašvęsta senų senobinės baimės); 
šiare posaky vietoj žodžio „formidine“ įstatant „religione“, mintis nei 
truputį nepasikeičia. Aure, Ovidius savo Metamoriozėse (X, 693), kal 
bėdamas apie maldinga baime garbinamą vietą, ją ir vadina „religione 
sacer prisca“; čia, vietoj „religione“ įstatant „formidine“, -taip pat mintis 
nepasikeičia.— Taigi, „baimė“, „baimingumas“ sąvokoj religio yra toks ne- 
nuneigiamas elementas, kaip kad nenuneigiama, jog metus ir formi- 
do yra žodžio religio sinonimai. a 
Iki šiol vis „malėmės“ po klasikinę mūsų klausimo medžiagą. Ogi 
paskutiniais laikais yra pasirodęs dar vienas šios srities darbas, kuris prie 
šito dalyko eina remdamasis daugiau naujųjų kalbų, ypač germanistikos 
suteikiamąja medžiaga. Tai yra J. Langė's straipsnelis apie religijos žo- 
džio kilmę ir tikrąją prasmę?). Ir jis tatai, rodos, visai nepriklausomai nuo 
iki šiol .cituotųjų asmenų ir nepaveiktas aprioriškos evolucionizmo teorijos, 
o tik vaduodamasis f lologijos rodyklėmis, prieina, kad žody religio 
būtinai yra baimės (Scheu) sąvoka, ir kad šitai pradžioj buvo išreiškiama 
žodžiu legio, paskui religio arba formido; religio einąs iš re1e- 
gere, turėjusio prasmę „zurūck-scheuen“. Mat, jis mano, kad ir lotynų 
žodis |egere ėjo tam tikromis plėtojimosi kopėčiomis, keisdamas savo 
reikšmę, kaip kad vokiečių kalbos žodžiai, kuriais reiškiama pagrindinė 
sąvoka žodžio legere, būtent „sichten“ arba „sehen“ (per intellegere 
„einsehen“ arba „Einsicht haben“)*. Į priekaištą, kad šiokia prasme—rele- 
gere=—zuiūckscheuen — šis žodis senųjų rašytojų nevartojamas, Langė 


1) Paga Ciceronį, skirtumas tarp metus ir formido“esąs tas, kad formido tai nuo- 
latinė baimė „/ormidinem metum permanentem definiunt); tuomet metus būtų tik lyg ko- 
kia laikinė, momento išgastis, Ė RA Ši 

2) Prof. Dr. Julius Lange, Ursprung und eigentlicho Bedentung des: Wortes 
„Religion“. Monatsblūtter fūr den kathol. Religionsunterricht an hėheren Lehranstalten XIX, 
1918, 194—200; į šį darbą jan ir iki šiol buvo kartą-kitą mūsų atsižvelgta, č 
3 3) Tos kopėčios tokios: sichien arba »ehen—:chwen— scheu m (kaip Giaucn ir Greuel, 
triuen ir Treue, Glaube ir gleuben); šin būrin einąs ir schauern—s h udern; posakis kaip 
periculum neg-legere (pavojaus nepaisyti) kągi kita. reiškiąs, kaip kad pavojaus nebijot (nicht 
„Seheuen“,? 


Pr. Dovydaitis“ Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ 13 


atsako, kad literatiniu laiku, relegere tikrai rodo turėjęs tiktai reikšmės 
«vėl apžiūrinėt, perveizėt, perstudijuot, svarstyt ir vėl lankyt» (wieder be- 
sichtigen [Įdurchmustern, durchstudieren, erwžgen] und wieder besuchen) 
(atžvilgiu į vietas), bet kad ši aplinkybė anaiptol nešalinanti, jog anksty- 
besniais laikais šalia šios galiojusi dar ir kita reikšmė «zuriickscheuen», 
kuri paskui vėliau dar išlikusi pr.e čia priderančiame daiktavardy religio. 
instruktivų pavyzdį tokios rūšies kalbos istorinio vyksmo teikiąs mums 
veiksmažodis diligere. Mūsų pasiekiamąjį kalbos periodą šis žodis tetur 
reikšmės «gerbti, mylėti» (achten bezw. lieben); bet kad pradžioj šalia to 
jis dar turėjo reikšti tiek pat, kaip ir kuo „susirūpint ar varytis del kurio 
dalyko (bedacht sein [bezw. sich einer Sache befleissigen]), tatai rodą žo- 
džiai diligens „uolus“ ir diligentia „uolumas“. Šiuoju ir daugeliu 
kitų panašių atvejų seniausioj kalbos plėtimosi fazėj kalbos pastangos 
aiškiai buvusios nukreiptos į tai, kiek galima palengvint tiems žodžiams, kurie 
del savo įvairių reikšmių pigiai galėjo sukelt nesusipratimų, ir todel atskirti 
nuo jų tai vieną, tai kitą reikšmę... Todel neturį mūsų stebint, jei ir lotynų 
žodį relegere ištikęs reikšmės susiaurinimo likimas. Priegtam mūsų 
specialiu atveju pridedamasai skiemuo re neturįs kito aiškinimo, kaip tik 
aukščiau nurodytąjį, ir šis aiškinimas sustiprinamas analogiškais lotynų 
kalbos reiškiniais. Nes juk taip pat ir žodis re-spicere su „atsižvelgi- 
mo“, „žvalgymosi atgal“ sąvoka rišąs ir „atsibaisėjimo“ sąvoką (mit dem 
Begriffe des Zuriūckschauens verbindet den des Zurickscheuens); paskuti- 
nioji są voka, iš tikro, dar aiškiai pasireiškia žody „respektas“ (baimė, 
Scheu), kaip jis vartojamas ir dabartinėse kalbose, pasiskolinus jį iš lotynų . 
kalbos. Sąvoka „zurūchscheuen“ kyšojanti taip pat ir su re sudėtiniuose 
veiksmažodžiuose revereri ir reformidare. Prie to esą pastebėtina, 
jog seniausiu laiku jau vieno nesudėtinio žodžio (be r e) pakako išreikšti 
tai, kam paskiau reikšti, kad būtų pakankamai stipru, rasta reikiant sudėtinio 
žodžio; taip, kad ir Iegere, specere (vėliau; vientisu veiksmažodžiu 
visai nebevartotas), vereri, formidare pradžioj visai gerai apsiėję be 
jokio ramsčio, taigi ir be priešakinio skiemens re, Su atskirais žodžiais 
esą panašiai, kaip su atskirais žmonėmis: kai jie pilni pajėgų, tai gali be 
svetimos pagalbos žengt savo keliu; bet kai esti peržengę savo augimo vir- 
šūnę, tai jie darosi vis daugiau reikalingi stipresnės paramos iš šalies, Iš 
kito šono, atskirų žmonių individų, kaip ir atskirų žodžių plėtojimosi laip- | 
Snis yra įvairus; ir del to taip atsitikę, kad priešais sudėtinį žodį religio 
su reikšme „baimė“ (Scheu) dar stovįs su visai tąja pačia reikšme vientisas 
daiktavardis formido (nepaisant veiksmažodžio re-formidare). Kas 
nukreipė įvairiai traktuot šiuodu daiktavardžiu, dar esą aiškiai matyt. Bū- 
tent, vartojant formido, nebuvę vietos jokiems nesusipratimams; o atvir- 
kščiai, reikšti tąjai sąvokai, kuri paskiau buvo reiškiama žodžiu religio, 
vientisas žodis legio galėjo būti vis mažiau imamas, kadangi jį vis dau- 
giau pasilaikydavo kita sąvoka, būtent, toji, kurią randame šį žodį reiškiant 
literatiniais laikais—,įžymus skaičius“ arba „pulkas“ (ansehliche Žah! oder 
Schar); tatai nukrypsiamai prasmei radosi būtino reikalo sukurt naujas 
žodis, kuris ir buvo padarytas pridedant prie legio priešakinį skiemenį 
re, iš ko ir susidariusi religio. 


14 Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ | 


Religio ir formido savo reikšmės atžvilgiu pradžioj sutartinai 
ėję šalia vienas kito; betgi ilgainiui pamažu religio įgavo viršų, ir paga- 
liau, romėnų religiniam gyvenimui pasiekus aukščiausio laipsnio, patapo 
vienintėliu žodžiu dievams. tarnavimo sąvokai išreikš'i. Žodžiui religio 
galutinai įsiviešpatauti padėję dvejetas svarbių momentų. Pirmiausia, su 
žodžiu formido jau perdaug mezgėsi toks šiurpulingas įvaizdas, kuris. 
būtų galėjęs tikti visai pakitėjusiems žmogaus su dievybe naujiems santy- 
kiams reikšti (ištariant tormido, būdavo nenoromis prisimenama re-t0r- 
midare „sušiurpuliuoti“, zurickschaudern); ir antra: dalykas, žodis reli- 
gio rekomendavosi kaip tik tąja savo tamsia, ir net to meto šviesuoliams 
nepakankamai aiškia kilme. Del to šį žodį apsiautė paslaptingas nimbus 
ir jis (tas žodis, religio) rodėsi esąs ypatingai sukurtas slėpt savyje 
sakralinę reikšmę. = 4-1 . 3 
Taip išprotauja Langė. Žodžio -religio etimologijos ir pirminės. 
bei paskesnės jo sąvokos Langė's teorija,. trumpiausiais žodžiais išreikšta, 
tatai yra šiokia: Lotynų žodis religio kilęs iš relegere su (vėliau pa- 
mesta) reikšme „zurūckscheuen“; taigi, pradžioj jis bendrai reiškė „baimė“ 
(Scheu), o siauresne prasme „šventoji baimė, baimė prieš dievybę, Dievo 
baimė“; šiąja paskiausiąja prasme jis d-bar patapęs beveik visų kultūringų 
pasaulio tautų bendru lobiu. 3 1 3 aa 
Pirm negu eisime žiūrėt tolesnio žodžio religio sąvokos plėtoji- 
mosi, dar dirstelkime į jo etimologines ir sąvokines gimines graikų kalba. 
Rods, būtų labai įdomu atsekt žodžių legere, legio, religio kamieno 
eg šaknis iki indoeuropėnų prokalbės; bet ar šiuo laku pradedąs išeiti 
pirmas toks žodynas !) jau suteiks žinių ir mūsų klausimu, tuo tarpu ne- 
galime atsakyt. Tat noroms nenoroms tenka likti prie jau esamų senesniųjų. 
lotynų ir graikų kalbos etimologinių žodynų. O tokie žodynai kaip Bre- 
alio su Bailly'u, Curtius'o, Leono Meyerio, PrellwiY/zo, Wal- 
dė's lotynų žodžio religio pagrindan deda žodį, giminingą graikų žo- 
džiui dhčysm, kuris savo sąvoka labai panašus į relegere. Senieji loty- 
nai priešingybę to, kas buvo reiškiama žodžiu religio, dažnai reiškė 
žodžiu neglegentia, taigi, prieš relegerestatė neglegere (iš nec, 
reiškiančio neigimą, ir Ie gere, tas pat, kaip ir non relegere); o graikų 
kalba šitam atatinka 004 dhšyev; Ogi religingo žmogaus (homo religiosus) 
priešenybė buvo toksai, kuris yra oūx dkėjuv (neglegens). : 
Otto (AR XII 541) pastebi, jog nematyt, delko būtų negalima lygint pir- 
miausia besisiūlančius žodžius lotynų legere su graikų Aėjewv. Juodi 
ir vienas ir kitas rodą, kaip kalba nuo pirminės prasmės „rinku“, „suskai- 
tyti“, priėjo prasmę „suprasti“, „paisyti“ (plg. intellegere), ir nuo 
„skirstyti“ (diligere) yra tik vienas žingsnis prie „labai branginti“. Ė 
Taip pat tūlu atžvilgiu su religio yra gimininga labai sena graikų. 
sąvoka, reiškiama žodžiais aičwc, aiūstada:. Ir ji reiškia kaž ką neigiama ir 
kažką teigiama, lygiai kaip ir religio; su alėcųa: palygintinas senindiškas. 
idė „garbinu, šlovinu, maldauju“ (Otto AR XIV 421). 5 sj 


') Vergleichendes Wėrterbuch der indogermanischen Sprachen. Von Alois Waldet 
herausgegeben von Pokorny (pradėjo eit nuo II-jo tomo, kurio šiemet išėjęs I-sis 
sasiuvin s Z18 pusl.). Leidžia Walter de Grugter, Berlyne. 


Pr, Divydaitis: Etimūlogija ir sąvoka žodžio „religija“ 15 


Ogi ir del aukščiau jau su religio lyginto žodžio cė8x4 dar ne viskas 
pasakyta. Juk gi šio paties kamieno yra ir e0oė3e:4 (poef. edoėpta) Ir dašgeta, 
kiekvienas su atatinkamais būdvardžiais ir veiksmažodžiais; pirmosios gru- 
pės sąvokos reiškia dievobaimingumą, maldingumą, žodžiu, re- 
ligiją ir religingumą gerąja, tauriąja pras me, antrosios— visa. 
to neigimą—bedievybę, piktadarybę. Patys romėnai save vadino. 
religingiausiais iš visų žmonių!); Ciceronis rašė, kad lyginant romėnus su“ 
kitomis tautomis, jei jie kitais atžvilgiais yra arba lygūs arba net žemesni. 
už jas, tai betgi yra daug aukštesni už jas religijos, t. y. dievų kulto 
garbinimo atžvilgiu ?).. Kai šitą šąvoką norėjo išreikšti rašytojai, rašę apie 
romėnus graikų kalba, tai jie pavartojo čia edsė3et4 (Dionys. ant. 1 4) ir 
detatdauovia (Polybius 6, 56); tačiau šis antrasis terminas jau ir graikams 
reiškė daugiau prietaringumą (romėnai tai vadino superstitio?), kaip. 
tikrąjį religingumą. si 

“Visa, kas pasakyta, gerai derinasi prie religione ir religio. 
Žodžio kamienas yra „leg“, o ne „lig“, ir tik Ciceronio aiškinimas yra 
etimologiškai pagrindžiamas. Jo ir laikosi jau minėtieji ir dar neminėtieji 
šie filologai, religijos istorikai ir teologai: Būcheler, Curtius, L. 
Meyer, Marguardi, Max Mūller, Prellwitz Reinach, 
Walde?), Otto, Lange, Rauschen (savajame apologetikos vadovėly). 

Kokis gi yra senromėniškos religijos sąvokos branduolys? Otto 
(AR XII 544) jį taip apibrėžia, laikydamas tatai iš visa seniausiu religijos pa- 
vidalu: „Savairne suprantamas įsitikinimas, kad gyvenimo įvykiai yra slaptingų 
galybių ir santykių valdžioj-—šitai kaip objektivi prielaida, kuri įsakmiai 
nepavadinama, kadangi tai prileidžia kiekvienas protingas žmogus; ir iš. 
žmogaus šono visame savo elgesy šių galybių bei santykių skrupulingas 
paisymas“. 


*) Religiosissimi mortalinm (Sallustius, Catil. 12, 3). 
- 3) Si conferre volumus nostra cum externis, ceteris rebus aut pares, aut etiam inferiores. 
reperiemur, religione; idest cultu deorum, multo superiores (De deoram natura 2,3, 8). 
*) Apie superstitio Otto sakytose vietose kalba daug trumpiau, kaip apie reli- 
gio, būtent, AR XII 548—554irXIV 421—422, Otto manymu, supezrstitio savo pirmine 
prasme reiškusi „sujūdimą“ ir „baimės“ sūsijudinimą“ („Aufregung“ eventuell „Angsterregung“), 
„Religiniuose“ dalykuose superstitio esanti nimia religio. Nimiam re 
ligion em, pasak Pliniaus, galįs turėt ir gydytojas; ir oratorius galįs elgtis supersti- 
tiose, kai jis perdideliu sąžiningumu ir baimingumu laikosi jo paties nusistatyto žodžių ta- 
rimo (Guintil. inst. X 6, 5): Ir net gramatikas, apibrėždamas sąvoką, galįs būti supersti- 
tiosus, kai jis per daug baiming i susirūpinęs jos pilnūmu ir absoliučiu atskyrimu (Gell. I, 
25, 10) (AR Otto XIV 410—411). Sąžiningas žmogus yra girianas kaip re li giosus, ogi ku- 
ris savo sąžiningumą stumia iki baimingų smulkmenų, toksai yra superstitiosus, ir yra 
peiktinas. Pradedamąjį s upe rštitio punktą, kaip „Aufregung“, Otto stato lygiomis su 
šxozaais, tiktai laikydamas jį mažesniu ekstazės laipsniu. Ir L a ngė (t. p. 199) supersti- 
tio laiko buvus „perdidele baime (iibergrosse Schen), kaip ji buvo likusi savo pirminiu 
pavidalu, kaip kupinas išgąsties, bauginantis jausmas, iš kur tatai ir religiosu tor- 
m ido, paskesniais laikais, gavusios tą savo šalutinę prasmę: kaip „prietarai“ (“scheue Ein- 
bildung, Schreckenswahu, Aberglaube“). Būdingi senųjų rašytojų liudijimai apie superstitio 
naudingai sutraukti krūvon A, H a hn'o rašte „De superstitionis natura ex sententia veterum, 
imprimis Romanorum“ (Breslavo ūniversiteto programa 1840), tiktai, pasak Otto, visai nevyku- 
siai aiškinami.“ i , 
*) Jų veikalus ir atatinkamas vietos nurodo K ob bert'as savo disertacijos 56 psl. - 


16 Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ 


s Pirminei žodžio religio reikšmei vis tiek, ar tas paisymas, suabe- 
jojimas atžvilgiu bet kurio „priegadingo“ dalyko, praktikoj tusi neigiamą 
ar teigiamą pasisekimą. Tai jau rodo ir aukščiau cituotasis Plautaus posa- 
kis: religio fuit, denegare volui. Atsisakyt sukliudąs suabejojimas, verčia 
pritart. Sąvoka religio pirmoj eilėj yra neigiama, kaip reiškianti gerai 
apgalvotą, dažnai netgi bailų žmogaus susilaikymą atžvilgiu į tai, kas 
slaptinga, kas slepia galybę. Kitais žodžiais, su religio atsistojama prieš 
tai, kas slaptinga, šventa; ogi tokių dalykų atžvilgiu negalima būt abejin- 
gam, apsileidusiam; toks apsileidėlis yra taip pat ir tas, kuris tiek maža 
rūpinasi, yra toks neglegens, kad neatlieka to, ko reikalauja sąžiningumas. 
Tuo būdu religio atkreipia žmogų nuo nepaisymo viršumžmogiškų ga- 
lybių ir nukreipia jį jas garbint, į jų kultą. Dievų tarnyba reikalauja tai 
atlikt sąžiningai. Religiones iš visa todel yra dievų kultai, dievams 
tarnavimas. i 
„Religijos“ sąvokos šakojimąsi paskesniais lotynų senovės laikais 
skaitytojui jau parodė šio rašinio pradžioj duotieji žodyno pavyzdžiai. Šioj 
vietoj dar parodysime Kobbert'o šiam reikalui sustatytąją schemą 
(E 573—4); A 


relijo 
neigiamai /-teigiamai 
1 as 
AŽ 
L 
d į 
religio=religinė baimė (bailė) KO eg nustatymai 
Pa REois . 
sąžiningumas  religio=jų suma 


religiones--religio deorum 
religio—religija + religio=kultas 
atskirų tautų religiją bet kurio atskiro dievo religio | 


Tuo būdu tat esą prieita iki tos reikšmės, kurią šis žodis turi dar ir 
mūsų laikais. Ė 

Krikščionybė, priimdama Romos kalbą ir joje paveldėjusi žodį reli- 
gio, stengėsi jam duoti vis kilnesnę sąvoką. Tokių pastangų darant jau 
matėme Laktancių. Dar daugiau susidomėjimo religijos sąvoka matome 
turėjus šv. Augustiną!). Jis, šiek tiek pakeisdamas Ciceronio aiškinimą, 
įvedą į šį žodį nusidėjusio žmogaus su Dievu meilingo susiartinimo ideją. 


1) Krikšč'onių galvotojų nuomonės nuo Augustino iki Suarez'o čia atpasakotos taip, kaip | 
jas dėsto kun. prof. dr. Graneris, 3+me puslapy jau cituotojo straipsnelio; pagal jį ir visos 
zitatos, ) - sie r 2 4 A 


Pr, Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „rellgija“ 17 


„Hunc (Deum) eligentes, vel potius religentes, amiseramus enim negligentes, 
hunc ergo religentes, unde et religio dicta perhibetur, ad Eum dilectione 
tendimus ut perveniendo guiescamus“ (De Civ. Dei I. X, c. 3). Iš tų žo- 


 džių leidžiama padaryti išvada, kad Augustinui religija suponuoja nuodė- 


*mės sąvoką; tą pačią sąvoką jis dar pabrėžia ir veikale „De guantitate ani- 
“ mae“ (c. 36, n. 80): Est enim religio vera gua se uni Deo anima, unde se 


peccando velut abruperat, reconciliatione religat“; čia aiškiai matyt, kad 
religija, tai susitaikinimas po įvykusio nusikaltimo. Ieškant psichologinio 
pagrindo tokiam Augustino aiškinimui, tenka pareikšti, jog jis taip religiją 
suprato tik tuomet, kai patsai buvo jos iš nuodėmės ištrauktas, ir, ją su- 
pratęs, dar buvo neatsikratęs manicheizmo pesimizmu. Aišku, kad Augu- 
stinas čia neturįs galvoj asmeninių žmogaus nuodėmių, o tik gimtąją 
nuodėmę. į 

„ Laktancius del religijos etimologijos ir sąvokos, kaip jau žinome, 
polemizuoja su Ciceroniu ir laikosi jam priešingos nuomonės. Jo išvedimą 


"religijos iš religare buvo priėmę ir kiti krikščionių rašytojai, ir net, ga- 


lima sakyti, buvo priėmęs ir patsai Augustinas, kaip tatai jau iš dalies buvo 
matyt jo aukščiau cituotuose žodžiuose ir kaip dar aiskiau šiąja kryptimi 
išsireiškiama jo veikale „De vera religione“ (C. 55, n. 11): „Ad unum Deum 
tendentes et ei uni religantes animas nostras, unde religio dicta creditur“; 
šiokią savo pažiūrą jis kartoja ir patvirtina veikale „Duo libri retractionum“ 
(I I, c. 13, n. 11): „In his verbis meis ratio guae reddita est, unde sit dicta 
religio, plus mihi placuit“. 

Neabejotina, kad krikščioniški lotynų rašytojai, aiškindami religijos 
sąvoką, palaikė laktancišką aiškinimą ne filologiniais motivais (kurie, kaip 
matėme, pateisina tik Ciceronio etimologiją), bet sumetimais, kad Laktan- 
ciaus ligare aiškiau rodo dvasinį ryšį, rišantįį žmogų su Viešpačiu ir 
dangaus Tėvu, arba, kaip sako šv. Jeronimas savo komentoriuj į Amos'ą 
(c. g. v. 6), ryšį, kuriuo žmonės rišami tarp savęs. 

v. Tomas Akvinietis savoj Teologijos Sumoj neduoda pirme- 
nos nė katrai iš šių dviejų etimologijų. Veikale „Contra Gentes“ jis jau, 
rodosi, daugiau linkęs į laktancišką etimologiją O pirmajame skyriuje 
veikalėlio „Contra impugnantes Dei culium et religionem“ prisimena tik 
Laktanciaus aiškinimą ir sakosi religijoje matąs iteratam ligationem 
su objektu, su kuriuo žmogus buvo anksčiau surištas, bet paskui nuo jo 
atskirtas. Tą mintį jam padavė Augustinas. Tiktai tą surišimą ir persky- 
rimą Tomas interpretuoja visai naujai. Visas pasaulis prieš savo atsiradimą 
savo buitį turėjo Dievo minty: „a Deo processit, guodammodo ab eo 
distare incipiens secundum essentiam“. O protingas padaras, per patį kre- 


„ acijos faktą nutolęs nuo Dievo „secundum essentiam“, sudaro su Dievu 


iš naujo norimą ir laisvą ryšį, pripažindamas, kad Dievas yra jo pradžia ir 
kad jis Jam visai priklauso; tas ryšys yra religija. Aišku, kad Tomas čia 
religiją supranta daug plačiau ir giliau už Augustiną. Religija jau ne nu- 
sidėjėlio žmogaus dorybė, nes ji dygsta iš pasaulio kreacijos akto ir įgauna 
kosminio fakto reikšmės; nes kai protingas padaras pažįs a Dievą ir laisvai 
išpažįsta Jam savo priklausomybę, tai pasaulis grįžta į Dievą. 

Suarez'as savo veikale „De Religione“ (c,1) priima religare, bet 
nei su Augustinu, nei su tomu nesutinka ryšio ir jo atnaujinimo klausimu. 


18 Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ 


Pagal Augustiną ir Tomą tiedu momentu—ryšys ir jos atnaujinimas—eina 
po vienas kito, o pagal Suarez'ą, dedami lygiagreta ant vienas kito. Suarez'o 
įsitikinimu, pirmasis ryšys yra tai „naturale debitum“ ir „indita propensio“ 
kiekvieno padaro į savo Leidėją. O antrasis ryšys, sudarąs religiją, yra 
„Voluntaria electio et superaddita habitus inclinatio“.— 

Prie kiekvienos iš čia pareikštų nuomonių apie religijos dalyką, Gra- 
neris pareiškia ir po šiek tiek kritikos; bet tatai čia netenka liesti. 
„Būtų dar įdomu patirti, nuo kurio laiko žodis religija yra įsigyvenęs 
krikščioniškosios Zuropos kalbo. e. Neabejotina, kad nuo pat krikščionijos 
pradžios jis teko tik toms kalboms, kurios yra tiesioginės lotynų kalbos 
atžalos, t. y. vadinamoms romaniškoms kalboms. Tuo tarpu, antai, vokie- 
čių kalbon žodis „Religion“ yra įėjęs palyginamai vėlai, nes tik 16 jo šimt- 
mečio humanizmo laikais. O nuo kada „religija“ atsirado lietuvių kalboj? 
Sioks klausimas dar laukia savo tyrinėtojo. Neabejotina, rodos, kad lietu- 
viai, jau ir krikščionys būdami, dar ilgą laiką bus buvę be „religijos“. 
Nes su krikščioniška „bažnyčia“, jie pirmiausia bus gavę tik krikščionišką 
„vierą“, o ne „religiją“... 

Nekaip „religija“ laikosi ir šių dienų lietuvių kalboj, nes čia jos vie- 
toj vis labiau ir labiau pradeda įsigalėt „tikyba“, žodis nors iš lietuviškų 
elementų, tačiau, man rodosi, sudurstytas ne visai vykusiai. Negalimas 
dalykas nė vienam žmogui apsieit be tikėjimo (religinio, mokslinio ir dar 
gal kitokio), o „tikyba“ vargu gali išreikšti tai, kam išreikšti ji padaryta — 
šių dienų religijos sąvokai. . 

Tačiau apie šiuos klausimus šių eilučių rašytojas palieka spręst dau- 
giau už jį tuose dalykuose nusimanantiems. 


1926. XII. 2. 


-==* -=+- 


Aukų žymės iš senosios akmens gadynės. 
Par. Prof. Dr. O. Menghin, Wien*) 


Nuostabu, kad vienas visųsvarbiausių aptikimų, kokių išvisa kuomet pa- 
daryta paleolitinio (senosios akmens gadynės) žmogaus tyrinėjimo srity, paliko 
beveik kaip visai nepastebėtas platesnės visuomenės. Taip atsitiko, gal 
būt, del to, kad kuklus aptikėjas—prideramai pasielgdamas—paniekė spau- 
dos reklaminį būbną save ir savo radinį išgarsinti, kaip kad, iš kito šono, 
šiandien, deja, dažniau atsitinka tokiu matu, kuris vargiai derinasi su 
mokslo garbe. 

Cia kalbama apie tam tikrus davinius kasinėjimų, kuriuos per <epty- 
nerius metus atliko šveicarų geologas Emilis Bžichler'is urve vardu 
„Drachenloch ob Vattis“, Taminos slėny'). Kalbamasis urvas jau delto 
yra svarbi paleolitiko radinių vieta, kad stovi 2445 metrus aukščiau jūrių 
lygio ir tuo būdu yra aukščiausia iki šiol žinoma senosios akmens gady- 
nės kultūros dokumentų vieta. Panašiai kaip ir kitas radinių punktas vardu 
„Das Wildkirchli“ ?) (apylinkėį vardu „Santis“), stovįs 1477 metrų aukštu- 
moj, jau vien šiokia savo būkle rodo šiąją vietą esant interglacialinio (iš 
tarpuledžių gadynės) senumo. Pirmiau, kai lyg prikerėtai buvo laikomasi 
prancūziškos paleolito kultūrų laipsniavimo schemos *), kuriai, evolucionizmo 
prielaidų poveiky, norėta suteikt visuotinos (universalios) reikšmės, —tuomet 
tatai buvo didelio neaiškumo sprendžiant chronologinį senumą Wildkirchli'o, 
kaip ir kai kurių kitų vidurinės Europos paleolitiko stočių su aiškiai inter- 
glacialine fauna (gyvulija); mat, šiose vietose nebuvo jokių vadinamų gniau- 
štinių kylių (gniauštinių pleištų, gniauštakylių, Faustkeil), kokių rasta didu- 
moj Prancūzijos radinių vietose iš atatinkamo interglacialo; Oo sakytose 
Šveicarijos vietose rasta paleolitinį žmogų turėjus tokios industrijos, kurią 
geriausiu atveju reikėtų laikyt esant iš primitiviojo Moustėrien'o 1). Tiktai 


*) Vienos universiteto priešistorinės archeologijos profesorius Osvaldas Men- 
gh in'as, mūsų skaitytojams jau pažįstamas mokslininkas (žiūr. „Soter“ 1924, 150 ir 157 pusl.), 
šį straipsnį savo pirmuoju pavidalu yra spausdinęs jo redaguojamame liikrašty „Wiener I'Td- 
historische Zeitschrift- XIII, 1926 antrašte: „Der Nachweis des Opiers im Altpaldolithikum“, 

ia, „Sotere“, tas straipsnis eina kiek tiek perdirbtas ir žymiai papildytas. Taip 
pat ir straipsnį sulietuvinusi r. dakcija (Pr. Dovydaitis) pridūrė vieną kitą paaiškinamąją ir pa- 
pildomąją pastabą apie straipsny kalbamuosius dalykus. Red 

*) Iki šiol apie tai turime dvejetą platesnių laikinų Bž4chler'io pranešimų: 1) Das 
Drachenloch ob Vattis im Taminatale. Jahrbuch der St. Gallischen Naturw. Ges. LVII, 1920 
ir 1921; 2) Die Forschungsergebnisse im Drachenloch ob Vžttis im Taminatale, Nachtrag und 
Zusammenfassung. Ten pat LIX, 1923. Plg. taip pat O. Tehumi „Wiener Pržhistorische 
Zeitschrift“, IX, 1922, 18 p. 

*) Taip pat Būchler'io ištyrinėtas; žiūr, apie tai jo pranešimus: 1) Die pržhistorische 
Kulturstėtte in der Wildkirchli-Ebenalpenhūhle. Verhandlungen d. Schweizer. Naturforseh, 
Aeotai 2 sa Taigi Z) Das Ay akna die Alteste prahistori:che Kulturstūtte in 

er Schweiz. Sehriften des Vereines fiir Geschichte des nset į 
E xLi 1912 PD. Bode s und seiner Umgebung. 

) Toji, Mortillet?o sustatyta, schema paleolitiką skirsto į šiokius laikotarpius: . 
S ; Ai Acheulėep, Ais, Aprekiciės Sastrės asiikiinų rakas 
vis vardais tų Prancūzijos vie ame buvo rasta ma ipi i 
Gidas Kilis Padiaių B 3 P nomų tipingų senosios akmens gadynės 

*) Taigi, tik iš gerokai vėlesnio laikotarpio, Pr. D, 


29 O. Menghin: Aukų žymės iš senosios akmens gadynės 


Geologinės | Vakarinės Europos poleolitinio Vidurinės Europos paleolitinio 
| 


gadynės žmogaus kultūros laikotarpiai žmogaus kultūros laikotarpiai 
? | Priešmoustėrien'as 
Paskutinio || Ė 
tarpuledžio | Chellėen'as Priešmoustėrien'as 
laikas | 
Perėjimas į | Priešmoustėrien'as ir 
Tų | Acheulėen'as Acžieulšės'sa 
Paskutinis | inv 
ledlaikis | Mousteiči as 


Kad seniaus'ąjį Europos paleolitiką reikia skirt į dvejetą tipų, šitai 
pirmasis nurodė Ispanijoj dirbąs mokslininkas bavaras Hugas Ober- 
maieris!). fio straipsnio autorius tąjį dvilypį perskyrimą pritaikė ir pa- 
dėjo savųjų tyrinėjimų pagrindan?) ir, gal būt, tuo prisidėjo, kad šis 
paskirstymas vokiškame moksle dabar beveik visuotinai pripažintas *). 3 

"(Dabar grįžtame prie Bachler'io aptikimo. Pr. D.). Tos tat Drakonio 

ės (Drachenloch'o) radiniai pridera prie pačių seniausiųjų žmogaus 
kultūros liekanų, kokių mes iš visa turime. Tat juo daugiausia reikšminga 


!) Šią mintį jis pirmiausia išreiškė mažoje, bet pagrindingoje studijoje: Los derroteros 
del poleolitico antiguo en Europa. Boletin de la Real Ac. de Ia Historia. Madrid. LXXVI, 
1920, 214 p.; paskui vėl darbe: Das Palūolithikum und Epipalūolithikum Spaniens. Anthropos 
XIV/XV, 1919/20, 143 p. — Šiąja proga norime dar pridurti, jog H. Ob ermaier'is yra an- 
torius kapitališko veikalo „Der Mensch der Vorzeit“ (—1-sis tomas serijos veikalų „Der Mensch 
aller Zeiten“; kurios šiuo tarpu laukiama išeinant 4-jo tomo—apie dvasinę tantų kultūrą; apie 
3.jį tomą žiūr. „Soter“ 1924, 184 p.) Pr. D. 

2) Urgeschichte Niederūsterreichs, Wien 1921; Kulturhistorische Ethnologie und Prž- 
historische Archžologie. Ber. d. Forschungsinstituts f. Osten u. Orient III, 1923, 58 p; Pra- 
historische Archaologie urd kulturhistorische Methode. Compte renda de la semaine d'ethnolo- 
“ gie religieuse. Enghien und Mūdling, 1923, 203 p. (žiūr. ir „Soter“ 1924, 157 p.). | 

3) Šį skyrelį apie Obermaier'į ir save kuklus au'orius buvo iš savo straipsnio išbraukęs; 
mes tarėmės reikiant tai palikti. Pr; D. 


O. Mengh'n: An'ų žymės iš senosios akmevs gadynės 21 


žmogaus dvasios istorijai, kad kaip tik šiame urve išėjo aikštėn neabejotinų 

kulto apeigų liekanų. Pirmiausiai įsivaizduokime, kaip visa ten būta, 
2 Kalbamasai Drakonio Skylės urvas pasiskirsto į trejetą didžiųjų patalpų 
(kambarių), kurių antrojoj ir tiečiojoj esama Priešmoustėrien'o sluoksnių. 
Abiejose urvo dalyse 40—60 centimetrų atstu nuo urvo sienų radosi ma- 
žos akmeninės sienelės iki 80 cm. aukščio. Jos padirbdintos iš čia 
pat šalia stovinčio kalkio plozų (Platten), ir iš jų gulstino susluoksniavimo 
buvo galimas pažint neabejotinas žmogaus rankų darbas. Tarp sienelės ir 
urvo sienos radosi visas sandėlis urvinio lokio skeleto (griaučių) dalių. 
„Tenai didelia dalimi buvo urvinio lokio kaušai, dalinai sveiki, dalinai 
sudaužyti ir skylėti, dažnai po trejetą, po ketvertą ir dar po daugiau ant 
vienas kito ir šalia vienas kito, netgi lygia kaušų guolio orientacija. Kaip 
šių kaušų, ypač išlikusių sveikų, tęsinys, didumoj buvo galima rasti prie 
tų pačių galvos dalių priderą abu pirmuoju kaklo stuburo slank- 
steliu (Atlas ir Epistropheus), tuo tarpu kai kiti kaklo, nugaros ir juo- 
smens slanksteliai, taip sakant, niekados nebuvo pilnaty, ta'p pat jų nebuvo 
ir kaimynėse profilio dalyse“. Be to, anapus šių akmeninių sienelių tadosi 
2 galūnių kaulų, kurių tik retai dviejų ar trijų būta to paties 
gyvulio. 

Dar nuostabiau, kas rasta trečiojo urvo (trečiosiospatalpos) angoj ir prie- 
šakinėj daly. Čia atkasta akmeninės skrynios, „tiesiakerčiai mūreliai 
iš nenudailintų paplokščių akmeninių plozų“, uždaryti dideliu dangčiu 
(dangtiniu plozu). Iš visa nustatyta čia buvus kokio šešeto tokių akmeni- 
nių skrynių. Jose gulėjo „didumoj gerai orientuoti, ant vienas 
kito sukrauti urvinių Jokių kaušai ir šalia daugelis kitų 
didžiųjų kūno kaulų, visai panašiai kaip antrajame urve 
(patalpoj) tarp akmeninės sienelės“. Kiekvienoj skrynioj yra po 

vejetą, trejetą, kai kuriose net po penketą ir daugiau visiškai puikiai išsi- 
laikiusių kaušų. Trečiosios urvo patalpos užpakaly gulėjo keletas nu griu- 
vusių pliauskų. Tarp jų, ant jų ir po jomis vėl gulėjo urvinių lokių kau- 
šai ir kaulai, kurie nedvejotinai rod ė čia buvus tvarkančios žmogaus rankos. 
Vienoj laisvoj nišoj tarp keleto uolinių pliauskų gulėjo ant vienas kito ir 
ir po vienas kitu trejetas kaušų, kurių vieną galima buvo pakylėti sveiku- 
tėlį (kompleti). Jie buvo tiesiog įkišti į nišą, tai, vadinasi, į tarpą pliauskų, 
kurios čia buvo gulėjusios jau prieš žmogui į šį urvą įeinant. Kitoj vietoj 
radosi tobulai visas kaušas (be apatinės žiaunos) O efektingas 
gabalas tai buvo kaušas, kuris buvo pakištas po pačiu žemu- 
tiniu kraštu didesnio atskilusio plozo ir aplink iki snu- 
kio apdėtas arti prie vienas kito gulinčiais, didesniais 
už ranką akmeniniais plozeliais, tiksliai prisiderinant 
prie kaušo pavidalo. Dešinėj kaušo pusėj po atskilusiu plozu buvo 
kiek didesnis plozas, pastatytas siekiant kaušą tokiu pavidalu, kuriame jį 
(tą plozą) palaikė du po apačia pakištu akmeniu, lyg kad kaušas buvo tu- 
rėjęs laikyt jo (to plozo) svorį. Tuo būdu jis (kaušas) buvo apsaugotas 
ir nuo sutriuškinimo“. . 
; Tokio tai būta radinio kasinėjant Drakonio Skylės urvą. Jo kultūrinį 
istorinį aiškinimą Bachler'is įvesdino posakiu: „Nėra jokio abejojimo, jog 
čia mes turime reikalo su priešistorinio žmogaus tyčiomis 


22 O. Menghin: Aukų žymės iš senosios akmens gadynės 


surinktais medžioklės trofejais, kurie visiškai pridera 
į primitivios medžioklės ir aukų kulto rėmus“; tik užuot 
pasakius „medžioklės trofejai“, ir Bichler'io mintimi, geriau būtų sakyt 
„medžioklės laimikis“, kadangi nėra jokio pagrindo taryt šį rinkinį esant 
čia padarytą triumto tikslais. „Šiaip manyti“, sako Bžichler'is, „duoda tei- 
sės pirmiausia tam tyčia padarytas jų apstatymas į altorių panašia akme- 
nine statyba su uždaromais dangtiniais plozais, parinkimas svarbiausių ske- 
leto dalių, kaušų ir didžiausių šiaip kaulų, tuo tarpu kai čia, galima sakyt, 
beveik visai nėra mažiau akysen krintančių kaulų, kurie šiaip urvinių 
lokių likučiuose vaidina tokį dominuojantį vaidmenį. Pažyminga taip pat 
"dir tai, kad šiokiose kulto vietose pasitaiko visuomet 
didžiausi, gražiausi kaušai bei galūnių kaulai, taigi viso 
medžioklės laimikio labiausiai branginamos dalys. Šitai atatinka kaip ko- 
kiam pirminių aukų kultui (einer Art Uropferkuli), kame aukos 
objektu buvo labiausiai branginamas daiktas (ne atstojanti, arba simbo- 
liška, auka, ne aukos puota)“. . 
Netrukus po Bichler'io, tyrinėtojas bavaras Konradas Hor- 
man n'as, vienas geriausių mūsų kasinėtojų, panašų radinį aptiko, vadinama- 
jame „Petro Urve“ paliai Velden'ą viduriniuose Frankuose !). Jis apie tai 
šiaip praneša: „Rytinėse šalutinėse daubose (Grotte) vienoj vietoj, kame 
uolinė siena išsikišusi nišos pavidalu, už daugelio akmenų gulėjo ant že- 
mės urvinių lokių kaulų krūva; mažesnėse tušiumose ir skylėse taip pat 
kyšojo kaulai. Jie negalėjo būt lokių, kurie čia būtų gavę galą; daugelio 
dalių trūko ir nebuvo nė vieno pilno skeleto. Aš šitai aiškinausi, kad įsi- 
braująs vanduo nuplovė kaulus į šalį ir suplakė į kampą. Bet gretimoj 
dauboj mes užėjo re tokį vaizdą, kuriam nepakanka anokio aiškinimo. Tai 
yra uolos sienoj4panaši į spintą niša su mažu atvaru (skyle) į priekį, 120 
cm. aukščio nuo apačios (grindų). Joje radosi penketas kaušų, du kluba- 
kauliu ir du peties kaulu,—viskas urvinių lokių. Kaušai buvo sutrūniję ir 
subiro beišimant. Gamtos vyksmai negalėjo šių skeleto dalių aukštyn pa- 
kelt ir ten įkišti“. Smulkiau nežinant apie Bachler'io radinį Drakonio Sky- 
lėj ir ypač negirdint apie to radinio aiškinimą, Hormann'ui visai savarankiai 
atėjo mintis, kad čia turinčios būt kokios kultinių apeigų archeologinės 
liekanos. . š 
Trečiasis šios rūšies radinys, gal būt, nebuvo savo laiku pažintas. 
Drakonio Urve (Drachenhėohle) paliai Mixnitz'ą Štirijoj 1921 m. buvo nu- 
statytas Priešmoustėrien'o sluoksnis, apie 325 metrus tolio nuo urvo an- 
gos. Tiesiai viršum šiosios vietos, kaip praneša prof. Othenio Abelis, 
pasirodė „lokių lavonų laukas, kuriame rasti beveik tik jaunikliai lokiai. 
Rodosi, lyg čia būtų lokių patelių vaikų vedimo vieta, kurioj, gal būt, žuvo 
daugelis lokiukų; betgi mūsų prieš metus laiko iškastoji didelė kaulų krūva 
viename Drakonio Urvo šone, kuriame tankiai susiglaudusios ir su vienos 
kitomis sujauktos gulėjo liekanos beveik keturių dešimtų lokių, keleto vilkų, 
urvinių liūtų dantys, ėdūno žandikaulio gabalai ir k. rodo čia buvus ne 
kokią ramią šių gyvulių nugaišimo vietą, bet kad tekąs urvų vanduo čia 


1) Die Petershohle bei Velden in Mitteliranken. Abh. d. Naturh. Ges. za Nūrnberg 
XXI, 1923, 121 p. 


O, Menglin: Aukų žymės iš senosios akmens gadynės 23 


draugėn suplovė įvairius lavonus“ !). Del Abelio sprendimo apie šiuos 
kavlų radinius reikia neužmiršt, jog, vienas dalykas, ti kasinėjimo darbus 
Drakonio Urve, del kitų darbų, teko labai skubinti ir delto dalinai iš visa: 
čia nebuvo rasta neliestų santykių; antras dalykas, tuomet niekam nebuvo 
kilusi mintis, kad toki kaulų sutelkimai yra padaryti surenkant juos žmo- 
gaus rankomis. O dabar, po sakytųjų radinių Bavarijoj ir Sveicarijoj, nėra ne- 
galima laikyt, kad ir Mixnitz'o kaulų krūva buvo surinkta aukų reikalais. 

Kaip ten bebūtų, visai netenka abejot del santykio tapatybės saky- 
tuose Šveicarijos ir Bavarijos urvuose. Pirmiausia, tai, kas paskiausia at- 
verta Drakonio Skylės urvo patalpoje, visiškai susiderina su H6rmann'o 
kasinėjimų daviniais. Tokio radinio ak'vaizdoje visai naturalu pasidairyt 
etnografinių paralelių; ir abu tyrinėtoju šitai padarė. Ką juodu patiekia, tai 
turi visiškai įtikint, jog sakytuosius urvų radinius reikia aiškint kaip kulto 
reikmenis. 

Diduma jų dviejų palyginimui imtų praktikų, rods, vargu eina iš gry- 
nų prokulturių (Gribner'io ir W. Schmidt'o mintimi), su kuriomis 
(šių eilučių autoriaus išvedžiojimais) reiktų morfologiškai gretint senpaleo- 
litines kultūras, bet yra kilusios iš etnologišku atžvilgiu kiek jaunesnių 
sluoksnių. Bet kadangi kaip tik didumoj jų dviejų imamų rytinės Azijos 
medžioklinių tautų yra nepaprastai stipriai išsilaikęs prokultūrės pagrindas, 
tai Bachler'io ir Hormann'o paimtosios paralelės reikia imti kaip pakankami 
įrodymai tuos jų dviejų aptiktus diluvinius kaulų sandėlius turint kultinio 
pobūdžio. 

Rods, pasirodo, kad dabartinių primitiviųjų giminingose kulto apei- 
gose dažnai į vienas kitą pereina įvairūs dalykai, būtent, aukos dievybei 
(primicinės aukos), gyvulių kultas (paties gyvulio sudievinimas) ir medžio- 
klės burtai (magija). Iš to kyla religijų istorijos atžvilgiu nepaprastai įdo- 
mus klausimas, ar archeologinės medžiagos pagalba nebūtų galima nusta- 
tyti kai kas apie šių motivų senumą. Kad prie šios problemos bent kiek 
prisiartintume, turime kiek galima detaliai analizuot urvų sandėlių rastinę 
medžiagą. Pirmiausia reikia klausti klausimas, ar ča kaulai buvo depo- 
nuoti drauge su mėsomis, ar be jų. Nes yra aišku, ir tatai ypač patvirtina 
taip pat šių dienų santykiai, jog šviežių mėsos gabalų deponavimas yra 
aiškintinas kaip aukojimas, ogi grynų kaulų medžiaga rodanti ne ką kita, 
kaip tik puotų liekanas, kalba už gyvulių kulią ir medžioklės burtus. Šiuo 
alžvilgiu dvejetas mūsų kalbamųjų radinių apystovų teikia gana aiškų 
atsaką. 1) Lokių kaušai, matyt, buvo paguldomi su mėsomis ir oda, ka- 
dangi čia likę kaklo slanksteliai. 2) Kadangi tarp kitų kaulų randasi tik 
didžiųjų galūnių kaulai, o tarp šiųju vėl--tas tai ypač svarbu—niekuomet 
ne visi, bet didumoj tik po vieną to paties individo, tai seka imti, kad čia 
norėta ne saugot gyvulio kaulus medžioklės burtų tikslais (kaip daro kai 
kurios pietinės Amer.kos indėnų giminės), bet aukota įžymioji medžioklės 
laimikio dalis, darytos primicinės aukos, kaip kad Bichler'is tatai įrodo 
praktikuojant Kaukazo Chevsurus tokiu pavidalu, kuris visai panašus į 
rastąji Drakonio Skylėj. Milžiniškos, tyčiomis sukrautos kaulų kupetos 


') 0. Abel, Urweltliche Hėhlentiere (Gemeinverstžindliche hėhlenkundliche Vortrūge 
left 4). Wien, 1922, Ši e( inverstindliche hėhle e 2 


24 O. Menghin: Aukų žymės iš senosios akmens gadynės * 


paliai urvų sienas, rods, turėtų rodyt negalimą esant nuomonę, kad čia kau- 
lai buvę dedami su mėsa. Tačiau šitai nesunku išaiškint imant, kad čia 
yra nuvalymo vietos tikrųjų aukurų, būtent, tųjų akmeninių skrynių urvo 
vidury. Tatai didelia įtikimybe galime tvirtint, kad Priešmoustėrien'o žmo- . 
gus aukojo aukas. Kam? Naturalu, vienai ar keletai dievybių. 


Salia to, gal būt, reikėtų padaryt išvedimas taip pat jau ir del lokių 
kulto pradžios. Šiąja kryptimi rodo--nors ir neverčia manyti—tas akmenų 
vainikas, kurį Bachler'is konstatavo aplink vieną lokio kaušą; bet gali būti, 
kad čia taip papuoštas buvo paaukotasai kaušas. Medžioklės burtų kryptimi 
niekas betarpiškai nerodo; bet yra rimtai paisytinas Bachler'io klausiamas 
klausimas, ar nesama priežastinio ryšio tarp lokių kaušų suguldymo saky- 
tojo urvo užpakaly su neabejotinai magiškai orientuotu naujojo paleolitiko 
urviniu menu atsimintinos, ypač sunkiai prieinamos, bizonų ir lokių figuros 
Tuc d' Audoubert'o ir Montespan'o urvuose. 


Šių eilučių autoriaus buvusis mokinys, lyginamosios religijų istorijos 
profesorius Zagrebo (Jugoslavijoj) universitete Aleksandras Gahs'as, 
'“ pažadintas šių urvinių davinių, ėmėsi smulkiai tyrinėt Sibiro medžioklinių 
tautų gyvulių kultą ir gavo labai įdomių davinių, apie kurių esenciją jau 
čia galima pranešti. Jis, būtent, gavo, kad sibiriečių religinėse apeigose 
galima aiškiai išskirti senesnis ir jaunesnis sluoksnis. Senesnysis tungusų- 
samojedų sluoksnis turi tik lokių aukas, ogi vogulai, ostiakai, giliakai 
ir ainai (ainu) švenčia lokių misterijas. Pirmieji a'atinka Europos 
Priešmoustėrien'o laikotarpiui, antrieji — Magdelėnien'o. Gahs'as taip pat 
laikosi gerai pagrįstos nuomonės, kad lokių misterijos, gyvulių garbinimas 
su magiškais siekimais eina iš svetimos kultūros poveikio; tai esąs matri- 
archatinis kultūros ratas, iš kurio įsibrovimo šiaurėn (Gahs'as išveda visą 
sibiriškąjį šamanizmą. - Sitai puikiai derinasi su tuo, ką šių eilučių autorius 
tarėsi galįs išvesti iš diluvinės-archeologinės medžiagos savo aukščiau ci- 
tuotuose darbuose: būtent, kad magiški ritualai, kurie įrodomi Magdalėni- 
en'e, aiškintini iš dviejų kultūros ratų mišinio—naujojo paleolitiko ašmeni- 
nės kultūros (Klingenkultur) ir naujojo paleolitiko gniauštakylių kultūros 
(Faustkeilkultur). Skirtumas tik tas, kad naujojo paleolitiko ašmeninė kultūra 
buvo totemistiška medžiotojų kultūra, tuo tarpu kai sibiriečiai savimi rodo 
kitą, su seniausia gyvulininkyste sumišusių medžiotojų variantą, kurie to- 
temizmo nepažįsta. O jaunojį gniauštakylių kultūra atatinka seniausiam 
matriarcha'iniam etnografų kultūros vatui!) ir panašiai paveikė abi medžio- 
tojų kultūras. 

Sutraukiant sektų pasakyt, jog archeologinė medžiaga kalba ne 
tik už primicinių aukų buvimą paleolitike, bet ir už įų pirmeną (prioritetą); 
šiokios aukos, dar neaptemdintos gyvulių kulto ir magijos, Drakonio Urve 
pasirodo taip aiškiai, kiek tiktai šitai iš visa galima archeologiškai patikrint. 
Prie tų pačių išvadų atvedė ir etnografinės versmės, kiekatsižvelgiama 
į Sibiro. santykius, kame prokultūriniai pagrindai aiškiau įmatomi, kaip 
kur kitur. 


1) Plg. O. Menghin, Die Tumbakultur am upteren Kongo und der westalrikanischo 
Kulturkreis. Anthropos XX, 1925, 516 p. . 


O. Menghin: Aukų žymės iš senosios akmens gadynės Š 25 


Redakcijos priedėlis. Profesorius Menghin'as savo 
šiuo straipsniu atkreipė dėmesį į vieną ryškų priešistorinio, tiksliau kalbant, 
archeolitinio (senosios akmens gadynės) žmogaus religingumo pavyzdį. 
Šiąja proga norėtume dar pridurti apie tai vieną kitą žodį ir nurodyti vieną 
kitą šio dalyko veikalą. 

Paskutiniais dvejetą dešimtmečių priešistorikai iškėlė aikštėn tiek daug 
priešistorinio žmogaus kultūros medžiagos, jog šiandien net apie tokį da- 
lyką, kaip to žmogaus religija, pakanka medžiagos ne tiktai trumpiems 
straipsneliams, bet ir ilgoms studijoms, ir net storoms knygoms. O pasku- 
tiniuoju laiku Grabnerio, Schmidt'o ir kitų sukurtas kultūros istori- 
škas etnologijos metodas šiandien vaisingai pradedamas taikint ir priešisto- 
rinių laikų kultūrai. Šio straipsnio autorius prof. Menghin'as ir dirba, 
kad kultūros istoriškąjį metodą ant plačios papedės pritaikintų senobinės 
Europos problemoms. Eidamas šiąja kryptimi, pradžioj nepriklausomai, 
savaimingai sudirbdamas Graebner'io ir Verworn'o mokyklų Bonn'oj 
gautuosius pažadinimus, o paskui taip pat pasinaudodamas ir minčių apsi- 
keitimu su Menghin'u, Bonn'os universiteto profesorius Fr. Kern'as 
ėmėsi rašyt, kaip jis patsai sako, „Europos dvasinės istorijos 
pirmąjį skyrių“. Jis tatai daro savo straipsniu: „Die Weltanschau- 
ung der eiszeitlichen Europžaer. Archiv fūr Kulturgeschichte 
XVI, 1926, 273—299, — Zmogaus būklės istorinę eigą jis suskirsto į ketvertą 
didžiausių grupių: 1) prieškultūrė (Vorkultur), 2) pilnoji pirminė 
kultūra (vollentwickelte Urkuliur), 3) žemutinės kultūros (Tiefkul- 
turen), 4) „viešpačių“ ir aukštosios kultūros („Herrenkultur“, 
Hochkulturen). Pirmutinę ir dvi paskutiniąsias jis išskiria iš savo darbo 
rėmų, savo temai palikdamas tik senobinės Europos pirminę ir žemutinęs 
kultūras, kurios sudarančios totemistinę medžiotojų kultūrą ir matriarchatinę 
žemdirbių kultūrą. Bachler'i6 atradimą prof. Kern'as vadina „gewalti- 
ges Zeugnis der religiosen Urkuliur Europas“ (276 p.). „Būtent, kai iš 
medžioklės gyvenęs priešneanderinis žmogus nukaudavo žvėrį, sakysim, 
urvinį lokį, tai jis aukodavo gabalą laimikio. Sis žvėrių medžiotojas tatai 
jautėsi priklausąs aukštesnės Esybės, kurią jis, kaip rodosi, garbino ne 
stabų paveiksluose, taigi jautėsi priklausąs grynai antpajustinės galybės, 
kuriai, garbindamas, jis teikė dovanas, galimas daiktas, kad netgi tam tikra- 
me kultiniame urve“ (t. p.). 

„ Nuo šitos primicinės aukos dieviškai Esybei Kern'as pereina prie 
antrojo pasaulėvaizdinių (weltanschaulich) arcbeolitiko faktų komplekso, 
priderančio Neanderio žmogaus kultūrai, Moustėrien'ui. Čia tarp kitų įdo- 
mių pastebėjimų, autorius mano nesant pakankamo pagrindo Krapi- 
nos žmogų laikyt buvus kannibatą (žmogėdrą), kokiu jį padarę kai 
kurie fantazingi tyrinėtojai, kurie iš rastųjų skeletų dalių tariamojo skirtumo 
norėtų net išvesti, kad mūsiškiai Europon įkeliavusieji pirmatakai prieš tai 
šia buvusį girių gyvijos savininką - medžiotoją, Naanderiško tipo žmogų, 
ne tik nugalėjo, bet ir suėdė —taigi, kad jau“tuomet praktikuota pirminiu 
pavidalu šių dienų Europos politika—priduria jis. Tikrumoj, tai žmogėdry- 
stos papročio ženklai Europoj einą didyn tik po Iedlaikio. 


!) Skaityk apie tai „Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie išdaviniai“ „Soter“ 1924, 


26 0, Menghin: Aukų žymės 'š senosios akmens gadynės 


Archeolitiko pasaulėžiūrą autorius taip reziumuoja: „Ta mažysta, ką 
mes tikrai žinome apie archeolitiko pasaulėžiūrą, įgalina mus... jo dvasinį 
pasaulį, kaip ir jo materialinį lobį, įterpt į visų. žemės šalių pirminės kul- 
tūros ribas. Turėtų nepavykt bet koks bandymas iš Neanderio kultūros padaryt 
dar kaž ką primitivesnį, kaip pirminė kultūra etnoistoriška prasme“ (280 p.). 

Daugiau ištraukų iš šios įdomosios studijos turime liautis darę, kad 
šis mūsų priedėlis perdaug neištystų. O dar norėtume aikreipt skaitytojų 
dėmesį bei patiekt vieną kitą mintį ir iš kito veikalo apie paleolitiko žmogaus 
religiją. Tai yra Paryžiaus katalikiškojo Instituto (L? Institut Catholigue) 
religijų istorijos profesoriaus Th. Mainage'o veikalas: Les Religions 
dela Prėhistoire L'age palėolitigue. Paris, 1921, VIIĄ-428 | 
pusl. did. 89. Paimkime iš šio veikalo paskutinį, reziumuojantį, jo puslapį. 

„Paleolitiko žmogus buvo religingas. Ir jis buvo toks, koki ir visų 
laikų žmonės. Šiuo atžvilgiu jis nėra kokia skirtinga būtybė, vargiai pelniusi 
žmogaus vardą. Jis juto virpant savy emociją, kurią jaučiame ir mes, susitikę su 
tuo, kas aukščiau, su aukštesnėmis ir paslėptomis, pasaulį valdančiomis galybė- 
mis. — Šių dienų primitivųjų pavyzdžiu, šis religinis jutimas turėjo ketvirti- 
nio (=ketvirtinės gadynės, diluvinio, ledlaikio Pr. D.) žmogaus protą orien- 
tuot, ieškot paskutinės priežasties, išaiškinančios tą pasaulį, kur jis gyveno, 
kur jis grūmėsi gindamas savo gyvybę ir plėtodamas savo įgimtus gebė- 
jimus. Kuriuo vardu jis vadi 0 šią priežastį, šią Aukščiausią Esybę? Mes 
to niekuomet nežinosime. Bet būtų prieštaravimas tik:iausiems etnografijos 
daviniams, jei nepripažintume, kad mūsų tolimieji pirmatakai pažinojo ir 
garbino šį Viešpalį, leidėją ir teisėją, prieš kurį dar lenkiasi ir labiausiai 
paveldėjimu nuskriaustos (dėshėritės) žemės tautos, šį Dievą, kuris, kaip 
moko mūsų tikėjimas, patsai apsireiškė pirmąjai žmonių porai. — Sis monotei- 
stiškas tikėjimas išsigimė į naturalistišką kultą, kurį mes mėginome aprašyt, su 
savo keistomis praktikomis, ėjusiomis iš galvos medžiotojų, privrestų gautiš gy 
vulio visus savo egzistencijai būtinus dalykus. — Šis kultas, amžiams einant, 
dalyvaujant ir tam tikram menui (d'ert tournė) gana greitai nukrypo į magiją. 

„Pagaliau, ketvirtinis žmogus netikėjo, kad mirus viskas baigiasi. Jis 
pramatė rytojaus dienas anapus karsto ir jis su meile rūpinosi iš jo tarpo 
išsiskyrusiam patikrint laimę kitame gyvenime, kurį, be abejojimo, jis vaizdinosi 
gana materialiniu pavidalu. — Monoteizmas, gyvulių dvasios kultas, magija, lai- 
dojimo apeigos sumišo gana keistais, savotiškais būdais. Tai būtų be reikalo - 
aikvoti darbą, norint tiek skirtingų elementų suvest į surištos sistemos 
vienybę, Primitivus protas visai nejuto šio harmoningos sientezės reikalo. 
Būdamas emocingesnis už mūsiškį, kadangi mažiau išmanąs, jis (primiti- 
vusis) taip pat daugiau pradingsta nesutampančių jutimų labirinte. 

„Ketvirtinės gadynės žmonija tiesmukai gyveno pirmąjį epizodą kovos, 
prasidėjusios religinėj srity, tarp žemesnių žmogaus instinktų ir tiesos Dievo 
teisių. Neabejotina, kaip toji kova būtų pasibaigus, jei patsai Dievas ne- 
būtų teikęsis per savo išrinkiąją tautą ir per Jėzaus Kristaus Bažnyčią iš- 
laikyt pasauly antentišką religiją, kuri teikia pasauliui išgelbėjimą“. — | 

Paskiausiu laiku gauname patirti išėjus vėl naują šios srities veikalą, 
būtent: G. H. Luguet, Lart et la religion des hommes fossi- 
les. Paris 1926, Masson 6:. Cie. Plačiau apie jį šiuo tarpu, jo neturėdami, 
negalime nieko pasakyt. | Pr. Dovydaitis. 


Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoj. 
Far. Prof. Dr. Joh, Dėller, Wien“. 


Izraelio tautos religijai, kultūrai ir istorijai spręsti ilgą laiką turėta tik 
rašytinių versmių, ir, būtent, beveik išimtinai tik Senojo Įstatymo raštai. 
Naujaisiais laikais, iš dalies atsitiktinai, iš dalies sistemiškai Egipto, Babi- 
lonijos-Asirijos, Palestinos ir Mažosios Azijos kasinėjimų- atradimai prapla- 
tino mūsų žinias apie senuosius Rytus, spie Izraelio tautą ir taip pat apie 
kitas, su jąja susisiekiančias tautas. 

Berods, ir paisant visų ikšiolinių radinių bei aptikimų, Biblija vis dar 
palieka pirmoji versmė mūsų žinioms apie Izraelio tautą. Tačiau Biblijos 
tyrinėtojas, kad atatiktų savo uždaviniui, būtinai atsižvelgs į senųjų Rytų 
tyrinėjimo davinius. Izraelis juk nėra buvusi izoliuota tauta, kad ir kokia 
savotiška buvo jo reikšmė; jo plėtojimosi reikia sekti ryšium su Priešaki- 
nės Azijos istorine ir kultūrinę plėtote. Ogi naujųjų atradimų suteikiamoj 
šviesoj pasirodo, jog Izraelis nuo savo aplinkinių tautų esmingai skyrėsi 
ne kultūra, bet tik etiškuoju monoteizmu. 

Izraelis niekuomet nebuvo turėjęs visai originalios kultūros, kadangi 
jo „šalis visuomet buvo su viena kita kovojančių didžių pasaulinių galybių 
žaidžiamasis kamuolys ir jų karų arena“!. Palestina nebuvo kūrybos šalis, 
o tik labai judrus pereinamasis punktas, Stovėdamas Babilonijos, Egipto, 
Arabijos, Tarpužemio jūrių ir Mažosios Azijos kultūrų „susikirtimo 
punkte“, Izraelis buvo stipriau ar silpniau paveiktas visų šių kultūros ratų. 
Iškasenos Palestinoj rodo, kaip per tūkstančius metų vienas tautų sluoksnis 
išstumia kitą, viena kultūra pakeičia kitą, ir taip parodo, kaip Palestinos 
kultūrą paveikė kitos kultūros ?. 

Babilonijos stiprų poveikį Palestinai 2-jo tūkstančio metų prieš 
Kr. 2-joj pusėj tarp kita ko rodo molinės lentelės, iškastos Tell-el-Amar- 
noj* ir Taannek'e“. Kaip rodo Amarnos lentelės, apie 1500 m. pr. Kr. 
Palestinoj naudotasi babiloniškąja kalba diplomatiniam susisieki- 
mui su užsieniais. Egipto valstybės atstovai Palestinoj su savo 
vyriausiu viešpačiu (Egipto faraonu) susirašinėja babilonišku dantyraščiu. 
ž Ta 'annek'o lentelės rodo, kad babiloniška kalba tuomet naudotasi 
ir susisiekiant viduje. Šio fakto reikšmę Sellin'as teisingai nušviečia 
rašydamas: „Kas... kartą išaiškino, ką tai reiškia, kai viena tauta skolina 
kitos raštą —pirmiausia atvyksta į tą kraštą kitos tautos raštininkai arba to 
krašto raštininkai turi vykt į svetimą kraštą daryt rašto pratimų religinės 
arba teisinės literatūros medžiagoj, kuriuo būdu susipažįstama ir su jų 
turiniu ir tt., — tas Le jokių sutiks, jog jau vien šituo įrodoma Babilono 
dvasinis poveikis Palestinai“ 6, 

„ Zinoma, būtų klaidinga, visa, kas yra (ne tik Izraelio, bet ir visos va- 
karinės Europos P+. D.) religijoj, kultūroj ir moksle norėt išvest iš Babi- 
lonijos, kaip daro vad. panbabilonizmas 7. 


* Tai yra „Sotero“ skaitytojams jau pažįstamo Virnos universiteto profesoriaus kalba, 
pasakyta 1923 m, spalių m. 29 d., paimant sakytojo universiteto rektūrą. Leisdamas šią kalbą 
atspausdint „Sotere“, autorius dar papildė ir jos tekstą ir bibliografiją, o paskaitą sulietuvinusi 
redakcija, taip pat kai ką pridūrė iš lietuviškos ir nelietuviškos šių dalykų literatūros. Red. 


28 J. Dėller: Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoj 


Ta'annek'e rastas taip pat ir kanaaniečio Atanahili'o antspaudo cilinde- 
ris iš laikų apie 2000 m“ pr. Kr. Kadangi antspaude šalia dantyraščio ran- 
dasi ir keletas egiptiškųjų jeroglifų, tai čia turima gaminys babiloniškos ir 
egiptiškos kuliūros mišinio Palestinojs. Babilonijos pasaulinei galybei 
smunkant (apie 1200 m.), gretimai traukiasi atgal ir babiloniškos kultūros 
poveikis ?. 

Ir Egiptas jau nuo ankstybų laikų darė Palestinai kultūros poveikio, 
nes, prieš įkeliaujant izraelitams, Palestiną valdė Eeiptas. Kaip rodo nau- 
jausi (1920—1921 m.) Biblo (Byblos) prancūzų kasinėjimai, Egipto santykiai 
su Palestinos-Sirijos kranto gyventojais siekia iki pirmųjų (Egipto valsty- 
bės) dinastijų gadynės *?. Antai, Bible rasta gabalas vazos iš faraono Mi- 
kerino (4-sios dinastijos) laikų ir juoda marmorinė vaza su vardu faraono 
Pepi'o II iš 6-sios dinastijos !!. , 

Egiptiškame Sinuhė's pasakojime, kuris vyksta apie 2000 m. pr. Kr. 
ir rodytųsi sustatytas apie 1780 m !2,, kunigaikštis vienos mažos valstybės 
šiaurinėj Palestinoj sako Sinuhe'i: „Tau gera pas mane ir čia tu girdi 
Egipto kalbą*!*. Egipto poveikis, naturalu, pietuose buvo stipresnis, kaip 
šiaurėj. Ir kai izraelitų gadynę babiloniškas poveikis čia visai pasiliovė, 
Egipto kultūros poveikis čia paliko dar gana stiprus ir šį laikotarpį. Dar 
ir šiuomet galima surast gana daug egiptiškų amuletų ir dievų figūrų 14. 

Palestinoj, k. a., Gezer'e, Jeriche rastosios vadinamos Tell-el Jahudiye- 
vazos leidžia įžiūrėt taip pat Nubijos poveikį Palestinai 15, 

Tiktai naujausiais tyrinėjimais giliau pažinta ir įvertinta Mikėnų-E ge- 
jaus kultūros poveikio didelė reikšmė bei senumas !“. Taip, tuos Samsono 
sugriautus pilistinų namus (Jud. 16, 20 t.) turime vaizduotis kaip egeišką 
megaroną su dviem mediniais stulpais prieangy. Jiedu, kadangi nebuvo įka- 
sti į žemę, bet tik buvo pastatyti ant akmeninių plozų, galima buvo... nu- 
stumti nuo šios papėdės ir tuo būdu namus sugriauti“ !7, 

Helenizmo gadynę Palestina prisigėrė graikų kultūros.!*— Taigi, ga- 
lime konstatuot palestiniškąją kultūra buvus paveiktą ne vienos svetimos 
kultūros. 

Naujieji atradimai teikia mums taip pat vertingos medžiagos etno- 
grafiniams Kanaano santykiams nustatyti. Atradimai rodytų seniausius 
kanaano gyventojus buvus ne semitus!? arba bent ne vienus  semitus.?? 
Gezero radiniai rodo, kad tos vietos gyventojai buvę žemo ūgio ir savo riu- 

mirėlius degindavę, tuo tarpu kai semitai buvę aukštesnio ūgio ir,rodosi,nuo pat 
"pradžių savo numirėl'us laidodavę žemėj. Dar izraelitų laikais Palestinoj 
upės ir vietos vadinta senų senovės vardais (k. a. Jarden=—Jordonas,** 
Jabbok, Jerusalem, Megiddo, Gilboa), kurie vietovardžiai neišaiškinami iš 
semitiškų kalbų, taigi, turi eit iš gyventojų, gyvenusių čia prieš semitus.*ž 

Tolesnį įrodymą, kad seniausiais laikais Palestinoj gyventa nesemitų 
arba bent ten būta nesemitiško sluoksnio, kai kurie nori matyt vadina- 
muose megalitiniūose paminkluose (dolmai [—akmeniniai stalai],?? menhirai,?* 
kromlechai [—akmeniniai ratai, gilgai]).?> 10ki iš stambių akmenų padaryti 
paminklai randami ne tik Palestinoj, bet ir šiaurės Afrikos krante, Ispani- 
joj, Portugalijoj, šiaurinėj Prancūzijoj, pietinėj Anglijoj, pietinėj Skandina- 
vijoj, šiaurinėj Vokietijoj ir Italijoj. Peršasi mintis juos esant padirbtintus 


J. Dėller; Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoj 29 


vienos tautos arba bent vienos rasės, kuri keliaudama pietine Tarpu- 
žemio jūrių bei rytine Atlanto okeano pakrantėmis ir paliko šių pėdsakų.*6 

Kanaano gyventojus buvus labai mišrius rodo taip pat ir Biblijos įvai- 
rios vietos. Antai, Abraomo laikais paminėti „Heto sūnūs“ (Gen. 23, 3 t.t.). 
Hetitas Urijas mums žinomas iš Dovydo istorijos (2 Sam. 11, 3—26). 
Hetitų valdovus sumini taip pat 1 Reg. 10, 29; 2 Reg. 7, 6. Jau prieš 2000 
m. pr. Kr. hetitai iš Mažosios Azijos prasibrovė Sirijon ir apie 2-jo tūkstan- 
čio metų pusę kovojo +u egiptiečiais del“ p'rmenybės Sirijoj?. Mažojoj 
Azijoj jie buvo įkūrę galingą valstybę su sostine Chatti (šių dienų Bogha- 
zkėi), kame H. W'inckleris padarė vaisingų kasinėjimų, surasdamas hetitų 
valdovų valstybinį archivą?“. Gausingos medžiagos iškėlė aikštėn taip pat 
kasinėjimai Sendširly, Tell Halaf'e ir Karkemiš'e. Tūlas hetitiškų asmens 
vardų, kaip Artamanja, Artatama, Jašdata, Šuvardata skamba visai ariškai 
ir tūlas jų išaiškinami tik iš arijų kalbos??. 

Kaip vaizduoja vietiniai ir eigiptiški paminklai, hetitai, rodosi, turėtų 
būt priderėję arijų rasei. Jų kalbą, kuriai dešifruoti nusipelnė ypač Hrozny, 
šis ir kiti tyrinėtojai priskyrė prie indueropėniškų kalbų*?. A. Ungnad'as, 
atvirkščiai, mano, jog tikrai hetitiškų gyventojų Palestinoj negalima esą įro- 
dyt, tuo tarpu kai Palestinoj toli siekęs subarejų poveikis. Subartu (taip 
akadiškai; sumeriškai—Subir) yra Babilonijos šiaurės ir šiaurvakarių sritis. 
Šių subarejų kalba dažnai vadinama mitanniškoji, tačiau be pakankamo 
pagrindo. Viena Boghazk6i'e aptiktų kalbų pridera subarejų grupės kalbų 
grupei, būtent, hurriškoji?!, Hurritai pirmiau gyvenę vakarinėj Sirijoj ir Pa- 
lestinoj iki Mirusiųjų marių į pietus. Ju vardas ilgai skaitytas „harrijai“ 
ir jie laikyti arijais??, kas, pagal Ungnad'ą, <są neteisinga. Ungnad'as juos 
laiko Senojo Įstatymo horitais. Dar neišsifruotas „hetitų“ paveikslinis 
raštas pasirodysiąs kaip seniausias subarejų, ats. hurritų raštas3“ . Biblijos 
pavadinimą Urijo „hetitu“ Ungnad'as nori išaiškint tuo, kad, sunaikinus 
hetitų ir subarejų valstybę, hetitai ir subarejai toliau nebebuvę skiriami nuo 
vieni kitų. Taip pat ir Abdchibos (—,Hepos vergas“), tojo Jeruzalio val- 
dovo vardą Amarnos laiškuose Ungnad'as laiko esant ne hetitišku, bet 
greičiau subarejišku vardu“?“, 

Kaip rodo Amarnos lentelių radinys, Jeruzalio kunigaikštis Abdchiba, 
Egipto vasalas, pakartotinai prašo savo viešpaties (Egipto faraono) pagalbos 
prieš vis tolyn labyn iš pietų besibraujančius chabirus. Viename laiške 
iš pietinės Babilonijos valdovo Larsos Rim-Sin'o (apie 2200 m.) laikų taip 
pat suminėti. chabirų žmonės **. Su tuo derintųsi, kad Abraomo žmonės 
buvo iš Ur Kašdim'o. Jei Amarnos laiškų chabirus ir negalima pastatyti 
lygiomis su Biblijos hebrajais —izraėlitais, tai tačiau jie bent buvo su jais 
vienos giminės. Jei pirmoji prielaida teisinga, tai tuo būdu atatinkami Amarnos 
laiškai ilustruotų Biblijoj (Jo e Vaygosė ir Teisėjų knygų 1-me skyriuje) apra- 
šytą istoriją apie tai, kaip izraelitai užkariavo Palestiną. Kanaano šalis tuo 
metu buvo susiskaldžiusi į visai mažas miestų kunigaikštijas, kurių valdo- 
vai smarkiai tarpusavy niovėsi. Tuo būdu suprantama ir tai, kad Jozuė 
(Jos. 12, 24) Kanaane galėjo ėt „31 valdovą“ *5. | 

Kaip Amarnos laiškai, 4 visa dantyraščio literatūra teikia įdomios 
medžiagos bibliniams klausimams. išaiškinti istorijos, literatūros istorijos ir 
religijos istorijos atžvilgiais. Čia pirmoj vietoj paminėtinas Ha mmura- 
pio kodeksas, seniausia mus pasiekusi įstatymų knyga pasauly“. 


30 J. Dėller; Senasis Įstatymas naujųjų atradimų švie.oj 


Šiame diorito (toks akmuo) gabale įkapoti toki nustatymai, kurie išviršiniu 
pavidalu (įvadas, pabaiga ir sugrupavimas) ir turiniu stipriai primena Mo- 
zės įstatymus 37. Todel ne kartą manyta, kad Mozė savo įstatymus paėmė 
iš senbabiloniškos teisės. „Kad esama ir turi būt kai kurio giminingumo 
tarp abiejų įstatymų, tatai be jokių reikia prileist del abiejų tautų rasinės 
ir kalbinės giminystės“ *8. 

Tas Hammurapio kodeksas turi apsčiai analogijų ne tik su Mozės 
įstatymais, bet taip pat ir su Romos XII lentelių ir su seniausia germanų 
teise, kaip šilai parodė D. H. Miiller'is ir G. Cohn'as. „Priegtam randame 
juk taip pat ir visai panašių teisės papročių—nuotakų pirkimą, verguvę, 
skolininkų verginimą, Dievo sprendimus ir daugel kita—dar ir šiandien 
abiejuose žemės pusrutuliuose pas izoliuotas, nuo pasaulio nutolusias na- 
turtautes, kurias Babilonas vargu kuomet ir netiesioginai bet kuriuo būdu 
yra paveikęs“??. ; 

Tačiau, Mozės įstatymai, palyginti su babiloniškaisiais, turi taip pat ir 
didelių pirmenų. „Didžiausias skirtumas yra tas, kad žydų įstatymai per- 
dėm religinio pobūdžio; čia visur prieky pastatyta įsakomoji Dievo valia. 
Ir ši Dievo valia reguliuoja ne tik žmogaus darbus, bet ir jo mintis“*0, 

A. Poebel'is prieš kurį laiką paskelbė didelę, Nippur'e rastą molinę 
lentelę, kurioj esama Hammurapio įstatymų dalies. Lentelė, nors ir labai 
subyrėjusi, tačiau dideliai svarbi, kadangi jos pirmuosiuose dviejuose stul- 
peliuose ir viršutinėj 3-jo stulpelio daly randasi tie įstatymai, kurių trūksta 
didžiojoje Hammurapio akmens teksto spragoje*!. 

Toliau, dantyraščio tekstai rodo daugelį analogijų su bibline prieš- 
istorija (plg., antai, 10 protėvių prieš tvaną, tvaną*?) ir su  psalmėmis*š, 
Asirijos-Babilonijos, Egipto*** ir šiaip senųjų Rytų literaturoj turime para- 
lelių taip pat ir su bibline išminties literatura. 

Antai, Egipto senobinės išminties knygos nepaliko be poveikio Se- 
nojo Įstatymo patarlių poezijai. Iš 1 Reg. 5,10 matome, kaip izraelitams 
buvo pažįstama Egipto išmintis. C. A. W. Budge (Facsimiles of Egyp- 
tian Hieratic Papyri in the British Museum, Second Series, London 1923) 
paskelbė vieną egiptišką papyrą su „Amen-em-opė's mokslu“.**> Tas Amen- 
ėm-opė buvo aukštas valdininkas, kuris, anot A. Erman'o,45 galėjęs gyventi 
apie pradžią 1-jo tūkstančio metų pr. Kr. Tačiau, Erman'o manymu, jo kny- 
gos gali būt ir latai nesenos.—Šį tat „Amen-em-opė's mokslą“ norima 
įžiūrėt buvus versme „Salamono patarlėms“ 22, 17—24, 2246, 

Tose egiptiškose išminties knygose iš tikrųjų randasi stebinančių, da- 
lyko ir kalbos atžvilgiais,  susisiekimų su Biblijos Patarlių knygomis 
(22, 17—24, 22). Taip, antai, Amen-em-opė savo įspėjimus pradeda žodžiais: 
„Palenk tavo ausį, klausyk (mano) žodžių, atkreipk tavo širdį jiems suprasti“; 
tai atatinka Pat. 22, 17: „Palenk tavo ausį ir klausyk mano žodžių 
(pagal pagerintą tekstą) ir atkreipk tavo širdį jiems pažinti“. Šitai yra pat- 
sai nuostabiausias susisiekimas. Antrajam pavyzdžiui imame Amen-em-opė's 
įspėjimą nekilnot ežių akmenis: „Nešalink ežios akmens nuo dirvų ežios. 
Nebūk godus sprindžio dirvos ir neliesk našlės ežių“ (7, 12—15).47 Prie 
čia Erman'as ima iš Patarlių knygų: „Nepaslink senų sienų, kurias padarė 
tavo tėvai“ (22, 28) ir: „Nepaslink senų sienų ir nesibrauk į našlės lauką“ 


(23, 10). 


J. Dėlier: Senasis Įstatymas naujųjų afradimų šviesoje 31 


Patarlių knygos trečiasis rinkinys (22, 17—24, 22) pradžioj turėjo an- 
traštę: „Išminčių patarlės“. Tuo būdu knygos autorius save pažymi kaip 
patarlių rinkėją, kad ir ne kaip vien rinkėją. Tegul sau Patarlių knygų 
izraelitiškas autorius ir bus naudojęsis „Amen-em-opė's mokslu“, tai vis 
delto jis elgėsi savarankiai, „taip jog patarlės tuo pavidalu, kuriuo jis jas 
perdirbo, atatinka aukštesniems religiniams-etiniams tikslams. Priešais egip- 
tiškos išminties mokytojo gana žodingus posakius, biblinių patarlių kalbi- 
nis pavidalas trumpai sutrauktas... egiptiškas mokslas turi tikslo išlavint 
rūmų valdininką; biblinio rašytojo tikslas aukštesnis; jis nori, atsirėmęs mal- 
dingu Jahvės tikėjimu, suteikt tikro širdies lavinimo. Išmesdamas visus 
politeistiškus bruožus, jis iš egiptiško mokslo ima tik tai, kas dera jo 
tikslui, ir be to, dar ir šitai taip pat pripildo senojo Izraelio religijos dva- 
sia“ 488, Jei įkvėptasis autorius, parašęs 2-sias Makabejų knygas, padarė 
ištrauką iš profaniškos istorijos, iš Jazono Kireniečio veikalo, „tai taip pat 
ir kitas įkvėptas autorius galėjo savoms patarlių knygoms sunaudot kitų 
patarles 45*. 

Toliau paminėtini  Achikar'o?*? priminimai savo broliavaikiui Na- 
dan'ui, kurie beveik liečia tą pačią medžiagą, kaip Sirach'as, ir dažnai pa- 
našiai skamba kaip senojo Tobijo žodžiai jaunajam ??. Bet akysen krinta 
vienas skirtumas: religinis momentas Achikaro knygose pasitraukęs 
atgal >! 

Tobijo knygų graikiškojo teksto tos vietos (I, 21, 22; 2, 10; 11, 18; 
14, 10 t.), kuriose kalbama apie Achikarą, Sanheribo ir Asarhardono kan- 
clerį, kaip Tobijo giminaitį, tikrai yra vėlesnės interpolacijos, kuriomis sie- 
kiama pakelt Tobijo garbė tuo būdu, kad jis sugiminiuojamas su Achikaru. 
Achikaro romanas nieko nežinojo apie Achikaro giminybę su Tobiju; 
jis išvisa nemini Tobijo*2. Vienai biblinės literatūros kategorijai Babiloni- 
joj nerasta jokių tikrų paralelių: pranašų raštams. 

Dar daugiau, kaip turinio atžvilgiu, biblinė literatūra iš formalinio šo- 
no turi senorientalinėj poezijoj sau prilygstamų dalykų. Ir čia randame 
taip pat narių paralelizmą (parallelismus membrorum), strofiką, narines 
giesmes, aliteracijas ir p.23 

Assuan'e-Elefantinėje 1904/6 m. aptiktieji arameiški papyrai turi dide- 
lės reikšmės Senojo Įstatymo mokslininkui ne tik del to, kad juose yra 
Achikaro romano nuotrupos, ir, rods, seniausiu pavidalu, bet vyriausiai 
del to, kad jie leidžia mums įdomiai pažvelgt ir į žydų istoriją bei religi- 
giją laikais po ištrėmimo**. Jei Jer. 44, 8 prikiša Egipte gyvenantiems 
žydams, kad jie pasiduoda politeizmui, kame norėta matyti perdėjimas, tai 
dabar galima nurodyt Elefantinės papyrą, kame vienas Elefantinės žydų 
kalba kitiems apie jiems turinčius padėt „dievus“ 55, 

Nežiūrėdami Dt. 12, kame reikalaujamas kulto vietų vieningumas, žy- 
dai jau prieš 525 m. pr. Kr. buvo turėję šventnamį Elefantinėj. Iš Dt. 12 1, 
gal būt, galėtum išvesti, kad atatinkami įsakymai nedėjo žydams pareigos 
šalia šventosios Žemės“. Elefantinės žydai dar ir prisiekdinėja „Jahve, 
dangaus Dievu“, taigi, neturi prietaringos baimės, kaip vėlesnieji žydai, iš- 
tarti Dievo vardą 57. 

Elefantinės papyrų žiniomis, moteris tenykštėj bendruomenėj buvo 
toks asmuo, kuris visai galėjo vesti reikalus, turėjo visai lygias su vyru 


32 J. Dėller: Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje 


teises. Moteris čia savarankiai galėjo daryt sutartis, galėjo savarankiai elgtis 
su savo nuosavybe, savarankiai stoja prieš teismą ir lygiai su vyru gali. 
susirinkime išardyti moterystę 58, 2 

Papyrai nepalieka abejonių, kad Nehemijo veikimas atitenka į Artak- 
serkso | (465—424); o ne į Artakserkso II (405—359) laikus. Nes Elefanti- 
nės šventnamis buvo išgriautas 410 m. Aukščiausiu kunigu Jeruzaly tuo- 
met buvo Jochanan'as. O Nehemijas stojo darban, kai aukščiausiu kunigu 
buvo Eljasib'as, Jochanano tėvukas.59 Ž 

Elefantinės papyrai taip pat „labai svarbūs ir kalbos atžvilgiu. Iš jų 
patiriame apie otficialinę arameiškąją kalbą, kuria persų vyriausybė vartojo 


“ „susisiekdama su savo semitiškais pavaldiniais. Šiąja oficialine kalba parašy- 


tos taip pat ir Danieliaus bei Esdros knygų arameiškosios dalys“.6' Ele- 
fantinės arameiškųjų papyrų savo konstrukcija ir žodžių skambėjimu susi- 
derinimas su Esdros knygų dokumentais kalba už tai, „kad nebegali likti 
jokio abejojimo jų autentingumu“.6: 

Prie pranešimo (del jo daug ginčijamasi) apie Įstatymų knygos sura- 
dimą valdovo Josio (621 m.) (2 Reg. 22,8) laikais įdomių analogijų teikia 
asiriški, egiptiški ir hetitiški tekstai.6? Ypač šiam reikalui eina Denderos 
dvejetas statybinių užrašų. Tie tekstai rodo visuose senuose Rytuose bu- 
vus išsiplatinusio papročio svarbius religinio, valstybinio ir privatinio gy- 
venimo dokumentus sudėti šventosiose vietose. „Pagal tai, šiandien jau ne- 
begalima apie Deuteronomiumo suradimą aprioriškai kalbėt, kaip apie ko- 
kią mističikaciją“, pastebi Jirku.63 „Toki slaptai laikomi originalų nuorašai 
turėjo apsaugot Įstatymą nuo sudarkymo, kas galėjo atsitikt nurašinėjant 
ir lupomis interpretuojant“ (plg. Dt. 17, 8 tt.).46 

Nauji babiloniški dokumentai iš Uruk'o nušvietė nauja šviesa taip pat 
ir Belsazar'o poziciją Danieliaus knygose.6* Tais dokumentais Belsazaras 
rodosi buvęs tikrasis Babilonijos valdovas. Praktiškai šią poziciją jis laikė 
kaip jo tėvas Naboned'as.66 Bet jei (Dn. 5,2, 11) Nebukadnezar'as vadina- 
mas Belsazaro „tėvu“, nors Nabonedas nebuvo joks Nebukadnezaro ainis, 
tai šitai tenka išaiškint tuo būdu, kad taip pat ir asiriški dokumentai Izrae- 
lio valdovą Jehu vadina Omrio „sūnum“, nors Jehu nuvertė jo dinastiją.67 

Naujų versmių babiloniškos diasporos istorijai atskleidė amerikiečių 
iškasenos paliai Nippurą (dabar Nitter).68* Tarp kita ko, čia rasta 730 kontraktų 
lentelių iš valdovų Artakserkso I (465—424) ir Dariaus II (423 —405) ga- 
dynės; tos lentelės eina iš babiloniškos stambios tirmos „Murašu ir Sūnūs“ 
prekybinio archivo ir teikia tūlą dalyką, paaiškinantį bei papildantį Senojo 
Įstatymo davinius apie Babilonijon ištremtus žydus. Dokumentai rodo, kad 
žydai Babilonijoj tik pamažu įsitraukė į biznišką gyvenimą, kad jie, bent 
pradžioj, prekyboj dalyvavo daugiau pasivai, kaip aktivai.“? Iš tųjų doku- 
mentų taip pat žinoma, jog toji Kebar'o (Chobar) „upė“ (Ez. 1,3), prie 
kurios gyveno Ezechielis, reikia suprast buvęs prie Nippuro panašus į upę 
laivų plaukiojamas kanalas. 4 

Pranašo Ezechielio knygose randasi daugelis smulkmenų, kurios nu- - 
šviečiamos nauja šviesa, palyginant jas su babiloniškai s įvaizdais. Dievus 
Babilonijoj vadindavo „audros viešpačiais“.70 Jie važinėja ant audros, kaip 
Ezechielio Jahvė. Taip pat ir Ezechielio Dievo vežimas turi savo paralelių 
babiloniškuose įvaizduose. „Savo vežimu važinėjąs dievas yra babiloniečių 


J. Doller; Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje 33 


įvaizdų mėgiamas motivas“?!. Prie babiloniškų-asiriškų šventyklų buvo lai- 
komi vežimai, kuriais važinėdavosi dievai savo šventadieniais?*, Dievybės 
vežimo motivą randame taip pat ir sirų-hetitų kultūroj. 

Prie Ezechielio Dievo vežimo yra ketvertas slaptingų esybių, nešan- 
čių Dievo sostą. Kiekvienos atskiros esybės galva susidėjusi iš ketverto 
veidų —iš žmogaus, liūto, jaučio ir erelio veido. Ezechielis tas esybes va- 
dina Cherubim'ais. Babilonijoj-Asirijoj taip pat randame panašias sparnuo- 
tas mišrias figuras, tarnaujančias dievybei?3. Ezechielis šiuos simbolius (žmo- 
gus, liūtas, jautis ir erelis) ėmė kaip Dievo vertybės ir galybės reiškėjus 
(reprezentantus). „Cherub'as, sujungdamas jaučio jėgą arba liūto didingumą 
su erelio greitumu ir žmogaus protingumu, sudarė veikingiausią dieviškos 
galybės ir majestoto reprezentaciją“?*. Ezechielio Cherubo tigurų mišrumas 
atatinka bendram senorientaliniam įvaizdui. Nauja tiktai kiekvieno Cherubo 
išpuošimas ketvertu veidų““. Keturių skaičius babiloniečiams, kaip ir Sena- 
jame Įstatyme, yra pasaulinis skaičius, visašališku no, visaapimamybės, uni- 
versalybės simbolis. 

Dantyraščio tekstai ar kiti atradimai ir šiaip dar teikia tūlą biblinių 
pranešimų papildymą. Taip, antai, iš Senojo Įstatymo nieko nežinome apie 
„ Izraelio valdovo Achabo (875—854) santykius su asirais. Kaip rodo vienas 
Salmanasaro III (859—824) įrašas, Achabas buvo taip pat įsivėlęs į karą 
su asirais. Toliau, iš čia patiriame, kad Achabas, kaip Sirijos Benhadad'o 
II vasalas, drauge dalyvavo kovoj prie Karkar'o (854); šie daviniai dėkingai 
papildo biblines Valdovų knygų datas'“. 

2 Reg. 19, 37 daro įspūdžio, kad Sanherib'as lyg būtų buvęs nuga- 
labintas tuoj po savo nepasisekusio karo žygio prieš Judą (701); tuo tarpu 
asiriškuoju pranešimu, šitai įvykę tiktai po 20 metų (681 m.). Valdovų kny- 
gų autorius norėjo Sanheribo istoriją baigti ir todel jo nužudymą pridūrė 
tuoj po sakytojo žygio. ; 

2 Reg. 14, 7 mini, kad valdovas Amazja (Amasias) edomitų miesto 
Sela vardą perkeitė į Joktheel. Dabar iš gausingų dantyraščio tekstų žinome, - 
jog tai būta senorientališko, ypač Asirijos valdovų mėgiamo praktikuot, pa- 
pročio pavadinti miestus naujais vardais?*, 

Egzegezės sunkenybę, kad Mozės uošvis vadinamas tai Reguel (Ra- 
guel) (Ex. 2, 18), tai Jethro (Ex. 3, 1), mėgindavo aiškint arba imant tradi- 
cijos sviravimą, arba dvejetą nevienodų versminių raštų, arba tuo būdu, kad 
vieną iš vardų taryta esant turėtosios (tarnybinės) vietos vardą. Tačiau šioks 
įvairumas duodasi išaiškinamas ir senųjų Minejų savotišku papročiu, kad 
Minejų valdovai ir Vada'o kunigai turi po du vardu, kaip jų didenybės 
išorinį pažymį??. 

Iškasenos ir įvairūs atradimai ne tik užpildo tūlą mūsų žinių spragą, 
bet taip pat atitaiso vieną ar kitą iki šiol turėtąją pažiūrą. Taip, antai, Je: 
richo istorija, einant literatūrinėmis versmėmis, pradedama tik nuo Izraelio 
invazijos. O tenykščiai iškasenų daviniai veda daug toliau atgal. Jie mums 
rodo, kad Jericho vieta buvusi gyvenama mažiausia nuo 3-jo tūkstan io 
metų pradžios, įtikima net, kad siekia atgai dar į 4-jį tūkstantį. 3-jam tūk- 
stančiui baigiantis arba 2-jam prasidėjus, įvykęs radikalus Jericho išg-iovi- 
mas. Sellin'as čia primena Gen. 14 pasakojamąjį ketverto rytų vaidovų nai- 
kinimo žygį į Jordono žemumą, kuris žygis atitenka kaip tik į tuos laikus“. 


34 J. Doller:- Senūsis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje 


Toliau, Jericho iškasenos teikia žinių apie laiką, kuomet šį miestą užkariavo 
izraelitai. Kasinėjimų daviniai aiškiai kalba miestą pasidavus apie 1500 m. 
pr. Kr., taip jog šie daviniai kalba už tąją' mintį, kad esama ryšio tarp cha- 
birų įpuolimo ir izraelitų invazijos*:. | ė -Ž 
“Toliau, iškasenų daviniai tiksliai derinasi su istorijos žiniomis, kad 
Jerichas per ištisus šimtmečius yra buvusi atvira. vieta ir tiktai O-jį šimtmetį 
patapo stipriai sutvirtintas miestas (1 Reg. 16, 34)**. Kasinėjimai patvirtina 
taip pat dabar vis tolyn labyn įsigalinčią nuomonę, kad Kanaano miestus 
izraelitai galutinai užkariavo tik per ilgesnį laikotarpįss, Tas 

Pagal 2 Reg. 18, 9 t, Samariją užkariavo Salmanasaras IV. O iš tikrųjų, 
tai padarė jo papėdininkas Sargonas. „Šis tariamas prieštaravimas tikrai 
tenka aiškinti tuo būdu, kad Salmanezer'is pradėjo Samariją apgult, o Sar- 
gonas talai atliko iki galo“**, : 

: Naujieji atradimai ypač turi svarbcs religijos istorijai. Palesti- 
nos kasinėjimai teikia aiškų kanaanitų religijos vaizdą, o tuo netiesioginai 
taip pat ir izraelitų religijos, kurios pašauktieji atstovai, atsiminkime Eliją 
ir Ozeą, stovėjo į ją griežtoj priešenybėj. Kasinėjimo vietų izraelitiniuose 
sluoksniuose nerasta jokio Jahvę vaizduojančio paveikslo, iš ko galima iš- 
vesti, jog paveikslų uždraudimą (Ex. 20, 4) izraelitai išlaikė kaip vieną svar- 
biausių Mozės gadynės tradicijųss. 

Varinės gyvatės istorijoj (Nm. 21, 8 t) galima nurodyt į tai, kad gy- 
vatė galiojo kaip dievybės simbolis, kaip tai rodo Gezero, Suzos, taip pat 
ir pietinės Arabijos kasinėjimuose rastosios bronzinės gyvatės““, 

Dievo vardo Eloh im daugiskaitos lytimi analogiją randame Amarnos 
laiškų daugiskaitoj ilania(= „mano dievai“) kreipiantis į vienų vieną 
valdovą“. Statybos aukas, t. y. žmonių gyvybės aukas statant naujus 
namus arba miestą, apie ką, gal būt, kalbama 1 Rg. 16, 34, patvirtina Ge- 
zero, Megiddo ir Taanacho kasinėjimai. Tačiau paskesniais laikais paste- 
bima šiokį statybinės aukos paprotį nykstant. Bet kitas religinis paprotys | 
tikrai kad ir izraelitų laikais buvo palikęs nepasikeitęs, kaip kad ir kanaa- 
nitų: tai, būtent, statyt akmenines kolonas, mas eb en'as, kurioms priešingas 
Mozės Įstatymas (Ex. 34, 13; Dt. 12, 3). Tos masebenos; del jų didelės 
reikšmės, kurios jos buvo turėjusios kanaanitų kulte, nepatikdavo ir pra- 
našams. Su masebenomis pasirodo dažnai surišama aš era, medinis kuolas 
(statinys)*?, Masebenos turėjo priminti ne tik šventose vietose Dievo esimą 
(Gen. 28, 11—19; 35, 14), bet būti taip pat ženklu, primenančiu svarbius 
istoririo, religinio arba ir asmeninio pobūdžio įvykius (Gen. 35, 20; Ex. 
24, 4; Jos 24, 26 t; 1 Sam. 7, 12); arba juos taip pat vartojo ir kaip ribos 
arba prieangio akmenis (Gen. 31, 44—52; 1 Reg. TŽ 2 „Reg. 12, 10). 
Graikiškai jie vadinami BaiTlos, kuris žodis įtikimai yra semitiškos kilmės 
(bethel=dievo namai). Gezere vienoj eilėj šalia viena kitos rastos aštuone- 
tas masebenų, o šalia dar ir kitų akmenų liekanos. 

Nėra vienodos nuomonės, kuri yra buvusi pirminė masebenų reikšmė??, 
Oficialinėj Izraelio religijoj, kaip jau pastebėta, masebenos yra atminimo 
akmens. Liaudies tikėjimas prie jų tikrai bus mezgęs ir kitokių įvaizdų. 

Taip pat neaišku ir ginčijamasi, ką reiškė tos puodaskylės, arba du- 
beniški akmens, randami prie kalnų uolų papėdės arba taip pat ir buvę 


J. Dėller; Senasis Įstatymas naująją atradimų šviesoje 35 
užversti tiesiog ant masebenų ir dolmų; jie randami taip pat ir šalia Pa- 
lestinos. Jie ėjo kulto tikslams?!, 4 

Sellin'as Ta'annek'e rado akmeninį altorių, kuriame išskelta vie- 
nas laiptas. Izraelitams buvo uždrausta dirbtintis akmeniniai altoriai (Ex. 
20, 25), taip pat ir laiptų išskaldymas (Ex. 20, 26). Anojo atkastojo alto- 
riaus laipto aukštis paaiškina mums sakytojo uždraudimo (Ex. 20, 26) 
motivaciją??. 

Izraelitai turėjo šventnamiuose vandens rykus (praustuves) ku- 
nigams apsišvaryti (Ex. 30 18—21; 1 Reg. 23—26; 2 Chr. 4, 6) ir aukoja- 
mai mėsai plauti (1 Reg. 7, 27—39; 2 Chr. 4, 6). Cia kalbama apie tokius 
indus, iš kurių imdavo vandenį plauti arba išleisdavo. Todel netektų kal- 
bėt apie „nepatogią“ plovimo indų konsirukciją Salamono šventnamy *3. 
Kaip praneša Dalman'as, vadinamo Helio šventnamio (Baabek'e) altoriaus 
kieme aptikti, aukščiau grindų stovį, talpūs lustraciniai baseinai, aplink 
kuriuos eina vandens vamzdis (rina). Apsiplovimai, matyt, buvo daromi 
šiame vamzdy, o je paeiso g R as i pa i 

Ir ši vyzdžių galima matyt, kiek Knygų Knygą padeda suprasti 
gausingi a Aosman dešimtmečių -airadimai Priešakinėj Azijoj ir Egipte. 
Jie atskleidė mums artmus kultūrinius ryšius, kokių Izraelio tauta turėjo 
su kitomis senųjų Rytų tautomis. Bet kaip tik tai, kas sudaro izraelitų 
tautos didybę,—jo grynas etiškasis monoteizmas—neaiškinama iš aplinkos 
kultūrinių poveikių. 

Vienų vieno Dievo garbinimas, kuriuo Izraelis tapo kitoms tautoms 
palaima, yra jo paties lobis, už kurį jis kaltas padėkot tikrajam Dievui, bet 
ne kuriai svetimai tautai. 


Autoriaus ir vertėjo pastebėjimai, paaiškinimai ir 
papildymai. 
Dažniau cituojamųjų laikraščių vardų ir knygų leidžiamųjų 
š vietų sutrumpinimai. 


BZ — Biblische Zeitschrift, Freiburg i. B. 
BZThS — Bonner Zeitschr.ft fūr Theologie und Seelsorge, Diisseldort. 
OLZ — Orientalistische Literaturzeitung, Leipzig. 
RB — Revue bibligue, Paris. 
Th6 — Theologie und Glaube, Paderborn. 
ThO — Theologische it, Tūbingen. 
ZaW — Zeitschrift fūr die alttestamentliche Wissenschaft, Giessen. 
ZkTh — Zeitschrift fūr katholische Theologie, Innsbruck. 
B. — Berlin; —G. Giessen; L — Leipzig; M. — Miinster i. W.; P. — Paris; 
Pd. — Paderborn; T.=Tūbingen; W.— Wien. : 


6 1 Thomsen, Kompendium der palistinischen Altertumskunde, 

2 P. Volz, Die biblischen Altertūmer, Calw u. Stuttgart 1914, 272. 

3 H. Grimme, OLZ 16 (1913) 152. 

4 H. Winckler, Der Tontafeliund von El Amarna, B. 1889; | A. 
Knudtzon, Die Amarnataieln, L. 1907—15; O. Schroeder, Die Ton- 
tafeln von El-Amarna, L. 1914. — Flinders Petrie, Syria and Egypt 
trom the Tell-el-Amarna Le ters, New-York 1808; C. Niebuhr, Die Amar- 


36 J. Dėller: Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje 


nazeit?, L. 1903; P. Dhorme, Les pays bibligues au ter-ps d' El Amarna, 
RB II (1908) 500—19; K. Miketta, Die Amarnazeit?, M. 1912; P.Dhorme, | 
Les nouvelles tablettes d' El-Amarna, RB 33 (1924) 5—32. į 

5 E. Sellin, Tell-Ta'annek, Denkschriften der Akad. d. Wiss.zu Wien, 
philos.-his. Kl., Bd. 50, Abt. 4, W. 1904; Eine Nachlese auf dem Tell Ta'an- 
nek, ebenda, Bd. 52, 1906. | 

6 E. Sellin, Der Ertrag der Ausgrabungen im Orient fūr die Er- 
kenntnis der Entwicklung der Religion Israels, L. 1905, 26. 

7 Plg. pav., Fr. Delitzsch, Bibel und Babel, Stuttgart 1902—4; H. 
Winckler, Die Keilinschriften und das A. T: von E. Schrader, B. 
1903; P. Jensen, Das Gilgamesch-Epos in der Weltliteratur, Strassburg 
1906; A. ĮJeremias, Das A. T. im Lichte des alten Orients3, L. 1916. 
Lietuvių kalba apie paprastąjį „babelizmą“ (Fr. Delitzsch'o) ir tikrąjį 
„panbabilonizmą“ rašoma Pr. Dovydaičio knygelėj „Biblija ir Babelis“ 
(Kaunas 1911, 140 pusl; tai atspaudas iš „Draugijos“ mėnraščio 44 — 
48 Nr. Nr.; kadangi šiuo laiku pačios knygelės, rodos, nebegalima gauti, 
tai tenka ieškotis sakytųjų „Draugijos“ numerių). Rusų panbabilonisto 
R. Viper'io (pirmiau profesorius Maksvos, dabar Rygos universiteto) 
paskaitą „Cs BocToka cBbT»“ (Moczea 1907; kokių nedovanotinų klaidų 
yra p. Viperis ten padaręs, nurodyta, pav., sakytame rašte „Biblija ir Babelis“ 
102, 131 pusl.) lietuviškai atspausdino „Kultūra“ (1924 m.); šitos brošiūros 
vertimas, o taip pat ir lietuviškai išverstas p. Viperio rytų istorijos vado- 
vėlis mokyklai, davė akstino p. Rudzinskaitei-Arcimavičienei, 
buv. Lietuvos Universiteto docentei, „nurodyti, ko trūksta tiems Viperio 
Senovės Rytų veikalams, kurie jau yra išversti lietuvių kalbon“ savo straip- 
snely „Keletas žodžių apie Viperį, kaip senovės Rytų popularizatorių“. 
Svietimo Darbas 1925 m. 487— 493 p. (5 Nr.). 

8 A. Jirku, Altorientalischer Kommentar zum A. T., L.-Erlangen, 
1913, 141 t. j 

0 Sellin 28. 

10 Ch. Clermont-Ganneau, Fr. Cumont, R. Dussaud, 
E. Naville, E. Pottier et Ch. Virolleaud, Les traveaux archčolo- 
gigues en Syrie de 1920 4 1922, P. 1923, II. 32. 

11 Ten pat II. 

12 H. Ranke, Die Erzihlung von Sinuhe und seine Abenteuer in 
H. Gressmann, Altorientalische Texte und Bilder zum A, T., T. 1909, L 
210—217. 

13 Jirku 142. > 

14 Sellin 27 t —E. Leuken, Der Einfluss Agyptens auf Palūstina 
auf Grund der in Palistina geęmachten Ausgrabungen, G. 1917. 

15 H. Junker, Der nubische Ursprung der sogenannten Tell-el- 
Panel: Vasen, Siizungsberichte der Akad. d. Wissensch. in Wien, philos.- 

ist. I, 198. Bd., 3. Abh., W. 1921. ; Ž 

16 R.v. Lichtenberg, Einflūsse der žgaisschen Kultur aut Agypten 
und Palastina, I. 1911; P. Karge, Rephaim. Die vorgessehichiliche Kul- 
tur P-lūstinas und Phūniziens, Pd. 1918, 292 [21924]; Ch. Virolleaud 31. 

17 Lichtenberg 27. Dar plačiau „šią analogiją išveda F. Stihe- 
li n, Die Philister, Basel 1918, 28 t. 


t J. Dūller: Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje 37 

18 P. Karge, Resuliate der neueren Ausgrabungen und Forschun- 
gen in Palastina, M. 1910, 54—58; F. Baumgarten, F. Poland u. 
R. Wagner, Die hellenistisch-romische Kultur, L. 1912. 

19 Volz 269; Thomsen, Kompendium 12. 

20 R. Kittel, Geschichte des Volkes Israel ?, Gotha 1912, I 51 t. Ž 

21 Vardas Jarden (Jordan) sutinkamas taip pat Kretoj ir Elidėj. Lidi- 
joj esama ir karžygio (Heros) šiuo vardų (Kittel, I 52). 

22 Thomsen 12. — Visu šiuo klausimu plg. dar F. Notscher, Ka- 
naan vor der israelitischen Einwanderung, hauptsšchlich nach den ausser- 
biblischen Guellen, 1hG 1926, 535—549, 

23 Dolmen iš senbretoniško dol (—„stalas“) ir men (—„akmuo“), 
tai karstai, įgavę taip pat ir kultinės reikšmės. Pagal I. Benzinger' 
(Hebraische Archžologie?, T. 1907, 42) atvirkščiai, pradžioj dolmai turėję 
kultinės reikšmės, o tik vėliau pradėti naudot karstams (plg. taip pat 
H.Vincent, Canaan d'aprės V'exploration rėcente, P. 1907,410—412; Karge, 
Rephaim 305—320; 506—715). 

24 Menhir iš bretoniško men (— akmuo“) ir hir (= „ilgas“), tai 
monolitiniai (vieno akmens) gabalai, maseben'ų pirmatakai. 

25 G. Beer A. Hauck'o Realenzyklopidie fūr protestantische 
Theologie und Kirche3, L. 1913, XXIII 143. 

26 Ten pat. 

27 W. Max Mūller, Der Būndnisvertrag Ramses' II. und des 
Chetitenkonigs, B. 1902; G. Roeder. Agypter u. Hethiter, L. 19190; 
E. Meyer, Reich und Kultur der Chetiter, B. 1914. B. Meissner, 
Zur Geschichte des Chattireiches nach neuerschlossenen Urkunden des 
chattischen Staatsarchivs (Sonderabdruck aus dem 05. Jahresbericht der 
Schlesischen Gesellschatt fūr vaterl. Cultur) Breslau 1017; A. Go tze, 
Kleinasien zur Hethiterzeit, Heidelberg 1924. 

28 H. Winckler, Nach Boghazkėi! L. 1913. 

„ 20 G. Beer, Rede zur Jahresfeier der Universitūt Heidelberg, Hei- 
delberg 1922, 3. 2 

30 P. Jensen, Hettiter und Armenier, Strassburg 1898; Fr. Hrozn y, 
Die Sprache der Hethiter, ihr Bau und ihrė Zugehėrigkeit zum indoger- 
manischen  Sprachstamm (Boghazk6i-Studien I), L. 1917; Hethitische 
Keilschrifttexte aus Boghazkėi in Umschrift mit Ūbersetzung und Kom- 
mentar (Bogh.-Stud. III), L. 1919; Ūber die Volker und Sprachen des alten 
Chatti-Landes (Bogh.-Stud. V.), L. 1920. Tačiau žiūr. taip pat F. Weidner, 
Studien zur hethitischen Sprachwissenschaft, L. 1916; A. Debrunner, 
Die Sprache der Hethiter. Akademische Antritsvorlesung, Bern 1921 (su 
bibliografija); G. Herbig, Wege und Ziele der Hetbitischen Sprachfor- 
schung. Indogermanisches Jahrbuch VII (i220;21), B. u L. 1922, 1—20. 

„ 31 A. Ungnad, Die altesien Vėlkerwanderungen Vorderasiens. Ein 
Beitrag zur Geschichte und Kultur der Semiten, Arier, Hethiter und Su- 
baršer, Breslau 1923, 7; R. Kitel, Neue Forschungen . zur biblischen 
Urgeschichte, Theolog. Literaturblati, L. 44 (1923) 145—7. 

32 H. Winckler, Die Arier in den Urkunden von Boghazk6ėi, 
OLZ 13 (1910) 289—301. Iki šiol buvo mėgiama horiių vardą gretinti su 


3872 J. Dėlier: Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje 


pietinės Sirijos egiptišku pavadinimu Charu (Kittel, I 36; A. Bertholet, 
Kulturgeschichte Israels, G. 1919, 20 A. 1). 

33* Ungnad 8. > > 

339 Apie hetitus Biblijos pranešimais žiūr. S. Landersdorifer, 
Das hethitische Problem und die Bibel, ThG, 1918, 22—33; Zur Vor- 
geschichte Jerusalems ThG 1923, 86—93. 

34 Įirku 51; plg. taip pat S. Landersdorfer, Die Boghazkoi- 
Texte und die Habiru-Frage, ThO 104 (1923) 75—83; Ueber Name und 
Ursprung der Hebržer, ThO 1923, 201—232; A. Jirku, Die Wanderungen 
der Hebrier im 3. und 2. Jahrtausend, L. 1924 (žiūr. ir Landerdorfer'io 
recenziją „Bayerische Blitter fūr das Gymnasialschulwesen 1925, 171 t). 

345 Grėssmann'as, recenzuodamas Ungnad'ą (Deutsche Literaturzei- 
tung, 1924, 1028) pasisako, kad jis su Sayce'u, Mūlleriu, HommeV'iu 
ir Dhorme'u (Revue bibligue 1924, 15) mano, jog Chabiri (hebr. chaber) 
reiškia „sąjungininkai“ („Verbindete“) ir neturi nieko bendra su hebrajais. 

35 Schechter, Palūstina, seine Geschichte und Kultur im Lichte 
der neuesten Ausgrabungen und Forschungen, B. 1918, 16. Aka 

36 H. Winkler, Die Gesetze Hammurabis in Urschrift und Uber- 
setzung, L. 1904; J. Kohler u. F. E. Peiser, Hammurapis Gesetz, L. 
1901—10. NE 

37 H Grimme, Das Gesetz Chammurabis und Moses, Koln 1903; 
Ą. Jeremias, Moses und Hammurabi, L. 1903; S. Oettli, Das Oesetz 
Hammurabis und de Thora Israels, L. 1903; J. W. Rothstein, Moses 
und das Gesetz, I. Halfte: Gesetzgebung in Israel und Babel. Gr.-Lichter- 
felde-B. 1911; Jirku 92. ni 2 

38 H. Mūller, Die Gesetze Hammurabis und ihr Verhaltnis zur 
mosaischen Gėesetzgebung sowie zu den XII Tafeln, W. 1903, 6. o 

39 G. Cohn, Die Gesetze Hammurabis (Rektoratsrede), Zūrich 
1 39. Vig. auch F. Kugler, Babylon und Christentum, Freiburg i. B. 
1903, 47. = 

40 G. Rauschen, Neues Licht aus dem alten Orient, - Bonn 
1913, 23. | i 
41 A. Poebel, Eine altbabylonische Abschrift der Gesetzessamm- 
lung Hammurabis aus Nippur, OLZ 18 (1915) 161—169; 193—200; 225— 
230; 257—265. Vokiečiams kasinėjant Assur'ą (dabar Galat Chergat) rasti 
asirų įstatymai iš gadynės 1400 —1200 m. pr. Kr. (O. Schroder'io pa- 
skelbti faksimile rinkiny „Keilschrifttexte aus Assur verschiedenen Inhalts*, 
L. 1920), kuriuos V. Scheil'is išleido su tranckripcija ir vertimu prancū- 
ziškai (Recueil de lois Assyriennes, P. 1921). S Nekas 
42. H. Zimmern, Biblische und babylonische k L. 1901; 
J- Nike!, Genesis und Keilschritttorschung, Freiburg, i. B. 1903; Das A. T. 
im Lichte der altorientalischen Forschungen. I. Die biblische Urgeschichte, 
M. 1909; R. Kittel, Die orientalischen Ausgrabungen und die altere bi- 
blische Geschichteš, L. 1908; H. V. Hilprecht, Der neue Fund zur Sinflutge- 
<chichte aus der Tempelbibliothek zu Nippur, L. 1910; A. Kirchner, Di 
babylonische Kosmogonie und der biblische Schėpfungsbericht, M. 1910; 
J. Hehn, Neue keilinschriftliche Dokumente zūr babylonischen Urgeschi- 
chte (Weltschopfung, Sintfiut, Urkėnige), BZ II (1913) 337—341; S. Lan- 


J: Dolier: Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesojė 39 


dersdorfer,-Die sumerischen Parallelen zur biblischen Urgeschichte, M. 
'1917; plg. taip pat A. Ungnad, Die Religion der Babylonier und Assyrer: 
Jena 1921,66—127; H. See ger, Die Triebkrafte des religiosen Lebens in Israel 
und Babylon, T. 1923; B. Meisner, Die Kul ur Babyloniens und -Assy- 
riens, L. 1925;-S. Landersdorfer, Die Kultur der Babylonier und Assy- 
rer2, Miūnchen' 1925; Pr. Dovydaitis, Biblija ir Babėlis, Kaunas 1911; 
A. Grigaitis; Senojo Įstatymo problemos naujų iškasenų šviesoje. 1-ji 
dalis(Pradžios Knygų problemos), 'Mariampolė 1925, -2-ji dalis (Nuo izrae- 
litų išėjimo iš Aigipto iki karalių laikotarpio) Kaunas 1925; G. Klameth, 
Sumerų-akadų paralelės su bibline priešistorija.: Soter II, 1925, 121—144. 
. 43 H. Zimmern, Babylonische Busspsalmen, L. 1885; Babylonische - 
Hymnen und Gebete, L. 1905 u. 1911; Sumerisch-babylonische Tammuzlieder, 
L. 1907; J. A. Knudtzon, Assyrische Gebete an den Sonnengott tūr 
Staat und kėonigliches Haus, L. 1893; J Bollenrūcher, Gebetė und 
Hymnen an Nergal. L. 1904; J. Hehn, Hymnen und Gebete an Marduk, 
L' 1905; M. Jastrow, Die Religion Babyloniens und Assyriens,: G. 
1905—12, I 393—552; II 1—137; E. G. Perry, Hymnen und Gebėte an 
Sin, L. 1907; A. Schollmeyer, Sumerisch-babylonische Hymnen ūnd 
Gebete an Šamaš, Pd. 1912; F. Stummer, Sumerisch-akkadische Paralle- 
len. zum Aufbau alttestamentlicher Psalmen, Pd. 1922. ži 
44 Ranke pas Gressmann'ą Texte und. Bilder, 1 201 - 203... 
44* Pridursime truputį šio aptikimo istorijos. Po metų po sakytojo 
paskelbimo išėjusioj savo. knygoj „The Teaching of Amen-em-apt (London 
1024) Wallis Budge patiekė naują vertimą ant to papyro išlikusios 
egiptiškos išminties knygos, plačiau nagrinėja jos poziciją egiptiškų patari 
lių literatūroj ir <smulkiai gilinasi į jo turinį. Danų egiptologas H.-O. 
Lange tais pačiais meta's (Nordisk Tidsskritt Sri ai Letterstedska 
Foreningen) pagamino naują ir geresnį vertimą daniškai.. Vokiečių -egipto: 
logas Erman'as, -prisilaikydamas daniškojo vertimo, pagamino vokišką 
vertimą OLZ. 27 (1924) 241—252. Iš čii jis ir pasklydo po visą kitą 
spaudą. Tuo tarpu sakytasai O. H. Lange pernai pagamino taip pat ir 
vokišką apie tai“ monografiją: Das Weisheitsbuch des Amen - eh -ope aus 
dem Papyrus 10, 474 des British Museum herausgegeben und erklžrt (Det 
Kgl.. Danske. Videnskabernes Selskab. Historisk'-filologiske. Meddelelser 
XI, 2), Kobenhavn 1925. S S ST 
45 A. Erman,. Eine gyptische Guelle dėr „Spriche Salomons“, 
Silzungsberichte der Preussiscben Akademie der /Wissenschaften, philol.- 
histor' Klasse XV, 1024, 86; plg. E. Sellin'o recenzi;ą Deutsche Literatur- 
zeitung 1924, 1325—29,-i;: dar atskirą straipsnį: Die neugefundere “Lehre 
des Amen-em-ope in ihrer Bedeutung: tūr die jūdische Literatur- und 
M ug a pat 1873—1884. akos 
46 E J. Dėller, Das Buch der Spriche und die Lehre des Amen- 
em -ope, Theologisch - praktische Ouartalschrift, Linz. 79 (1926) 305—314. 
+. 41 Ermano vertimu 90 p, Ue3 egai B 
48" J. Linder S. J, Das Weisheitsbuch des Amen - em - ope: und 
die „Spiiiche von Weisen“* ;(Prov. 22, 17—23, 11) ZkTh 40 (1926), 145. | 
. 48" „Dar šiuo klausimu plg. straipsnius: teologiniuose . laikraščiuosė 
J. Theis'o:Pastor bonus, Trier :1945;/ -Fr.: Zimmermann'o -ThG 
1925; H. Wiesmann'o BZ 1925; H J. Heyes'o BZThS 1926. 


40 J. Dėller: Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje 


49 Apie Achikaro romaną plg. P. Vetter, Das Buch Tobias und 
die Achikar-Sage, Th O 85 (1903) 321—370; 497—546; 86 (1904) 321—364; 
512—539; R. Smend, Alter und Herkunit des Achikar-Romans und sein 
Verhūlinis zu Aesop, G. 1908; F. Nau, Histoire et sagesse d'Ahikar Vassy- 
rien, P. 1909; H. Grimme, Bemerkungen zu den aramūischen Achikar- 
sprūchen, OLZ 14 (1911) 529—540; F. Stumme:r, Der kritische Wert der 
altaramšischen Ahikartexte aus Elephantine, M. 1914; D. H. Baneth, Be- 
merkungen zu den Achikarpapyri, OLZ 17 (1914) 248—252; 295—2090; 
347—353;-B. Meissner, Das Marchen vom weisen Achigar, L. 1917. 

50. Arameiškame Elefantinės tekste, pav., yra patarlė: „Kas tau išrodo 
bloga, to nedaryk savo artymui (plg. Tob. 4, 15), kurios tačiau kitose ver- 
sijose stinga, bet pradžioj rodytųsi kad vis delto buvę (F. Perles, Zu 
„Sachau's Aramšische Papyrus und Ostraka“, OLZ 15 [1912] 57). 

51 Smend 109t. sa 

52 Smend 63; J. Mūller, Beitrūge zur Erklūrung u. Kritik des. 
Buches Tobit, G. 1908, 13. š 

53 Jirku 234; F. Stummer, Sumerich akkadische Parallelen zum 
Aufbau alttestamentlicher Psalmen, Pd. 1922. ž 

54 A. Sayce, Aramaic papyri discovered at Assuan, London 1906;. 
E. Sachau, Drei aram. Papyrusunkunden aus Elephantine, B. 1907; Ara- 
maische Papyrus und Ostraka aus einer jūdischen Militirkolonie zu Eleph., 
L. 1911; W. Staerk, Alte und neue aramūische Papyri ūbersetzt und 
erklūrt, Bonn 1912. — J. Dėller, Der Papyrusiund vor Assuan, ThO 89 
(1907) 477—507; Drei neue aramžische Papyri, ThO 00 (1908) 376—384; 
J. Nikel, Neue Guellen zur šltesten Geschichte der jūdischen Diaspora. 
Weidenauer Studien, II. Bd, W. 1908, 21—42; N. Peters, Die jūdische 
Gemeinde von Elephantine-Syene und ihr Tempel im 5. Jahrh. v. Chr., 
Freiburg i;-B. 1910; H. Anneler, Zur Geschischte der Juden von Eleph., 
Bėrn 1912; A. v. Gall, Die Papyrusurkunden der jūdisčhen Gemeinde 
von Eleph. in ihrer Bedeutung fūr jūd. Religion und Geschichte, G. 1912; - 
A. Jirku, Die jūd. Gemeinde von Eleph. und ihre Beziehungen zum 
A. T., Gr.-Lichterfelde-B. 1912; F. Meyer, Der Pagyrusiund von Eleph,, 
L. 1912; H. J. Heyes, Eine jūdische Kolonie auf der Nilinsel Elephantine 
im Lichte aramšischer Urkunden aus dem 5 Jahrh. v. Chr. „Der Aar“ 
1912, 673—690. 

55 F. Scwally, OLZ 15 (1912) 165 t; Jirku 208. 

56 Rauschen 46. Ž 

57 Rauschen 46. 2 

58 Sachau, Aram. Papyrus XIX. Kaki 
i 56 J. Hontheim, Zu den neuesten jūdisch-aramžischen Papyri aus 
'Eleph., BZ 6 (1908) 255. ž . 

60 Hontheim 261. 

61 Meyer 4. D 
62 H. Grimme Die Aufiindung des salomonįsghen - Geseizbuches 
unter Josia, OLZ 10 (1907) 610—615;.F. Konig, Gesetzesfunde in Tem- 
peln, OLZ 11 (1908) 125—127; W. Erbt, Der Fund des Deuteronomiums, 
OLZ 11 (1908) E Hermann, Agyptische Analogien zum Funde des 
Deuteronomiums, ZaW 28 (1908) 201-—302; E. Navi!le, La dėcouverte de la 


J. Dėll-1; Senasis Įstatymas naujųjų atrsdimų šviesoje 41 


loi sous les rois Josias. Une interprėtation ėgyptienne d'un texte bibligue. 
Mėmoires de V Acadėmie des inseriptions et belles lettres XXXVIII 2, P. 
1910; S. Euringer, Die igyptischėn und keilinschriftlichen Analogien 
zum Funde des Codex Helciae, BZ 9 (1911) 230—243; 337—349; 10 (1912) 
13—23; 225—237; A. Jirku, Neues keilinschriftliches Material zum A. T., 
ZaW 30 (1921) 147 t. 
-63 Jirku, Altor. Komment. 184. 
64 A. Jeremias, Das A. T. im Lichte des alten Orients*. L. 
1916, 556. 
65 R. P. Dougherty, Records from Erech, time of Nabonedus, 
New Haven 1920. 
66 A. Ungnad, OLZ 25 (1922) 12; J. Linder, ZkTh 47 
(1923) 290 t. 
. 67 J. Nikel, Das A. T. im Lichte der altorient. Forschungen. III. 
so Cekcikoime Israel von Josua bis zum Ende des Exils, M. 1910, 


68 H. V. Hilprecht, The Babylonian Expedition of the Univer- 
sity of Pennsylvania. Series A. Cuneiform Texts. Vol. IX—X. Philadel- 
phia 1898 u. 1904. . 

69 Nikel 46 t; E. Klamroth, Die jūdischen Exulanten in. Baby- | 
lonien, L. 1912; E. Ebeling, Aus dem Leben der jūdischen Exulanten in 
Babylonien, B. 1914; J. Augapitel, Babylonische Rechtsurkunden aus der 
Regierungszeit Artaxerxes I. und Darius II, Denkschriften der Akad. d. 
Wissensch. Wien. philos.-hist. Kl. LIX 3, W, 1917. š 

70 L. Dūrr, Ezechiels Vision von der Erscheinung Gottes (Ez. c.- 
1 u. 10) im Lichte der vorderasiati:chen Altertlumskunde (Diss.), Wūrz- 
burg 1917, 9. 

71 Dūrr14. 

72 Dūrr 17. 

73 Dūrr 21—23. 

74 Dūrr 31. 

t Dūrr 54. Į naujausius šiuo klausimu darbus Diūrr'as atsižvel- 
gia savo straipsny: Ursprung und Bedeutung der Bundeslade, BZThS 
19024, 17—32, 

760 Dūrr 58. 

77 Jirku, Altor. Kommentar 160 t. 

78 Jirku 172, 

„79 D. Nielsen, Die altarabische Mondreligion und die mosaische 
. Uberlieferung, Strassburg 1904, 130 f. 

80 E. Sellin u. C. Watzinger, Jericho. Die Ergebnisse der 
Ausgrabungen, L. 1923 (22. wissenschaftliche Verėfientlichung der deutschen 
Orientgesellschait), 179 i. 

1 Selin-Watzinger 181. 

82 Sellin-Watzinger 182. 

83 Sellin, Ta'annek 102. 

84 Schechter VI. 33; Thomsen, Palistina 70. 

„85 Nielsen 190; S. Landersdorifer, Die Bibel und die sūda- 
rabische Altertum:forschung, M. 1910, 64. 


42 J. Dėlter: Senasis Įstatymas naująją atradinų. šviesojė 


86 G. Beer Hauck'o Realenzyklopadie3, XXIII 146. 
.  -87 Sellin, Ertrag der Ausgrabungen 34; apie šį žodį. Boghazkši'o 
tekstuose žiūr. A. Gustavs, Was heisst ilšni Habiri? ir A. Jirkų, L aosi 
Habiru oder Gėtter der Habiru?—abu straipsniai ZaW 1926. 
88 Gressmann, Alior. Texte u. Bilder II 4. Ė 
80 P. Torge, Aschera und Astarte, L, 1902. | 
00 Benzinger (323—325) u. H. H. Spoer (Versucii einer Erkla- 
rung des Zusammenhanges zwischen Dolmen, Mal- und Schalensteinen in 
Palūstina, ZaW 28 [1908] 281—290) palaiko, antai, phallus'o teoriją; tačiau 
prieš tai plg. H. OGressmann, Dolmen, Masseben und Napfiėcher, 
ZaW 20 (1909) 127. 
01 H. Gresmann, Die o Pano in Palūstina und das: A. T, 
T. Laių 24; ZaW 290 (1909) 128 
02 Sellin, Tel! Ta'annek 103. 
03 Benzinger 330. 2 
04 G. Dalma n, Petra und seine. Felsenheiligtūmer, L 1908, 60. | 


Neteisusis užvaizdas. 
Par. Prof. J. Skvireckas, K. A, Kaunas 


Kai žmiveosv 6 x0pIOz TOV olKovėjio“ TIC 
dūmiac, OT opoviuwę Emoiosv. Lk. 16, 8. 
=, i 


Neteisiojo užvaizdo prilyginimas yra parašytas Luko evangelijoje 
16, 1—9. Prilyginimo turinys toks. Vienas valdovas turi užvaizdą. Gavęs 
žinių, kad tas užvaizdas aikvojąs jo turtą, šaukia jį pas'save ir jam pasako, 
kad daugiau nebelaikysiąs jo užvaizdu. Užvaizdas, susirūpinęs savo ateitimi, 
sukviečia savo valdovo ypeope:kėtac—skolininkus ir, norėdamas įsigyti jų 
dėkingumo ateičiai, sumažina jiems skolas. Tas užvaizdo gudrumas prilygi- | 
nime giriamas, ir jo pasielgimas duoda Kristui progos paraginti mokinius 
tinkamai naudotis žemiškais turtais. . . . 

Nuo seniausių laikų šitas neteisiojo užvaizdo prilyginimas laikomas 
labai painiu suprasti. Ypač daug del jo parašyta paskutiniame šimtmetyje. 
Atatinkamą literatūrą tiksliai nurodo Fonck'as: Die Parabeln des Herrn. 
Innsbruck, 1904, - tr 

Jau Julijonas Atpuolelis (Apostata), turėdamas galvoje neteisiojo už- 
. vaizdo prilyginimą, daręs krikščionybei tarp kitų priekaištų ir tą, kad Jėzus 
norėjęs pamokinti savo apaštalus suktaus apgaviko šunybėmis (van Koest- 
veld II, 298). Panašiai vienas naujųjų laikų atpuolėlis su pasityčiojimu. sa- 
kosi randąs prilyginime pamokinimą, kad Kristaus karalystėje esą geriau | 
pasidaryti sau prietelių beturčių tarpe net neteisybe, kaip būti nėpeiktinu 
užvaizdu (Renan. Les ėvangiles. Paris. 1877). ES 

Mažesnių ar didesnių abejonių šis Ereminas yra sukėlęs net tikinčiųjų 
protestantų tarpe. Jų vienas (Jul. Weinholz), palyginęs Evangelijos užvaizdą 
su kasininku, išaikvojusiu jam pavestą kasą, sako, kad gal ir šiandien at-- 
sirastų koks nors pirklys, kurs, sąmojingai apgautas savo kasininko, galėtų 
ištarti apie jį abejotino rimo žodžius: gudrus tas sukčius, o toliau jį 
girti jau pavestų tardytojui; bet labai reiktų paabejoti, ar atsirastų doras 
žmogus, nekalbant jau apie pamokslininką ar mokytoją, kurs statytų tokį 
apgaviką kaipo elgesio pavyzdį. Todel Weinholz'as mano, kad nesą kito- 
kios išeities, kaip tik braukti visai neteisaus užvaizdo prilyginimą iš Bibli- 
jos, nes jame esą nejaučiama nieko bendra su Kristaus dvasia, koki pasi: 
reiškia Evangelijoje. as S 

Tokios, trumpai kalbant, yra kraštutinės pažiūros į neteisiojo užvaizdo 
prilyginimą. 3 S Už 

„Bet pasižiūrėkime dabar arčiau į tą prilyginimą. r 

Kokiose apystovose ir kada prilyginimas buvo Išganytojo pasakytas; 
artimesnių nurodymų nėra; galima tačiau manyti, kad Kristaus mokytoja- 
vimo pabaigoje, po paskutinės bažnyčios pašventinimo šventės žiemą. Pri- 
lyginimo klausėsi mokiniai (ua0yza:), taigi visųpirma apaštalai: bet moki- 
niais5dažnai vadinami ne tik apaštalai; klausytojų turėjo būti žymiai daugiau. 
Tuojau po prilyginimo yra minimi ir parisiejai (16, 14). Didesniame būryje 
galėjožbūti turtingų muitininkų ir nusidėjėlių. 20 As 
; Nors prilyginimas parašytas tik Luko evangelijoje, tačiau nei kon- 
tekstas, nei seniausi kodeksai neduoda pagrindo spėlioti, kad jis kaip nors 
netyčia yra patekęs į Evangeliją. Jis yra viena iš grandžių kitų prilyginimų 
tarpe apie tutto sunaudojimą, atsižvelgiant į asmeninį išganymą. < | | | 


44 J. Skvireckas: Neteisusis nžvaizdas 


Pirmas prilyginime minimas asmuo—turtingas žmogus (švėpunoC TC 
mAoUato<). Jog jis tikrai turėjo nemaža turto, galima suprasti rie tik iš to, 
kad savo gėrybėms administruoti jis buvo pasisamdęs užvaizdą ir davęs 
jam plačiausių įgaliojimų, bet dar geriau iš to, kiek jam buvo skolingi 
skolininkai. Jų vienas pasirodo esąs skolingas 100 bath'ų aliejaus: tai su- 
daro 3939,3 litrus ir pinigais gali būti sukainojama apie 14.000 litų. Kitas 
skolingas 100 kor'ų kviečių, arba 303,93 hektolitrų: o šitų vertė siekė 
daugiau kaip 20.000 litų. Tokių skolininkų, be abejo, turėjo būt ir daugiau, 
nes šitie prilyginime minimi tik kaipo pavyzdis. Iš čia dar galima numanyti, 
kad turtuolio lobis susidėjo daugiausiai iš didelių alyvmedžių plantacijų 
ir plačių derlingų laukų, kaip kad paprastai Palestinoje būdavo. Panašus 
turtuolis, tik mažesnis, aprašomas dar kitame to paties Luko evangelijos 
prilyginime (Lk. 12, 16—21). 

Mūsų prilyginimo turtingas žmogus pats, matyt, neūkininkauja ir gy- 
vena toli nuo savo ūkio, gal mieste. Jis gauna žinią apie savo kvakajo 
neištikimybę. Ar ta žinia buvo tikra, prilyginime nėra aiškiai pasakyta, nes 
žodis Giedr, gali reikšti ir melagingą kaltinimą; bet žinios tikrumą patvir- 
tina užvaizdas savo elgesiu. Nevisai aišku ir kaip užvaizdo neištikimybė 
buvo pasireiškusi. Prilyginime jis kaltinamas savo valdovo gėrybių aikvo- 
jimu. Zodis GiacxopxiGew, aikvoti, yra Luko pavartotas, kur kalbama apie 
sūnaus palaidūno pasielgimą'su paimta iš tėvo dalimi; bet ten dar paaiški- 
+ nama žodžiais C(6v dovdTrw<, gyvendamas išdykusiai (Lk. 15, 13). Gal pana- 
šus buvo ir užvaizdo gyvenimas. Neturėdamas gana savo lėšų, jis, matyt, 
buvo pradėjęs naudotis tuo, kas priklausė jo valdovui. Kai kurie aiškinto- 
jai mano, kad atiduodamas savo valdovo laukus nuomon jis mokėjęs iš- 
. spausti iš nuomininkų daugiau nuomos, negu jo valdovas galėjo laukti; 
tuo pačiu jis vertęs juos gauti iš to, ką jie nuomojo, daugiau pelno, kad 
ir netinkamai įgyvenant nuomuojamą žemę, ją alinant ir taip mažinant jos 
vertę. Bet ką užvaizdas išgaudavo virš normos, tai jis apversdavęs savo 
užgaidoms patenkinti. (M. Evers). 

Šiaip ar taip užvaizdas buvo nusikaltęs ištikimybei; turtuolis, gavęs 
žinią, jai tiki ir tuojau nusistato atstatyti neištikimą užvaizdą. Pasišaukęs jį 
jis atsiliepia į jį priekaišto žodžiais: Ką čia aš girdžiu apie tave? ir atstato 
jį nuo pareigų: Tu nebegali būti daugiau užvaizdu. Jis nė nemano, kad 
tasai dar galėtų gintis, tačiau pats nori ištirti, kiek nuostolių jam padaryta, 
ir todel reikalauja apyskaitos, —nebelaukia, kad sugautas apgavikas dar mė- 
ginių jam kenkti, ir apyskaitai sutvarkyti palieka jam šiek tiek laiko, kuriuo 
tačiau atstatytas užvaizdas sugebės pasinaudoti savo reikalams, : 

„Kodel turtuolis elgiasi ir su neištikimu užvaizdu nuo pat pradžios, 
palyginimai, gana švelniai, galima geriau suprasti, žinant, kad ir anais laikais 
užvaizdas. užvaizdui nebuvo lygus“ | “ S 
To paties Luko 12, 42 (plg. Mt. 24, 45 ir tol.) minimas taip pat oix0vopoc; 
bet jis yra vienas šeimininko vergų; čia pat'jis ir vadinamas vergu, čoūioc 
(43, 45, 46, eil); jam. pavedami prižiūrėti kiti namų tarnai, bet galėjo būt“ 
pavestas ir visas šeimininko lobis (z3v74 14 bzdpyovta, 44 e). Savo pa- 
reigomis jis atatinka tam, kas ebr. vadinama ben baith. Toks olxovėuoc 
buvo buvęs kitados Juozapas  Egiptietis, kaip galima suprasti iš šių Tal- 


J. Skvireckas: Neteisusis užvaizdas 45 


+mudo žodžių!): Putifaro žmona kalbėjo savo vyrui: Imk tą jaunikaitį sau 
įnamų užvaizdus (ben baith), tai ebrajų Dievas tau laim'ns; nes 
„dangaus malonė yra ant jo.—Išėjus aikštėn tokio namų užvaizdo-vergo 
neištikimybei, nebuvo tenkinamasi jo atstatymu nuo pareigų; jo laukė 
smarkiausios bausmės, plakimas, arba gal net nužudymas (Lk. 12, 46). 

Kitoks užvaizdas turėjo būti paminėtas Rom. 16, 13 oixovėuoc TT 
zdhewc, Vulg. arcarius civitatis. Jis minimas ir Talmude: Jei kas parduoGa 
-miestą, tai, anot R. Jehuda (apie 150 m. po Kr.), draug parduodamas ir 
„iauko) ribų sargas: o už-aizdas (žyd. ikonomos) neparduodamas. 

Mūsų prilyginimo užvaizdas žymiai skiriasi nuo aukščiau paminėtųjų. 
Ebr. jo pavadinimas yra gisbor, aram. gisbarah. Jis ne vergas, nepra- 
tęs dirbti sunkaus darbo; ištiesti ranką ir prašyti išmal jos ir nelaimėje jam 
būtų didžiausia negarbė. Tas, kurs jį pasamdė, juo pilnai pasitiki ir paveda 
valdyti visą savo turtą; duoda jam labai plačių įgaliojimų, taip kad jis ne 
+ik visa prižiūri, bet gali pats šeimininko vardu daryti sutartis del turto 
administravimo ir laiko pas save sutarčių ir apyskaitų dokumentus. Įgalio- 
jimų įteikimas buvo išreiškiamas raktų atidavimu. Toks visai ištikimas Dievo 
paskirtas gisbor, žydų supratimu, buvo Mozė, kuomet jam buvo pavesta 
statyti sandoros padangtė. Tačiau Talmude galima rasti ir įspėjimas, kad 
net su ištikimu užvaizdu reikia šiek tiek atsargumo. R. Eleazar (apie 270 m. 
po Kr.) esąs pasakęs: Jei žmogus turėtų ir ištikimą užvaizdą (gisbor 
ne'eman) savo namuose, tačiau [pinigus] turi įrišti ir perskaityti pats. 

Iš prilyginimo matome, kad savo padėtį gerai supranta ir pats atsta- 
+tytas užvaizdas. Skaudesnės bausmės jis nė nelaukia. Apyskaita, matyt, jo 
Jabai nebaido: jis juk turėjo pilnus savo valdovo įgaliojimus, kuriais teisins 
ic dengs kad ir nevisai priimtinas išlaidas. Atgauti valdovas iš jo nieko 
-neatgaus, nes jis nieko neturi: jis buvo visa išleidęs, ir tai ką buvo netei- 
-sėtai pasisavinęs, ir savo užpelnytą algą. Jis tik susirūpinęs ateitimi, ryto- 
jumi: Ti mot7jaw... ką veiksiu, kad mano valdovas atima iš manęs užveizda- 
vimą? Jo susirūpinimas išreikštas bent kiek panašiais žodžiais, kaip ir su- 
sirūpinimas paiko turtuolio, apie kurį kalbama kitame Luko evangelijos pri- 
lyginime (Lk. 12, 17...). Ir anas sakė: i Torįso, AT... Ką čia daryti, kad ne- 
turiu, kur sukrauti savo vaisių? 

Čia tai užvaizdas prisimena savo valdovo skolininkus, kurių parašai 
tebėra pas jį, ir tuojau jam kyla sumanymas dar sykį pasinaudoti savo įga- 
liojimais. Jis tą sumanymą trumpą valandėlę tyliai svarsto, o paskui, lyg pa- 
„drąsindamas pats save, pradeda mąstyti jau balsiai, kaip kad darė ir minė- 
tasis paikas turtuolis. Anas sakė: Toūto z0ms0“ xa9slo x. T. J, ir išdėstė 


zdo sumanymas, paaiškės“ 
užvaizdo nusistatymo 
čiau apyskaitų dokumentuo 
pakeitimų. TS UA 


!) Talmudo. citatos čia it toliau, imamos/ištyčikalo: Stracku. Billerb ck, Ko- 
mmentar zum N. Testament aus Talmud 4, Midfasch. 


—T=- 


46 J. Skvireckas: Neteisusis užvaizdas 


O užvaizdo sumanymas buvo pasinaudoti valdovo skolininkais, kad 
jie virstų jo paties skolininkais. Jis tai atsieks sumažindamas raštuose jų 
skolą valdovui. 2 

Bet kas galėjo būti tie skolininkai, kad užvaizdas ras būdą pasinau- 
doti jų skola savo naudai?—Visypirma, aišku savaime, kad ne neturtingi 
valdovo kaimynai, kurie, duonos ar sėklos pritrūkę, eina pas' pasiturintį pa- 
siskolinti iki pjūčiai ir išduoda paskolos raštelius. Prilyginime nurodytas 
aliejaus ir kviečių kiekis per daug didelis, kad kas nors galėtų vien savo 
ūkio reikalams tiek jų suvartoti. Be to, tokiu atveju paskolos rašteliuose 
reiktų laukti paskolintųjų produktų kainos nurodymo. Taip bent verčia ma- 
nyti šitoks Talmude randamas pamokinimas: Tenesako vienas kitam: pa- 
skolink man kviečių kor'ą, aš tau jį atiduosiu nuo klojimo... Hillelis (apie 
20 m. pirm Kr.) yra pasakęs: Moteriškė neturi skolinti kitai duonos, kol 
ji (duona) neįvertinta pinigais; nes kviečiai gali pabrangti ir taip (jei paskui 
duonos ar kviečių reiktų grąžinti lygiai tiek pat, kiek paskolinta) jos būtų 

laikomos tokiomis, kurios ima palūkanas“. 

Prilyginimo skolininkuose nereiktų matyti žmonių, kurie buvo paėmę iš 

turtuolio, tarpininkaujant užvaizdui, jų raštuose paminėtus produktus par- 
davimui, kad paskui grąžintų pinigus, nes ir šiuo atveju kaina turėjo būti 
nurodyta raštuose. Kai kurie aiškintojai sako, kad produktų kainos nė ne- 
reikėję žymėti, nes ji buvusi viena visiems žinoma ir visų priimta (Jūli- 
cher). Tačiau sunku tikėti tokiu kainų pastovumu Palestinoje, kime vienų 
metų derlius dažnai nebūna panašus į kitų. Lagrange (Evangile selon 
saint Luc, 1924) kaip tik priešingai tvirtina, kad kainos nebuvę galima įra- 
šyti, nes ji dar nebuvusi produktų paėmimo metu nustatyta; ji turėjusi 
paaiškėti vėliau. Tačiau ir Lagranžas mano, kad skolininkai buvę ne nuo- 
mininkai, kaip daugelis juos šiandien supranta, tik pirkliai tarpininkai, ku- 
rie, paėmę daugiau reikalingų jiems tolesniam išpardavimui produktų, ir, ne- 
galėdami užmokėti už juos savininkui tuojau, buvo palikę pas užvaizdą pa- 
rašus, kiek kas paėmęs. 
; Taip suprasdamas prilyginimo skolininkus Lagranžas nori neatsitolinti 
nuo tikrosios žodžio ypeoce:kėrnc prasmės. Bet ypeovetkėtnc paprastai va- 
dinama žmogus, kurs paėmęs iš kito (skolintojo), jam sutinkant, jo muosa- 
vybės dalį, turi ją grąžinti (plg. Lk. 7, 41). O jei kas skolininku vadins pir- 
klį, paėmusį parduot produktus, tai jau bus atsitolinimo nuo tikrosios žo- 
džio ypsogetėtnc prasmės, taip pat kaip bus atsitolinimo ir vadinant sko- 
lininkais dar neatidavusius nuomos nuomininkus. Tačiau  paklausimas: 
nda0v Opelketc TO xVpiV visiems jiems bus suprantamas, nes visi turi sa- 
vininkui šį tą atiduoti. O nuomininkai prilyginime atrodo del to labiau tinką, 
kad lengviau darosi suprasti, kodel užvaizdas galėjo be didelės baimės su- 
tarčių raštuose padaryti stambių pakeitimų jų ir savo naudai. 

Nuoma ir nuomininkai Palestinoje buvo labai nevienoki. Imdavo iš 
savininko nuomon vienas didelius plotus ir nito savęs atiduodavo nuomon 
dalimis kitiems. Nuomodavo keliese susitarę. Buvo imami nuomon plotai, 
kuriuose buvo draug vynuogių plantacijos, vaisiniai medžiai, dirvos javams. 
Buvo daromos nuomos sutartys „vieneriems metams, keleriems ir net be 
termino. Savininkui atsilygindavo nuomininkas, atiduodamas jam dalį der- 


J. Skvireckas: „Neteisusis užvaizdas. | 47 


liaus: pusę, trečdalį, arba ir ketvirtadalį').. Siuo atveju nuomavimo būdas va- 
dinosi 'aris uth, o pats nuomininkas 'aris (€eris). Jei atsilygindavo ati- 
duodamas tam tikrą iš anksto sutartą produktų kiekį, tai toki nuoma va- 
dinosi chakhur (chakhiruth), o nuomininkas chokher (chakhir). 
"Pagaliau mokėdavo pinigais, tuomet nuomos pavadinimas buvo šekhi- 
ruth, o nuomininko—šokher?). -Dar buvo ir-bendras tiems reikalams 
„pavadinimas, gabb*lanuth-—nuoma ir gabb*l!an—ėmėjas nuomon. 
, Esant tat anais laikais tokiam skirtumui tarp nuomininkų, bendrai 
imant, galima manyti, kad panašaus skirtumo buvo ir tarp prilyginimo tur- 
tuolio nuomininkų ir kad jo užvaizdo rankose buvo gana įvairių sutarčių. 
Du paminėtuoju turėjo atiduoti nuomą produktais, kiti gal ir pinigais. 
Jie visi dar nebuvo atidavę tos nuomos, todel buvo valdovo skolininkais, o 
jų sutartys buvo pas užvaizdą.—Užvaizdas kviečia juos pas save. Kalbasi, 
be abejo, su kiekvienu atskirai, nes užvaizdui liudininkai būtų labai negeistini. 
„ Kiek kurs nuomininkas turės atiduoti savininkui, užvaizdas pats ge- 
rai žino, nes sutartys jo rankose; bet jis reikalauja, kad kiekvienas pats 
pasisakytų, kiek jo sutarta mokėti, nes taip aiškiai supras užvaizdo pasiū- 
lymo naudingumą sau. Pirmasis klausiamas sakosi skolingas esąs 100 bath'ų 
aliejaus, gauna pasiūlymą parašyti vieton šimto 50: šimtas gal buvo lygus 
maždaug pusei viso dcrliaus, o 50 bus tik ketvirta derliaus dalis. Pasiū- 
lymą priima; nauda iš jo aiški, o nuomos sutartys juk ir už ketvirtą dalį 
buvo daromos; tai savininkas, jei ir sužinotų, ne ką begalės veikti prieš 
tai, kas jo įgaliotinio padaryta; o šitam jis bus dėkingas. O jei sutartis 
buvo padaryta ilgesniam laikui, tai ir dėkingumas galės būti ilgesnis. Antrasis 
skolininkas gauna mažesnį skolos sumažinimą. Bet jo nuoma gal buvo 
lygi tik trečdaliui viso derliaus; tai ir jis po sumažinimo beduos nedaug 
ką daugiau, kaip ketvirtą jo dalį. Jam pasiliks gana daug, tai ir jis bus dė- 
kingas užvaizdui. Kitiems skolininkams turėjo būti padaryta panašių pa- 
lengvinimų. 

Nė vienas jų pats turtuoliui savo laimėjimu nesigirs. Turtuolis gaus 
sąskaitas ir sutartis, iš kurių nebegalima susekti, kiek iš tikrųjų buvo jam 
padaręs nuostolių užvaizdas. Jei užvaizdo skundėjais buvo nuomininkų pa- 
kurstyti „žmonės, ar net patys nuomininkai, tai dabar, darant apyskaitą, jie 
pirmi teisins ir gins užvaizdą. Savininkas, matydamas nuomininkų palan- 
kumą atstatytajam užvaizdui,.dargi pasiryžimą jam padėti, tiek supras, kad 
tasai gal paskutinę valandą turėjo kuo nors nusipelnyti tą jų palankumą. | 
Atstatytajam pareigų negrąžins, bet jo gudrumą pripažins ir stebėsis jo 
apsukrumu. Taip ir prilyginime skaitome: xd! žmijveosv 6 x0pi0c T0v oixovė- 
pov TC dūzlac, 0 Gpoviuoc šTO(NOEV. 

Keliama abejonių, kas šitame sakinyje yra 6 x0p10<. Kai kurie norėtų 
matyti čia patį Išganytoją ir klausia, kaip galėjo Kristus girti gudriai, bet 


') „Kasdieniame gyvenime būna taip, kad įei i i jis ati jį 
EIB | ; P, kad jei žmogus turi lauką, tai jis atiduoda jį nuo- 
mininkui 'aris nž pusę, trečdalį, ketvirtadalį, derliaus; bet netaip elgiasi Di Ė. i 
chemja, apie 150 m. Midrašim, Pėsigtha 9921, š lip saaa 
e 2) „Kuo skiriasi šokher nuo chokh er? šok her nuomoja už pinigus, chokher 
r are iagos nuomon (h 4 a abbel!) už pusę, trečdalį, ketvir'adalį derliaus“ (Tal- 


48 J. Skvireckas: Netaisusis užvaizdas. 


neteisingai pasielgusį užvaizdą. Nors į tai galima atsakyti, kad pripažini- 
mas keno nors gudrumo, pasireiškusio kad Kapas toli Li ge 
nėra patarimas elgtis panašiai, t. y. gudriai apgaudinėti, bet tas pripažini- 
mas ar gyrimas daromas prilyginime ne Kristaus. Užvaizdo gudrumą pri- 
pažįsta jo valdovas, nes iš užvaizdo santykių su užgerintais nuomininkais 
mato, kad jis savo reikalus buvo tikrai gudriai sutvarkęs, o Kristus saky- 
damas prilyginimą kaip tik jau čia pabrėžia, kad užvaizdas yra smerktinas 
todel ir vadina jį cixovėuov Thj- dūmiac. Prilyginimo pagrindan dedami san- 
tykiai tarp turtingo žmogaus ir neištikimo jo užvaizdo; be žodžių: xai 
ėveaev... tie santykiai nebūtų pilnai išreikšti. Turtuolis vadinamas 6 *0pIOC 
nes taip ji pavadino pats užvaizdas, klausdamas skolininkus: kiek tu sko- 
lingas 70 x00i0 00; Kristus pradeda kalbėti savo vardu tik toliau, O e 
zai šio Ouiv Aėro, SKA 

Pagyrime užvaizdas vadinamas oix. Th< dėmiac. Vienas autori 
(Schlėgl. Die hl. Schriften des Neuen Būnides, 1920) randa, kad čia Žodžių 
ddmia išreikštas žemiškumas (žemiški turtai), nes ir toliau O e. pats Kristus | 
minėdamas žemiškas gėrybes, jas vadina pauovėc Tj6 dūmas; todel oix. 
1. d. esą reiktų versti: žemiškasis (žemiškųjų turtų) užvaizdas (der irdische 
Verwalter), 2 į. T. d.—irdische Gūter. Berods, šitokiuo vertimu išvengiama 
nevienos sunkenybės aiškinime; tačiau taip verčiant atsitolinama nuo tikro- 
sios žodžio dūma prasmės. Kaip vienoje, taip ir antroje vietoje yra semi- 
tiškas išsireiškimo būdas: T< dūmxiac vietoje čū:xoc, neteisus; taip pat kaip 
kitur (Lk. 18, 6) 6 xpiThc T4C dūmas yra ne: žemiškąsis (žemiškųjų turtų) 
teisėjas, bet neteisus teisėjas. 

Užvaizdas čia vadinamas neteisiu ne del to, kad jo neteisumas pasi- - 
reiškė ypač aukštu laipsniu tik paskutinę valandą, ištaisant dokumentus. 
Jam tas aptarimas tinka, žiūrint jo ankstyvesnio elgesio, del kurio jį atstatė 
nuo pareigų jo valdovas. Bet tas paskutinis jo apzavimas, ir valdovo pa- 
gyrimas, ir pamokinimas, kokį del jo suteiks Kristus, cuoda ypatingos pro- 
gos čia tuo vardu jį pavadinti, : 

Kaip iš tikrųjų prilyginime įvertinamas doros žvilgsniu neteisusis už- 
vaizdas ir jo pasielgimas, paaiškėja iš tolesnių žodžių: 671 oi vio!..., nes šio 
pasaulio vaikai gudresni su sau lygiais už šviesos vaikus. Šitais žodžiais 
išreikšta nebe turtuolio mintis, bet Kristaus. . Čia taip, kaip už-aizdas, besi- 
elgią žmonės vadinami vio! 105 gitvoc T00t00, šio pasaulio (amžiaus) vai- 
kais, t. y. tokiais, kurie, nesirūpindami amžinu išganymu, stengiasi patenkinti 
vien savo aistras ir užgaidas, yra visai atsidavę šiam pasauliui, kurio ku- 
nigaikštis yra piktoji dvasia ir kurs yra, trumpai tariant, nuodėmė. Prieš 
juos statomi vio! t00 coTd<, šviesos vaikai. Kaipo tokie, jie yra toli nuo 
nuodėmingo pasaulio tamsybės, yra pašaukti būti Kristaus karalystės na- 
riais, ir juos traukia prie savęs iš Dievo einanti tiesos šviesa. 

Prilyginime Kristus davė vieną pasaulio vaikų pavyzdį neteisiojo už- 
vaizdo asmenyje ir parodė, koki buvo jo gudrybė santykiuose su jam ly- 
giais, sic TV pevedv TV žautūv. Trumpą laiką, koks jam dar buvo likęs po 
atstatymo nuo užvaizdo pareigų, jis mokėjo sunaudoti savo reikalams ap- 
rūpinti, bet tik tokių žmonių tarpe, kurie buvo jo bendraminčiai, buvo pa- 
našiai kaip jis nusistatę. Jis patraukė skolininkus savo pusėn bendra nauda, 


J. Skvireckas: Neteisusis užvaizias 49 


padarė iš jų savo sėbrus, įsigijo sau jų tylėjimą ir gerą priėmimą jųjų 
namuose, K) 

. Šviesos vaikai savo reikalus, paprastai, menkiau atlieka/negu šio pa- 
saulio vaikai; mat, jie negyvena vien savųjų tarpe; o jei jiems tenka susi- 
remti su kitais ir pavartoti visą savo gerą pasiryžimą, tai jie nevisuomet 
gali naudotis tokiomis pat, kaip anų, priemonėmis. Vien žmonių išmanymu 
"vadovaujantis reiktų beveik nusiminti del tokios dalykų padėties. Bet švie- 
sos vaikai turi kitą sritį, kurioje jie tikrai aplenks visus. Jiems reikia paro- 
dyti tikro pasiryžimo ir gudrumo tame, kuo jie visųlabiausiai turi rūpintis, 
būtent, savo išganymo ir Dievo karalystės dalykuose. Jie tai atsieks, jei, neį- 
sileisdami į nelygias varžytines su šio pasaulio vaikais, pakils aukščiau ir 
trauksis nuo žemiškųjų gėrybių, kurios dažnai būna žmonėms pauovėc TAC 
dūmmiac, kaip kad atsitiko neteisiajam užvaizdui ir nuolat atsitinka kitiems į 
jį panašiems. Jie parodys tikrą gudrumą,—ir čia yra svarbiausia Kristaus 
pasakytojo prilyginimo mintis,—jei jie duos išmaldas, atsižvelgdami į amži- 
nybę. Prilyginimu Kristus mokina šviesos vaikus ir tarsi jiems sako: Kaip 
neteisusis užvaizdas mokėjo pasidaryti sau prietelių šiame pasaulyje, taip ir 
jūs mokėkite įsigyti prietelių kitam pasauliui, ne neteisingai gaudydami tur- 
tus, kaip kad padarė užvaizdas, bet jų atsižadėdami beturčių naudai (L a- 
grange), kurie yra ir Dievo prieteliai. 

Taip suprantant neteisiojo užvaizdo prilyginimą, iš tikrųjų nelieka jo- 
kių abejonių, kaip kilnų „amokinimą duoda juo Kristus. Jis ima gyvenimą 
tokį, kokį mato, koks yra, randa jame neteisų užvaizdą, kurs suklumpa ir 
jau rodosi parblokštas, bet dėka savo gudrumui ir panašiems į jį kitiems 
šio pasaulio vaikams, griebdamos naujos neteisybės, vėl stojasi ant kojų 
ir dar valandėl trinsis sau lygių žmonių tarpe. Jis elgiasi taip, lyg kad visa 
kas žmogui ir baigtųsi šiuo pasauliu, lyg kad nebūtų amžinybės ir lyg nė 
piršto nereiktų del jos pakrutinti. Kaip būna kituose prilyginimuose, taip 
ir čia savo gyvenimo darbais užvaizdas negali būti tiesioginis Kristaus se- 
kėjams pamokinimas; bet, žiūrint į jį, duoti reikalingų įspėjimų, paraginti 
A kitokio elgesio—labai tinkama proga ir naudingas dalykas. Tai Kristus 
ir daro. . 


-—Bi--23- 


Egzegezės metodikos naujieji keliai. 
Par. Prof. Dr. A. Grigaitis, Kaunas. 


Egzegezės naujų kelių pagrindai: archeologiškas Rytų tyrinėjimas, 
semitiškų kalbų mokslas, lyginamoji religijų istorija. 

Sventojo Rašto mokslai mūsų laikais žymiai pažengė pirmyn. Prie tos 
pažangos prisidėjo pirmiausia archeologiškas Rytų—Palestinos ir jos kai- 
mynių šalių: Asirijos-Babilonijos, Aigipto ir kitų—tyrinėjimas; mat, Palesti- 
na buvo didžiųjų senovės valstybių tarpe tarsi tiltas tarp Asirijos-Babilo- 
nijos ir Aigipto: šios susisiekdavo per Palestiną; sakytųjų valstybių gyven- 
tojai turėdavo su izraelitais įvairių politiškų ir ekonomiškų santykių, jų 
reikalai būdavo dažnai tarp savęs susiję taip, jog kaimynių valstybių isto- 
rijos dokumentuose kalbama apie izraelitus, minimi izraelitų gyvenimo 
įvykiai. Tuos dokumentus aptikus bekasinėjant ir juos perskaičius, pribuvo 
šviesos ne vienai šv. Rašto vietai suprasti. 

Rytų šalies moksliškas tyrinėjimas prasidėjo ne Palestinoje, bet 
Mesopotamijoje. Piancūzų mokslininkai P. Botta, Place nuo 
1842 m. pradėjo kasinėt senovės sostinės Ninivos ir kitų Asirijos mie- 
stų griuvėsius. Nuo 1845 m. anglai toliau dirbo pradėtąjį kasinėjimų 
darbą, būtent, H. Layard, paskiau H. Rawlinson, V. Loftus, 
H. Rassam. Šiems tyrinėtojams pavyko užtikti Ninivos griuvėsiuose 
karalių rūmai su įvairiais paminklais ir svarbia Ašurbanipalio (viešpat. 
668—626 pr. Kr.) biblioteka. George Smith1874m., H. Rass am 1878 m. 
ir kiti archeologai aptiko Asirijos rūmų griuvėsiuose daugiau kaip dvide- 
šimtį tūkstančių molinių plytelių su karalių metraščiais ir kitais valstybinio 
gyvenimo įvykių užrašais. 

Be to, kasinėjimo darbus dirbo Chaldejoje 1845—1855 m. anglų 
archeologai Loftus, Layard, Oppert senovės Babilono miesto vie- 
toje, ir Taylor —Uro vietoje. Paskui dvidešimčiai metų kasinėjimo dar- 
bas buvo nutrauktas ir nuo 1877 m. buvo toliau dirbamas prancūzų 
mokslininko Sarzec'o bei kitų, o 1903 m. dirbo Cro s apylinkėse senovės 
Lagašo miesto iš IV—III tūkstančio metų prieš Kristų. 1887 ir 1880 m. 
vokiečių mokslininkai, vadovaujami Kold evejo atkasinėjo antrą kartą 
Babilono griuvėsius. Nuo 1889 metų Amerikos Pensilvanijos universi- 
tetas kasė Nippuro miesto griuvėsius; šį darbą prižiūrėjo Peters, pa- 
skui Hilprecht. 

Sakytais kasinejimais Chaldejoje rasta per 50.000 plytelių su užrašais. 
Chaldejos iškasenos nušvietė senovės Chaldejos istoriją, išrinktosios tau- 
tos pradžią ir vėlybesnius jos santykius. 

Salia Chaldejos buvo kasinėjama elamiečių sostinės Suzos vieta. 
Čionai, vadovaujant Morgan'ui, rasta 1898 m. Maništuzo, Kišo miesto 
karaliaus, obeliskas iš IV-jo tūkstančio metų pr. Kr. ir Naramsino, 
Šargono I sūnaus (maždaug 2800 metų pr. Kr) kolumna. Be to, 1901—1902 
m. Morganas rado Suzos griuvėsiuose garsųjį karaliaus Hammurabio, 
Abraomo amžininko, kodeksą. 


A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai 51 


Be Asirijos, Babilonijos ir Elamo, mokslininkai tyrinėjo Aigiptą, 
kuris turėjo santykių su Palestina ir paveikė izraelitų gyvenimą. Aigipto 
senovės istorija, kaip parodė iškasenos, sutinka su šv. Knygų aprašymu. 
Iš Aigipto iškasenų svarbūs yra Amarnos laiškai!) būtent, molinės 
plytelės, rašytos dantyraščiu asiriečių kalba su pridėtomis glosomis kana- 
niečių kalba. Šie laiškai kilę iš faraono Amenotfio IV archivo, 15-0 šimt- 
mečio pabaigos prieš Kristų. Tas plyteles užtiko 1887 m. kaimietė mote- 
ris lauke, vietoje vadinamoje El-Amarna, apie 300 kilometrų į pietus nuo 
Kairo miesto. Tie laiškai rašyti buvusių tuomet Aigipto valdžioje Sirijos, 
Foinikijos, Kanaano kunigaikščių ir Babilonijos karalių Aigipto faraonams 
Amenofiui III ir IV. Kalbamieji dokumentai rodo Kanaano šalies XV-me 
šimtmetyje prieš Kristų politišką būklę, būtent, kad Kanaanas tuo metu 
buvo susiskaldęs į daugelį kunigaikštijų, ką patvirtina, pavyzdžiui, Joz. 
12. 24. 

Svarbūs dokumentai rasti kasinėjant pačiame Aigipto pakraštyje; arti 
Assuano miesto Elefantinos saloje Nilo paupy. Tenai Berlyno muze- 
jaus siųstasis mokslininkas Otto Rubensohn 1907 m. rado trejetą 
aramiečių kalba raštų iš 408—407 m. prieš Kristų (kai Palestina buvo 
Persų valdžioje) ir daug plytelių, vadinamų ostraka. Šitie dokumentai turi 
didelės svarbos pranašų ir vėlesnėms istoriškoms knygoms aiškinti; be to, 
jie nušviečia tamsų žydų istorijos laikotarpį nuo Nehemijo iki Aleksandro 
Didžiojo. 

Palestinos tyrinėjimas prasidėjo vėliau, nes tik nuo 1890 m. 
Archeologijos darbai čionai apima tris sritis: pirmą—kalnelius esamus 
Šefelos klonyje iki Gezero tvirtovės. Dirbo tenai anglų bendrovė 
„Palestine Exploration Fund“. Rastieji dokumentai rodo aigiptiečių poveikį 
izraelitams; atkasta taip pat žymės liekanų kovų, įvykusių su kanaaniečiais 
ir pilistiečiais; žymiausių daiktų rasta senovės Gezero tvirtovės vietoje — 
Antrą Palestinos tyrinėjimo sritį sudaro Jezraelio klonis su dviem tvirto- 
vėm; darbas buvo pradėtas 1902—1903 m. vadovaujant professriui Se I- 
lin'ui. Dirbta tuomet ties senovės. Taanako tvirtove; 1903—1905 m. 
tyrinėjimo darbus vedė vokiečių archeologas Schumacher prie seno- 
vės Megiddo tvirtovės, kuri buvo ant kelio iš Mesopotamijos į Aigiptą. — 
Trečia Palestinoje darbų sritis yra kalnuotoji Judeja su Jeruzale, 
Jeriku ir kitomis vietomis. Jeruzalę kasinėjo įvairių tautų mokslininkai, 
Jeriko darbams vadovavo profesorius Sellin 1907—1909 m. 
> Mūsų dienomis po karo kasinėjimų darbai Palestinoje dirbami 
oliau. 

Palestinos darbų duomenys nerodo aukštos izraelitų kultūros, kaip 
kad Aigipte ir Babilonijoje. Palestinoje izraelitų gyvenimo iškasenų vietose 
nėra puikių Aigipto šventyklų, nėra gražios babiloniečių skulptūros veikalų, 
nėra didžiųjų kanaaniečių tvirtovių; visa tai sutinka su šv. Raštu, kuris piešia 
menką izraelitų kultūros laipsnį. Izraelitų kaimynuose atkasti garsūs pa- 
minklai, kurie tačiau liudija politeistišką jų religiją; izraelituose, kurie buvo 
pusiau bastūnai, atvirkščiai, religinės sąvokos yra prakilnios, grynai mono- 


1) Pasak Knūdtzon'o Vorderasiatische Bibliothek 1910, jų skaičius siekė 358; apie 
naujas Amarnos plyteles žr. Revue bibligąue 1924, 5—32 p. Ž 


52 A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai 


teistiškos; todel izraelitų religija nepareina nuo žemo jų kultūros laipsnio; 
toms aukštoms religinėms tiesoms suprasti izraelitų prieita ne evolucijos 
ir kultūrinės paž ngos keliu; Palestinos iškasenos suteikė įrodymų izraelitų 
religijos antgamtiškumui, kaip kad tvirtina šv. Raštas. 

Bendrai imant, Rytų šalies archeologijos tyrinėjimai patvirtino istorišką 
vertę daugelio šv. Rašto vietų, del kurių buvo abejojama, ir išaiškino kai 
kuriuos tamsius tekstus; trumpai kalbant, davė daug šviesos šv. Raštui 
patikrinti. ; 

“Antra svarbi šv. Rašto mokslų pažangos priežastis buvo semitiškų 
kalbų studijos; mat, iškasti dokumentai asiriečių, babiloniečių, ara- 
miečių, sirų ir kitomis kalbomis rašyti, reikėjo perskaityti, o tam tikslui 
atsirado būtino reikalo mokėti tos kalbos. Be to, tų kalbų gvildenimas ir 
kitu atžvilgiu prisidėjo prie šv. Rašto mokslų pažangos, būtent, įgalino 
egzegetus sulyginti originalų tekstą su svarbesniais senais vertimais ir su- 
"prasti neaiškius hebrajų kalbos posakius, nes Senasis Įstatymas neapima 
visų hebrajų kalbos savybių, nėra jame viso tos kalbos turto ir todel kai 
kurios originalo teksto vietos sunku suprasti; jąsias nušviečia kitos semitų 
kalbos, kaip antai, babiloniečių, asiriečių, dalinai etiopų, kurios turi panašių 
žodžių ir panašios prasmės su hebrajų; arabų kalba padeda suprasti he- 
brajų kalbos gramatiką; be to, originaliame tekste yra aramaiškų dalių ir 
aramaizmų; toms vietoms suprasti padeda aramajų kalbos mokėjimas; pa- 
galiau, sirų ir koptų kalbos egzegetams yra naudingos teksto kritikoje. 

Semitiškų kalbų mokslas buvo įvestas į teologijos fakultetus po 

Vienos vyskupų susirinkimo (1311 m.) popiežiaus Klemenso V, kuris 
įsteigė tų kalbų katedras Romos, Paryžiaus, Okstordo, Bononijos ir Sal- 
mantikos universitetuose. Klemensas V norėjo padėti misijoms žydų ir 
magometų tarpe; iš to turėjo naudos ir šv. Rašto mokslas, nes egzegetai, 
mokėdami tąsias kalbas, galėjo šalia Vulgatos naudotis originalu ir svar- 
besniais senais vertimais, o skaitydami Talmudą ir kitus žydų raštus galėjo 
geriau suprasti tikrą šv. Rašto prasmę. Pradžioje semistiškų kalbų mokslas 
būdavo dėstomas vien teologijos fakultetuose, būtent, hebrajų, arabų, sirų 
ir aramajų kalbos, vėliau liko išplėštos ir į filosofijos fakultetus. = 

Trečią šv. Rašto mokslų pažangos "pagrindą sudarė ly ginamoji 

religijų istorija. Po Grafo (į 1869, Wellhausen'o (į 1918) 
teorijos apie Pentateucho dokumentus, vadinasi, apie vėlesnį Pentateucho 
ir kitų šv. Rašto knygų kilimą, po to, kai pradėta neigti Senojo Įstatymo 
istoriška vertė, nekaialikai kritikai mėgino įrodyti, kad izraelitų religija 
išsiplėtojo paprastu evolucijos keliu. Jie tvirtino, kad pirminės hebrajų 
religijos lytys buvusios animizmas, fetišizmas, totemizmas, iš jų kilęs poli- 
teizmas, kuris vėliau virtęs monoteizmu; Senasis Įstatymas esąs vien rytiečių 
literatūros padarinys; Senajame Įstatyme esą taip pat žemesnio laipsnio 

igij dsakų. 

EAS Kinų Ke šiaikis antgamtiškumui apginti egzegetai tyrinėjo babilonie- 
čių, aigiptiečių ir arabų religijas. Šiam tyrinėjimui daug padėjo naujais 
laikais iškasti dokumentai. a S . 

Taigi, Rytų šalių archeologiški tyrinėjimai, semitiškų kalbų mokslas, 
lyginamoji religijų istorija, iš antros pusės, 19-0 šimtmečio pabaigos inten- 
sivus mokslininkų darbas iškėlė daug naujų problemų šv. Rašte ir patį 


egzegezės mokslą nukreipė į naują vagą. 


A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai 53 


Seniau šv. Rašto aiškintojai stengdavosi suprasti ir išdėstyti teksto 
prasmę (sensum obvium), beveik visai nesirūpindami įrodinėti aprašytų 
dalykų teisingumą, nes niekas neabejojo teisingumu to, kas pasakyta šv. 
Rašte; bet šiandien, kai pasikeitė sąlygos, kai nekatalikai kritikai puola isto- 
rišką šventųjų knygų vertę, ir iš antros pusės, kadangi moksliškas Rytų 
šalių tyrinėjimas suteikė naujų įrodymų, egzegetas katalikas, laikydamasis 
Bažnyčios —šventųjų knygų saugotojo ir autentiško jų aiškintojo—privalo 
drauge imtis naujų moksliškų priemonių; juk šventosios knygos rašytos 
žmonių kalba, kuri kartais yra iškreipiama; todel pirmiausia reikalingas yra 
teksto atitaisymas; tiksliam prasmės išdėstymui tenka išaiškinti šv. knygų 
sustatymo procesas; pagaliau, reikia įrodyti apsakytų šventose knygose 
dalykų teisingumas, trumpai kalbant, naujoji egzegezė apima šiandien 
teksto, literatūros ir istorijos kritiką. 

Imtis naujų mokslo priemonių egzegetus ragina popiežius Leonas 
XIII; jis, būtent, enciklikoje „Providentissimus Deus“ ') pataria stu- 
dijuojantiems šv. Raštą naudotis šalia lotyniško Vulgatos teksto taip pat 
originalu ir svarbesniais senais vertimais; be to, šv. Raštui apginti ragina 
gst dvejopos priemonės: senovės Rytų kalbų mokslo ir kritikos 
taisyklių. 

Taigi, moksliškoje egzegezėje tenka naudotis originalo tekstu su svar- 
besniais senais vertimais, be to, pritaikinti kritikos mokslas. Dabar lieka 
išspręsti, kas yra egzegezėje teksto, literatūros ir istorijos kritika. 


Teksto kritika. 


“ Paklaidų rūšys Senojo Įstatymo tekste. 

Sv, Rašto aiškinimas reikia pradėti nuo teksto kritikos, kurios užduo- 
tis ištirti išlikusio teksto čielybę ir, jeigu tekstas kame sugadintas, tuomet, 
pasiremiant išvidiniais ir išoriniais argumentais, grąžinti pirminis arba į jį 
panašus tekstas. 

„Įkvėpimas neapsaugojo šventųjų knygų nuo nurašinėtojų apsirikimų 
tuose dalykuose, kurie neliečia tikėjimo ir dorovės mokslo. Iki masoretai 
nustatė šv. Rašto tekstą, jis daug kartų buvo nurašytas; nurašinėtojai kai 
kur iškreipė tekstą, kaip matyt iš rankraščių kai kurių vietų įvairumo; 
tai pastebėjo jau šv. Augustinas, sakydamas: „Kodeksus atitaisant pir- 
miausia turi budėti tų išmintis, kurie nori pažinti šv. Raštą“ 2). Bažnyčios 
Tėvai kalba apie rankraščius su paklaidomis ?), apie nurašinėtojų apsileidimą +), 
apie netikslius tyčiomis taisymus ?) ir panašiai. 

Dabartinis šv. Rašto tekstas turi šias apsirikimų rūšis 6): 

Pirmoji yra kilusi iš netobulo hebrajų kalbos raidyno. 
Del šios priežasties pasitaiko: a)sukeisti panašios raidės; mat, hebrajų kalbos 


; :) Camerlynek, Compendium introductionis generalis, Brugis 1911, 13 p. 

*) „Codicibus emendandis primitus debet invigilare sollertia eorūm, Gui Seripturas divi- 
nas nosse desiderant“*. De docttina Christiana, II, 14 (Migne 34, 46). 

*, Epistola 82 ad Hieronymum 

*) Origenės, In Mt, 15, 14. 

5) S. Hieronymus, Ad Damasium praef. in Evang. 

S) Žr. Zapletal, Ueber einige Aufgaben der katholischen alttestamentlichen Exe- 
gese, Freiburg i. d. Schiw. 1910, 15-23 p. 


54 A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai 


mums žinomas raidynas buvo dvejopas: senasis ir kvadratinis, arba apva- 
lus, raidžių tipas. Senojo raidyno pavyzdžių išliko moabiečių karaliaus 
Mešos vardu užrašas iš IX šimtm. pr. Kr. ir Jeruzalės Siloės kanalo už- 
rašas iš VIII šimtm. pr. Kr. Tomis raidėmis buvo rašytos seniausios šven 
tosios knygos. 

Rašymui medžiaga senovėje buvc vartojama akmuo ar plyta; vėliau 
pradėta naudotis minkštesne medžiaga, būtent, oda, papyru todel liko įve- 
stos ir apvalesnės raidės. Nuo Persų viešpatavimo laikų, kai pradėjo 
skverbtis į Palestiną aramiečių kalba, įvestas buvo ir raidynas apvalaus pa- 
vidalo, kuris palengva įsigalėjo po izraelitų nelaisvės. Įvairūs rankraščiai 
Aleksandrijos vertimo, žymaus savo senumu ir plačiu pasklydimu, buvo ra- 
šyti dalinai senuoju raidžių tipu, dalinai naujuoju. Dauguma Senojo Įstatymo 
knygų buvo nurašytų naujomis raidėmis. Taip nurašinėjant, pigiai galėjo 
įvykti senojo ir naujojo raidžių tipo sukeitimas; šis sukeitimas juo lengviau 
galėjo atsitikti, jei pirminio teksto raidės buvo parašytos neaiškiai arba jų 
kai kurios buvo ištrintos. 2 

Šios teksto kritikos pastabos šiandien bendrai pripažįstamos 
egzegetų. . 7 

b) Dėliai netobulo hebrajų rašymo būdo įsiskverbė į tekstą klaidingi 
žodžių atskyrimai; mat, žodžiai būdavo rašomi pirmiausia ištisai, neatski- 
riant vieną nuo kito. Mešos ir Siloės kanalo užrašuose žodžiai atskirti 
taškais; bet daug yra kodeksų parašytų be atskirimo ženklų. Kai nuraši- 
nėjant pradėta skirti žodžiai, kartais vieno žodžio raidės būdavo priskiria- 
mos kitam; tuo būdu pasikeisdavo žodžio prasmė ir posakio mintis. 

c) Senovės hebrajų raidynas turėjo vien priebalses; balsių trūkumas 
duodavo progos kai kuriuos žodžius įvairiai skaityti, o mažai vartojamos 
netikslios pagrindinės balsės (matres lectionis) nekiek čiunai padėdavo. 

Antra paklaidų rūšis atsirado iš to, kad nurašinėjant kodeksą, papra- 
stai vienas diktuodavo, o keli susyk rašydavo. Nurašinėtojai kai kada 
sukeisdavo vienodai skambančias raides, kaip antai: k ir ą, „kol“—visas, 
„g0l“—balsas; iš to pasikeisdavo žodžio reikšmė. 

Trečia paklaidų rūšis yra kilusi iš nurašinėtojų apsileidimo; prie 
šios rūšies reikia priskaityti: 

a) „dittografija“, būtent, žodžio ar posakio pakartojimą; mat, priebalsė, 
žodis ar posakis du kartu parašytas, kad ir būdavo vėliau pastebėtas, ne- 
buvo braukiamas, kad nesumažėtų rankraščio svarba. 

b) nurašinėtojų išleidimai, vadinami „homoioteleuton“ (panaši galūnė), 
būtent, kai nurašinėtojas pasižiūrėdavo į nurašomojo teksto tokį pat žodį 
ar panašią žodžio galūnę kitoje eilutėje žemiau; iš to eidavo žodžių ir net 
posakių išleidimas. 

c) priebalsių perstatymas jeigu nurašinėtojas, nekreipdamas dėmesio 
į prasmę, greitai skaitė nurašomąjį tekstą, lengvai pakeisdavo priebalses. 

d) atmintinai rašydami, išleisdavo žodžius ir posakius arba juos iš- 
kreipdavo pagal paralelius tekstus. 

Ketvirta paklaidų rūšis kilo iš to, kad kartais tyčiomis būdavo 
keičiami žodžiai ir posakiai; taip, pavyzdžiui, vieton neaiškių, būdavo 
dedami aiškūs, žinomi; griežti posakiai būdavo keičiami švelniais; tuo būdu 
pasikeisdavo ir mintis. 


A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai 55 


Penkta, pagaliau, paklaidų rūšis kilo dalinai iš apsileidimo, drauge 
dalinai dėliai tyčiomis padarytų pakeitimų. Prie šios rūšies reikia 
priskaityti: 

Ė a) Glosos — paaiškinimai, vėlesnio nurašinėtojo iš laukų perkelti į 
tekstą. 

b) Netyčiomis praleisti žodžiai, paskui pažymėti laukuose, o vėlesnio 
nurašytojo vėl perkelti į tekstą ne to žodžio vieton, bet kitur. 

c) Sutrumpinimai vėlesnių nurašytojų klaidingai perskaityti. 

d) Klaidingas sugadinto teksto ištaisymas prasmei gauti. 

Iš visa čionai pasakyta aišku, kad dėliai nurašytojų kaltės į šv. Raštą 
galėjo patekti nemaža paklaidų, kurios ne vienoje vietoje kliudo pažinti 
įkvėptojo autoriaus mintį. Senojo Įstatymo tekstas ir to teksto atitaisymas 
turi didesnių sunkenybių, negu Naujojo Įstatymo; tačiau teksto taisymas 
sudaro ne vienintelę užduotį egzegetams, ir smerktina yra tų nekatalikų 
mokslininkų laisvė, kuria jie bando taisyti ištisą Senojo Įstatymo tekstą, 
bet ištikrųjų jį gadina; juk šias knygas paduoda mums Bažnyčia kaipo šv. 
Dvasios įkvėptas ir šventas; Bažnyčia savo neklaidingu autoritetu mus 
užtikrina del esminės šv. Rašto teksto čielybės; todel tų tekstų, su kuriais 
sutinka pirminiai kodeksai ir senieji vertimai, negalima taisyti. 


A priori atmestieji teksto skirtumai. 


EKT 


NžŽr. Cornely, Historica et critica introduetio. Paris 1804, I, 519—520 p. 


56 A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji koliai 


jį dirbtinai aiškesniu vietoj mažai ar visiškai nesuprantamo, kad suteiktų 
jam prasmę; bet ši taisyklė retai vartotina, nes gali būti, kad sugadinti 
žodžiai buvo teisingai pataisyti sumanaus nurašytojo. 

Atmetant išdėstytomis taisyklėmis tąsias teksto vietas, kurios iš išvi- 
dinių argumentų nėra pirminės, kitų tarpe reikia surasti tasai tekstas, kuris 
išėjo iš autoriaus rankos. ž 


Teksto skirtumų liudininkai: originalas, vertimai, Bažnyčios Tėvų citatos. 


Istorijos faktą nustato istoriški liudijimai. Čionai tenka kritiškai na- 
grinėti skirtingųjų tekstų (variantų) liudininkai. 

Atitaisant tekstą, reikia pirmiausia išnagrinėt pirminiai rankraščiai; 
tenka atsižvelgt į rankraščio kilimo laiką ir rankraščio versmę., Dažnai 
kodeksai yra nurašyti iš vieno. Tokiu atveju visi šie kodeksai atstovauja 
vienam liudininkui. Todel kodeksai reikia suskirstyt į šakas, ir kodeksų 
šaka laikoma tikresniu liudininku, negu atskiri rankraščiai. Hebrajų kalbos 
kodeksai, kuriuos dabar turime, visi sudaro vieną rankraščių giminę, nes 
jie visi buvo ištaisyti, prisilaikant tų pačių masoretiškų taisyklių. Maso- 
retų laikais žydai dėjo visas pastangas, kad tik išlaikytų čielybėje esamąjį 
tekstą, todel visus kodeksus jie derino prie masoros taisyklių; čionai grei- 
čiausia ir glūdi priežastis, kad neturime hebrajų kodeksų taip senų, kaip 
graikų, nes žydų mokslininksi po masoretų kritikos pasmerkė visus ko- 
deksus, nesutinkančius su masoretų skaitymu, ir šie greitu laiku išnyko. 
Iš tikrųjų, seniausi hebraiški kodeksai, išlikę ligi mūsų laikų, yra tik iš 
10-jo šimtmečio po Kr, tuo tarpu vertimų į graikų kalbą yra išlikusių iš 
5-jo ir net iš 4-jo šimtmečio po Kr. Seniausias hebraiškas kodeksas lai- 
"komas Petrapilės viešajame knygyne; rado jį karaimas Abr. S. Firkovi- | 
- čius Krime Čuiutkalo sinagogoje 1839 m. ir įdavė Odesos istorijos-arche- 
ologijos draugijai; 1862 m. jį nupirko viešasis Petrapilės knygynas. Sis 
kodeksas, vadinamas babiloniškasis, turi: Izaijo, Jeremijo, Ezechielio ir 
dvylikos mažųjų pranašų tekstą. Kodeksas susideda iš 254 lapų, kurie 
padalinti į dvi skilti, kiekvienoje skiltyje po 21 eilutę. Šio kodekso rai- 
dės storos; kai kurios priebalsės turi ypatingą formą, pavyzdžiui, zain, jod, 
he; balsių ženklų yra tik šešetas, pagal babiloniečių sistemą; laukuose ran- 
dama paaiškinimų, rašytų smiulkiu raidžių tipu.  Nurašytojo pažymėti to 


kodekso metai, būtent, 1228 Seleukaičių eros, vadinasi; 916 m. mūsų eros. . 


Tarp šio kodekso ir priimto dabar hebrajų kalba nėra žymių skirtumų. 
"Kai kurios vietos, turinčios variantų su masoretų tekstu, sutinka su Septua- 
gintos ir Vulgatos vertimais. 

Tame pat Petrapilės viešajame knygyne yra ir visas Senojo Įstatymo 
hebrajų kalba kodeksas iš 1009 m. po Kr. 

Masoretų tekstas kad ir turi didelį skaičių kodeksų—apie 800 yra 
Parmoje de Rossi knygyne—tačiau sudaro vieną liudininką, nes visi tie 
- kodeksai remiasi tuo pačiu masoretų autoritetu, 

Kodeksai, pasak šv. Augustino!), kitais atžvilgiais lygūs, bet pra- 
neša taisytieji eajeyius, senesnieji jaunesniuosius. Be to, poetiškų knygų 
pirminį hebraišką tekstą padeda nustatyt metro sistema. 4 


> 1) De doctrina christiana II, XIV: Migne 34, 46. 


A. Grigaitis: Egzegėzės metodikos naujieji keliai 57. 


Antra, atitaisant tekstą reikia lyginti originalas su vertimais ir 
pirmiausia su tais, kurie gaminti tiesiog iš originalo. Senajam Įstatymui 
suprasti svarbus vertimas yra graikų, vadinamas Aleksandriniškas, 
arba Septuaginta, be to, graikiško Akvilo, Simmacho ir Teodo- 
ciono likučiai, toliau lotynų kalba vertimas Vulgata ir sirų Pešitta. 

Sie visi vertimai yra svarbūs tuo, kad jie senesni už išlikusius hebra- 
iškus kodeksus. Pentateuchą aiškinant, reikia, be to, atsižvelgt į samarie- 
čių vertimą. Mažesnės turi svarbos egzegezėje parafrazės (perpasakojimai), 
nes jos per daug laisvai vartoja šv. Rašto tekstą. 

Graikų kalba vertimai sudaro bent tris šakas: a) priimtą tekstą 

(textum receptum), kuris tačiau neturi didesnės svarbos už kitų kodeksų 
tekstą, b) Aleksandrijos rytų grupę, kuriai atstovauja Vatikaniškasis 
ir Sinaiškasis kodeksai, c) vakarų šaką, tačiau šis pavadinimas netiksliai 
atatinka, nes jinai apima taip pat graikų kodeksus su siriečių vertimais. 
5 Aleksandrijos graikiško vertimo rankraščių tarpe pasižymi keturi kla- 
sikiški, rašyti ketvirtajame ir penktajame šimtmečiuose po Kr. Kadaise jie“ 
vieni tik turėjo visas Senojo ir Naujojo Įstatymo knygas, be to, dar kai 
kuriuos Apaštališkųjų Tėvų veikalus: 

1. Vatikaniškasis kodeksas: (8) turi pirmą vietą; dabar laikomas 
Romoje Vatikano knygyne. Kritikai išveda jo kilimą iš 4-jo šimtm. po Kr.; 
rašytas gražiai ant plono pergameno; puslapiai padalinti į tris skiltis; di- 
džiųjų raidžių pirmiau visai nebuvo, o tos, kurios dabar yra kai kurių 
knygų pradžioje, buvo įdėtos vėlesnių rašytojų ištrynus pirmines mažąsias. 
Skiriamųjų ir kirčių ženklų jame nėra, tik paliktas tuščias tarpas kartais 
rodo aprašymo ar sakinio galą. Seniaus šis kodeksas yra turėjęs ištisą 
Senąjį ir Naująjį Įstatymą, bet lig mūsų laikų jis neišliko čielybėje. Nėra 
dabar jame pradžios ir užbaigos, taip pat yra žuvę kai kurie lapai iš vidu- 
rio, antai, iš Senojo Įstatymo dabar trūksta Pradž. 1, 1—46, 27; Ps. 105, 
.27--137, 6 ir abiejų Makabejų knygų. 

2. Sinaiškasis kodeksas (Alef) senumu ir savybėmis yra artimas 
Vatikano kodeksui. Rado jį Tischendorf'as 1859 m. ant Sinajaus kal- 
no šv. Kotrynos vienuolyne; dabar laikomas Petrapilės viešajame knygync; 
jis yra kilęs iš 4-jo šimtm. pabaigos ar 5-jo pradžios po Kr. Puslapiai 
suskirstyti į keturias skiltis; pradinių didžiųjų raidžių, skiriamųjų ir kirčių 
ženklų čionai taip pat nėra. Iš Senojo Įstatymo trūksta beveik visų isto- 
riškų knygų: Pentateucho, Jozuės, Rutos, Samuelio, Karalių, Ezdro, Nehemi- 
jo, Esteros, Kronikų dalies, o pranašų nėra Ozejo ir Danieliaus, bet yra 
išlikęs visas Naujasis Įstatymas, prie kurio dar pridėtas Barnabo laiškas ir 
žymi dalis Hermo veikalo ' „Ganytojas“. Brangų šio kodekso pirmąjį lei- 
dimą keturiais. tomais in folio parūpino Tischendorf'as 1802 m. Rusų caro 
Aleksandro II lėšomis. 

„ 3. Aleksandiniškasis (A) kodeksas 1628 m. dovanotas Konstar- 
tinopolio patriarko Kirilo Lukario Anglijos karaliui Karoliui I, dabar laiko- 
mas Britų Muzejuje Londone; rašytas 5-me šimtm. po Kr., greičiausia Ai- 
gipte; puslapiai suskirstyti į dvi skilti; didžiosios puslapių laukuose raidės 
"rodo dalies pradžią. Kirčių, skiriamųjų ir aspiracijos ženklų jame nėra. 
Šio kodekso vertė yra mažesnė, negu pirmųjų dviejų; jis turi beveik 
„visas abiejų Įstatymų knygas, tik Senajame Įstatyme trūksta kai kurių vietų 


58 


lių knygų, tačiau prie psalmių pridėti Naujojo 
Įstatymo himnai ir šalia I-II Makabejų yra dar III-IV knygos. 

„ 4. Efremo (C) kodeksas, vadinamas Palinpsestas *), laikomas Pary- 
žiaus tautiniame knygyne. Sio kodekso pergamenas XII-me šimtm. buvo 
antrą kartą vartotas rašyti šv. Efremo veikalų graikiškam vertimui. Che- 
mišku būdu pašalinus tą antrąjį raštą, Tischendorf'ui pavyko perskaityt 
pirminis tekstas. Kodeksas yra kilęs iš 5-jo šimtm. po Kr., jo raidės di- 
desnės, negu anųjų kodeksų; kirčių ženklų nėra; jis panašus į Aleksandri- 
niškąjį ir greičiausia kilęs Aigipte. Nė vienos ištisos šv. Rašto knygos 
„neturi, nes šio kodekso lapai buvo imami be eilės, kaipo medžiaga antram 
rašymui. Iš Senojo Įstatymo jame yra: Jobo, Patarlių, Pamokslininko, Gie- 
smių, Ekleziastiko knygos; atspausdintas Tischendorf'o rūpesniu 1843— 
1845 m. Leipcige. o 

Tiktai aukščiau aprašytieji kodeksai turi abiejų šv. Rašto Įstatymų kny- 
gas, o kituose?) yra tik Naujasis Įstatymas arba vienos Evangelijos. 

„ Dar reikia paminėt Aleksandriniškojo vertimo vadinamoji recensio L u- 
ciana, kilusi iš 3-jo šimtmečio po Kr.; ją pagamino Antiochijos mokyklos 
įsteigėjas kunigas Lukionas iš Aleksandrijos vertimo pagalba hebrajų 
teksto su Akvilo, Simmacho ir Teodociono vertimais. Recensio Luciana 
žymiai skiriasi nuo priimto teksto—40w4 šxūos:<. 

Šv. Rašto tekstą atitaisant, šalia graikų vertimų reikia atsižvelgt į I0- 
tynų Vulgatą, kuri turi didelės svarbos, nes Tridento susirinkimas šį 
pripažino autentišku lotynų ks!ba vertimų tarpe. 

>v. Tėvui Pijui X įsakant, pradėtas Vulgatos teksto atitaisymo darbas. 
Tuo reikalu Biblinės Komisijos pirmininkas kardinolas Rampolla 1907 m. 
balandžio mėn. 30 d. parašė laišką Benediktinų vienuolių vyresniajam 
Hildebrandui de Hemptinne, kuriame paminėjęs Biblinės Komi- 
sijos tikslą, pabrėžia Vulgatos teksto tyrinėjimo svarbą; sako, kad šį darbą 
remia Popiežiai, giria uolumą šioje srityje kai kurių mokslininkų, ypač 
P. Vercellone; toliau rašo, kad Biblinės Komisijos kardinolai, Popiežiui 
pritariant, paveda tą darbą Benediktinams ir prašo vyresniojo jį priimti viso 
ordeno vardu. Tų pačių 1907 m. pabaigoje gruodžio mėnesio 11 dieną 
patsai Popiežius Pius X parašė Anglijos provincijos Benediktinų pirminin- 
kui Gasgąuet'ui laišką, kame išcėstė pavestojo Benediktinų ordenui Vul- 
gatos atitaisymo sunkenybes, nurodo to darbo platumą, prašo archivų ir 
knygynų vedėjų padėti Benediktinams, o Benediktinus ragina rūpestingai 
atlikti tą darbą ir žmones skatina remti lėšomis 3). 

Tėvai Benediktinai energingai pradėjo pavestąjį jiems darbą ir nepo- 
ilgam pasirodė spauaoje „De revidenda Vulgata relatio prima, secunda 
(1911); o atskiros studijos spausdinamos organe „Collectanea bibli- 
ca latina“. Pagaliau, beveik po 20 metų, būtent, 1926 m. išėjo iš spau- 


Pradžios, Samuelio ir Psalmių 


1) Pergamenas buvo brangus ir todel kelis kartus būdavo vartojama rašyt ta pati me- 
dž'aga, išdildant pirmąjį raštą. Pavadinimas palinpsestas yra kilęs iš gra kiško TŽkwW—vėl, 
antrą kartą ir Yao —trinu, naikina. : 

2) Api+ kitus graikų kodeksus žr, Sw et e, The Old Testament in Greek according to 
the Septuaginta, Cambridge. vol. I; H,. von Sode n, Die Schriften des Neuen Testaments in 
ihrer žiltesten erreichbaren Textgestalt hergestellt aut Grund ihrer Geschichte, Berlin, 

š 3) Camerlyncek, Minėt, veikal, 96--100 p. 


A. Grigaitis: Egzegezės metodikos buiiolė keliai š 59 


dos ištaisytas Pradžios knygos tekstas su maž daug 2000 pataisų esamame 
tekste !); žadama ūmai išleisti trys nauji tomai ištaisyto teksto: Išėjimo, 
Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo, Jozuės, Teisėjų ir Rutos knygų. | 
alia graikų ir lotynų kalba vertimų reikia atsižvelgti teksto kritikoje 
į Sirų vertimą, vadinamą Pešitta (simplex), kaipo seniausią iš išlikusių, 
nes siekiantį 2-jo šimtm. po Kr. Kad iš vertimų galima būtų surasti tikras 
kokio nors teksto skaitymas, tenka išaiškinti, koks buvo autentiškas verti- 
mo tekstas, nes vertimai nepasiekė mus čielybėje, kaip ir hebraiškas origi- 
nalas, bet ilgainiui buvo taip pat sugadinti per nurašytojų apsileidimą. 
Egzegezėje šalia originalo ir svarbesnių vertimų reikia sunaudoti šv. 
Rašto tekstai, cituotieji šventųjų Tėvų ir senųjų Bažnyčios rašytojų veika- 
luose. Tiesa, Bažnyčios Tėvai dažnai cituoja tekstą atmintinai, tačiau ga- 
lima kartais pastebėti, kokią kodeksų grupę jie vartojo. Ne mažos svarbos 
turi senųjų Tėvų citatos, nes jie naudojosi senesniais kodeksais, negu 
išlikusieji iki mūsų laikų. Origenas (į c.254) ir šv. Jeronimas 
(+ 420), mokėjusieji hebrajų kalbą, suteikia tiesioginį liudijimą. Bendrai 
imant, graikų Tėvai yra betarpiški Aleksandriniško vertimo liudytojai, o 
vakarų Tėvai duoda mums lotynų vertimo senus tekstus. 


Taisyklės pirminiam tekstui nustatyti. 


Išnagrinėję įvairius šventojo Rašto skaitymus-variantus, paduodame 
šias taisykles tekstui atitaisyti ?): 

1. Šventojo teksto vieta, dėliai kurios sutinka originalas, vertimai ir 
šventųjų Tėvų citatos reikia laikyti autentiška. Kadangi šv. Rašte dažniau- 
sia taip yra, todel negalime abejoti šv. Rašto teksto esmine čielybe. 

2. 1ekstas, su kuriuo sutinka beveik visi hebrajų kodeksai, ypač se- 
nesnieji, taip pat vertimų dauguma ir senųjų Tėvų liudijimai, nors kai ku- 
rie naujesni kodeksai ir Tėvų citatos ar vienas kitas vertimas nesutiktų, vis 
delto yra laikomas autentišku. 2 

3. Dabartinio hebrajų teksto variantas, kad ir remtųsi visais masoretų 
kodeksais, sudarančiais tik vieną grupę, yra atmestinas, jeigu jam priešingi: 
Aleksandrijos,  Sirų ir Vulgatos vertimai, taip pat Chaldejų parafrazė ir Sa- 
mariečių Pentateuchas. O tasai skaitymas, kurį vienbalsiai palaiko tie se- 
niausi vertimai, galima nesvyruojant priimti, kad ir būtų negausinguose 
hebrajų kodeksuose; nes, kodeksams nesutinkant tarp savęs, vertimai nule- 
mia, kuris tekstas reikia pasirinkti; tekstas bus ir tuomet priimtinas, kad ir 
jo nebūtų nė viename masoretų kodekse. 

4. Iš dviejų skirtingų tarp savęs skaitymų, kuriuodu remiasi beveik 
lygiais liudijimais masoretų tekste, vertimuose ir šv. Tėvų citatose, praneša 
tas, kuris labiau sutinka su kontekstu, vadinasi, kuris turi tinkamesnės pra- 
smės; o jeigu negalime spręsti iš konteksto, tuomet reikia išsirinkti tasai, 
kuris labiau sutinka su autoriaus stiliumi ir kalbėjimo būdu. 


1) Biblia sacra inxta latinam Vulgatam versionem ad codicum fidem, iussu Pii PP, XI, 
cura «t stūdio monachorum S. Benedicti, praeside card. Gasguet edita, Tomus I, librum 
Genesis Tecensnit D. H. GĘuentin, Romae, Typis Polyglottis Vaticanis 1026, 
XLVIIį-427 p. 

*, Cornely, Minėt. veik., 524 p. 


Egzegėzės metodikos naujieji keliai 2 


išoriniai liudijimai, mei kontekstas, nei stilius nerodo 
et tenka įsižiūrėti, iš kurio liudininko lengviau išveda- | 
s skaitymas laikyti tikresnis, kuris greičiau gali būti 


Kai kada padeda taisyti tekstą paralelės vietos; kartais patys maso- 
pažymėjo sugadintas vietas ženkleliu „paseą“; poetiškose vietose pa- 
a atitaisyti tekstą metro sistema, kuri tačiau viena nesuteikia visai tikro 
agrindo; todel reikia atsargiai jąja naudotis. Atitaisydami tekstą privalome | 
remtis tvirtais įrodymais; išimtį sudaro, jeigu verstų taisyti svarbi priežastis 
"ir jeigu vieta tikrai sugadinta. Kai nėra galima išspręsti kokio nors teksto 
čielybė, verčiau jis palikti taip, kaip jis mus pasiekė, iki išsiaiškins dar ne- 
žinomais naujais dokumentais. Kiekvienas, kuris nagrinėja šv. Rašto vari- 
antus, visuomet turi atminti, kad imasi didžiausios svarbos dalyko, nes 
nori pažinti šv. Dvasios žodžius ir atskirti juos nuo žmogaus žodžių, to- 
k prie visų moksliškų priemonių turi jungti didelę Sv. Rašto pagarbą ir 
išmintį. k 
Iš viso, kas pasakyta apie teksto kritiką, matome, kad šv. Rašte yra 
vietomis klaidų, kurių pridirbo nurašytojai, tačiau josios neliečia šv. Rašto 
ėsmės. Šv. Rašto aiškintojas suteikia šventosioms knygoms aiškumo ir 
prakilnumo, ištaisęs sugadintas vietas teksto kritikos pagalba. 


Literatūros kritika. 
Šventųjų knygų autentiškumas. 

"Teksto kritika paruošia pagrindą šventųjų knygų minčiai suprasti, 

kurios ieškoti toliau pededa literatūros kritika !). : 
Literatūros kritika nustato šv. knygos autentiškumą, sprendžia 
jos rūšį ir tyrinėja šv. knygos dalis, vadinasi, sustatymo procesą; visa tai 
padeda išaiškinti šventųjų knygų prasmę. Įsižiūrėkime tat į tuos dalykus 
atskirai. k 
Sv. Rašto knygos autorius buvo savo laikų sūnus (filius temporis), 
veikalą rašė savo amžininkams, todel šventos knygos minčiai teisingai išai- 
škinti svarbu yra žinoti knygos autorius arba bent rašymo laikas, kitaip 
kalbant, nustatyti šv. knygos autentiškumas. Šv. Dvasia nediktavo autoriui 
žodžių, bet Dievo įkvėptas pats autorius rašė veikalą sulig savo gabumais; 

todel ir sakoma yra apie Izaijo, Jeremijo ir kitų rašymo būdą. | 
Senovės šv. Rašto aiškintojai maža rūpinosi šv. knygos autentišku- 
mu; antai, Teodoretas?) šiaip kalba apie psalmių autorių. „Kai kurie 
tvirtina, kad nevisas psalmes parašė Dovidas, bet kai kurias kiti; todel ir 
užrašus taip aiškino; vienus priskaitė Iditurnui, kitus Etamui, kai kuriuos 
Korės sūnums... O aš nieko netvirtinu apie tai, nės ar man svarbu, ar 
jas visas parašė vienas, ar kai kurias parašė kas kitas, jei aišku, kad jos 
parašytos iš šv. Dvasios įkvėpimo“. Senovėje kreipdavo daugiau dėmesio 


1) A. D' Alės, Nietionnaire Apologėtigue de la Toi catholigue, Paris 1914, Critigae 
bibligue I, 790—802. 4 2 

Zapletal, Minėt. yeikal., 24--32 p. 

2) Migne, P. G., 80, 862. 


A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai | 


į turinį, Bažnyčios Tėvai tiek tegvildeno knygos kilimą, kiek“ 
linga kanonui nustatyti. Te 
Šiandien pasikeitus sąlygoms, kai ginčijama šv. knygose apr 

dalykų tikrumas, labai svarbu yra įrodyti šv. knygų autentiškumas, k 
antai, Pentateucho, istoriškų ir pranašų knygų, nes įvykis, aprašytas paties 
veikėjo arba betarpiško liudininko, yra daugiau tikėtinas, negu kad vėlesnio 
istoriko nupasakotas; taip, antai, jeigu Išėjimo ir Skaičių knygose įvykis 
yra aprašyti to pat laiko autoriaus, jie yra neabejotinai tikri; kritikai gali 
įvairiai aiškinti, kaip yra ir atsitikę, bet negali jų neigti, antai, gal nagrinėt, 
kokios rūšies yra buvusios Aigipto bausmės, Raudonosios jūros perėjimas, 
stebūklai tyruose, bet negali abejoti, kad visa tai yra buvę. Istoriškų kny- 
gų įrodyti autentiškumas yra svarbu, nes tomis knygomis remiasi izraelitų 
istorija, taip pat svarbu įrodyti pranašų knygų autentiškumas, nes pranaša- 
vimas, skelbtas po įvykio nėra, pranašystė; jeigu paskelbtas prieš pat įvykį, 
jo vertė mažėja, nes gali būti grynai žmogaus spėliojimas, o pranašystė 
"skelbta daug laiko prieš įvykį turi didelės svarbos. . 

Ne taip svarbu žinoti psalmių ir didaktiškų knygų kilimas, nes josios 
dėsto mokslą, kurio vertė pareina daugiau nuo įkvėpimo, negu nuo žmo- 
gaus—autoriaus. Inas 

Kadangi senovės šv. Rašto aiškintojai, kaip buvo pabrėžta, maža ri- 
pinosi sužinoti knygos kilimą, tai šiandien daugelis šventųjų knygų autorių 
lieka nežinomi ir mums priseina pasitenkinti vien rašymo laiko nu- 
statymu. p, . A 

Čionai reikia paminėti vienas: paprotys, nustatant knygos autentiškumą; 
būtent, kai kada šv. Rašto knygos pavadinimas, tarsi, nurodo jos autorių, 
bet iš tikrųjų tas vardas parodo vien svarbiausį toje knygoje aprašytų atsi- 
tikimų asmenį ar išreiškia jos turinį; k. a., Jozuės, Jobo knygos taip vadinamos 
del to, kad tie asmenys yra svarbiausi aprašomųjų dalykų veikėjai; Teisėjų 
knyga vadinama taip del to, kad aprašo teisėjų laikus, jų darbus. 

Pagaliau, reikia žinoti, kad paskutiniais šimtmečiais prieš Kristų žydų 
rašytojų buvo priimta tam tikra literatūros forma, kuria einant, knygos 
rašytojas prisisavindavo kitados gyvenusio garsingo asmens vardą, pavyz- 
džiui, Henocho knyga, Mozės užžengimas, Salamono psalmės ir kit. Šia 
literatūros forma +ekant buvo pavadintos ir kanoniškos knygos, pavyzdžiui, 
Išminties ir, daugelio nuomone, Ekleziasto knyga, kurios nėra senesnės kaip 
iš dviejų šimtmečių prieš Kristų; o nesupratus minėtojo literatūros papro- 
čio, pirmiau Salamonas buvo laikomas tų knygų autorium. 


Veikalo rūšis. 


Nustačius šventosios knygos autentiškumą, tenka ištirti, kokios rūšies 
yra veikalas, nes kitaip aiškinama istoriško veikalo posakiai, kitaip vėl di- 
daktiško. Rašto rūšis parodo, kaip reikia suprasti ir aiškinti išsireiškimai, 
būtent, ar imti visas aplinkybes tiksliai, kaip yra daroma istoriškame vei- 
kale, ar ieškot apsakyme tik pagrindinės idejos, tarsi apleidžiant smulkme- 
nas, kaip tai atsitinka didaktiškame veikale. Rašto rūšiai nustatyti nevi- 
suomet pakanka išnagrinėti turinys. Mums vakariečiams senovės hebrajų 
rašytojų galvojimo būdas yra svetimas; todel, nustatant rašto rūšį, nevisuo- 


pr. 


p“ 00 Ž A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai £i 7 AB 4 


ž ž žaei * 

met galima taikinti mūsų kriterijos. Knygos rūšiai išspręsti kliudo 2) 
bebrajų literatūros raštų mažas skaičius, nes mes tos literatūros pavyzdžių 
turime beveik vien tik šv. Rašte, o šis, atsižvelgus į tiek amžių,, kuriais 
plėtojosi, sudaro mažą rinkinį. Todel čionai tenka naudotis taip pat isto- 
riškais liudijimais; antai, ketvirtosios Evangelijos rūšis ne visai aiški iš jos 
turinio; taigi antro šimtmečio rašytojų liudijimai patikrina tos Evangelijos 
istorišką rūšį. | Juana 2 

Kadangi nuo veikalo rūšies pareina minties supratimas ir moksliškas 
šv. Rašio knygos aiškinimas, todel Bažnyčia kartais savo neklaidingu au- 
toritetu privalomai nustato: šventos knygos rūšį; taip yra buvę istoriškos 
rūšies klausimu del šv. Jono Evangelijos, kai Bažnyčia paskelbė dekretą 
„Lamentabili“!); arba Bažnyčia patiekia aukščiausią direktivą per Biblinės 

„Komisijos Kongregaciją, kaip tai yra padariusi del istoriškos rūšies pir- 
„mųjų trijų skyrių Pradžios knygos 1909 m. birželio mėn. 30 dieną ?). 

Įkvėpimas suderinamas yra su kiekviena rašto rūšimi, kurias vartoja 
ir pasauliniai rašytojai, nes Dievas kalba į žmones šv. Rašte žmonių bū- 
du, todel kiekviena rašto rūšis gali išreikšti Dievo mintį. Kai kurie mo- 
kslininkai, kaip, antai, Bill ot, Brucker išskiria tas rūšis, kurios įneša į šven- 
tas knygas netiesos arba netinka šv. Rašto rimtumui; jie turi galvoj mitą 
ir erotišką poeziją. š = 

Mitų šventose knygose nėra, o erotiškos poezijos veikalas gali būti, 
jeigu aprašoma meilė tuo tikslu, kad parodytų tikrąją meilę, kad išmokintų 
Dievo meilės, kad išreikštų mūšų neištikimybę Dievui; taip yra Giesmių 
gie:mėje, taip Ezech. 23 apie O ir Oolibą; ši poezijos rūšis nepriešta- 
rauja įkvėpimui ?), ypač atsižiūrėjus į senovės rytiečių literatūros rūšis. 

Pirma, žymią vietą tarp Senojo Įstatymo literatūros rūšių užima 
istorija. 

2 Aesicnuss tol bus istoriškas, kol autorius neiškreips faktų realybės, 
kad ir norėtų ne vien paduoti kokį faktą, bet turėtų ir kitokį tikslą, pa- 
vyzdžiui, paveikti skaitytojus. Įkvėptasis istorikas atpasakoja faktus ne 
įdomumui patenkinti, ne vien aprašyti praeitį, bet jis turi aukštesnį tikslą, 
būtent, parodyti Dievo veikimą žmolijos gyvenimo įvykiuose, vadinasi, jis 
paduoda šventą religinę istoriją. a ; 

Klausimas kyla, ar yra šv. Rašte istoriškų aprašymų plačia prasme, 
kur autorius didaktišku tikslu būtų pagražinęs istorišką įvykį pramanytais 
priedais. Ši raštų rūšis buvo žinoma žydų rabinų vardu „Midraš“, nuo 
hebraiško veiksmažodžio „daraš“—ieškojo, gvildeno; todel Midraš reiškia: 
aiškinimą, rabinų komentorių į įstatymo, istoriškas ir didaktiškas knygas; 
Midraš ne vien aiškina tekstą, bet ir gražina jį įvairiais išprotavimais bei 
alegoriškais priedais; Midrašo turinį sudaro.halacha ir hagada. 

Šiandien yra įvairių nuomonių apie istorišką rūšį plačia prasme, 
antai, mokslininkai nesutinka del Jobo“) knygos rūšies, del Judi- 


1) Denzinger, Enchiridion symbolorum *8, 2016, 2017, 2018, 

2) Denzinger, ten pat, 2121 —2128, 

3) De inspiratione Sacrae Seripturae * 148 p. 

*) L'ėglise et la critigue bibligue*, 49 p. 

5) Zr. Durand, S. J., Dietionaire Apologėtigue, I, 796. š 

6) „La tradition' juive et chretienne, le sentiment ccmmun de V Eglise, le ton du 
prologūe et de Vėpilogue, des indications ėparses en d'autres livres inspirės, nous font voir 


A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai 63 


tos!) Esteros,Rutos ir pranašo Jono ?): vieni, remdamiesi padavimu, pri- 
pažysta istorišką tų knygų rūšį, kiti neigia jų istoriškumą. Šis klausimas 
yra literatūros srities, bet neliečia tikėjimo ir dorovės mokslo tiesų, todel 
yra galimas nuomonių įvairumas ir katalikų tarpe; taigi jis lieka ligi šiol 
dar neišspręstas, atviras. o aaa AB Is Koa š 

Didesnis ginčas buvo mokslininkų tarpe, liečiąs pirmųjų vienuolikos 
skyrių Pradžios knygos rūšį. 1909 m. birželio mėn. 30 d. Biblinė Komi- 
sija 3) patvirtino tradicijos nuomonę kai del pirmųjų trijų skyrių istori- 
škumo. 

Tačiau šv. Rašto istoriškose knygose negalima ieškoti istorijos, išdė- 


“ stylos mūsų mokslininkų metodu. Turinys ir forma šv. Rašto istoriškų 
knygų mums rodo istorišką rūšį, kokia buvo vartojama senovės Rytuose; 
būtent, laisvė, kurią randame Rytų senovės istorijoje, yra svetima mūsų 
istorikui; antai, genealogijose Rytų istorikas neskiria kartais įsūnystės, tikros 
nuo legalios, išleidžia genealogijos laipsnius, ir panašiai. 

Antra, šv. Rašto literatūros turtas ir įvairumas ypač pasireiškia 
poezijoje. Įvairios formos lyriškos poezijos, kaip, antai, elegijos, odos 
raudamos psalmėse ir pranašų knygose. 


dans ce drame une listoire mais une histoire poetigue et idčaliste“. (Prat S. J. La Bible 
et Vhistoireš, 33 p.). 

„i „De tous nos livres canonigues ce'ui dont I? historicitė soulėvė le plus d'objections 
est certainement le livre de Judith... Le protestait aux yeux duguel, en metiūre critigue la 
tradition ne Compte pas ou Compie A peine, met en saillie les nombreuses objections gue 
Phistoricitė lait naitre. Le siėge de Bethulie, la dėtresse d'Israel et sa dėlivrance inespė- 
rėe, la fėte nationale instituče 4, cette occasion, Vexistance mėme de Belhulie et de Yhėroine 
semblent n'avoir laissė absolument aucune trace dans Yhistoire sacrėe et profane,.. Ouvrons 
le livre lui-mėme. De Ja premiėre ligne nous sommes en presence d'une impossibilitė histo- 
rigue: Nabuchodonosor, roi des Assyriens gui regnait 4 Ninive... Ėtant donnėe Vallure histori- 
gue indeniable du livre de Judith, il faut an catholigue, conservateur par instint et nourTi 
dans le respect de la tradition, des arguments bien pėremptoires pour abandonner li these 
classigue“. (Prat, ten pat, 34—37 p). : 

?) „De sa nature, la guestion de savoir si Vauteur du livre de Jonas a voulu ou non 
čerire un recit historigue pro; rement dit, relėve de la critigue littėraire. Et Vusage gue Je 
Seigneur fait de certaines donnėes empruntėes A ce livre ne se presente pas dans des conditions 
propres 2 changer la nature du probleme. Il faudra donc en chercher la solution dans I? exa- 
men du livre lui-mėme, Sans doutė, ąn'il s'y trouve raconiė des miraclės, ce n'est point la, 
de soi, une raison pour nier ou mettr> en donte, 4 priori, le caractėre histgrigue du recit, 
mais ce n'en est pas non plūs uue pour Vafiirmer... Dans le prologue A son commentaire sur 
Jonas, S. Jėrėme ėcrit; Scio veieres, ecclesiasticos tam Graecos guam Latinos super hoc libro 
multa dixisse, et tantis guaestionibus non tam aperuisse, 'guam obscurasse sententias, ut ipsa 
interpretatio corum opus habeat interpretatione, et multo incertior lector recedat guam fnerat 
anteguam legeret. Non hoc dico guo magnis ingenis detraham..., sed gūod commentatoris 
oliicium sit, ut guae obscura sunt“ breviter apertegue dilncidet,etc. Ainsi donc, tant parmi les 
Grecs gue parmi les Latins, des hommes autorisės avaient sūr 16 livre de Jonas, dont le texte 
ne prėsente guėre de difficnltės au point de vue du sens litteral, des idees gui dėpassaient 
Ce point de vue et gui ne pėuveni avoir portė gue sur la signification A attribuer au livre, 
S. Jėrome se d.fend de vouloir entrer dūns Ccette voie, sans la dė rouver, et se bornera A. 
U'explication du texte. Les commentateurs en sont venus, dė bonne heure, A traiter le livre - 
de Jonas comme un livre historigue proprement dit. Nous'ferons remarguer 4 ce prėpos gue 
le point sur leguel nous venons de porter notre attention est Celui du caractėre ou du 
genre litteraire du livre, et gu'en ce gui concerne le livre de Jonas Ccomme en 
d'antres oceasions cette Guestion ne prėsente de connexitė“ nėcessaire avec aucūne vėr.tė 
du dogme ou de morale“, (Van Hoonacker, Les douze petits prophėtes, Paris 1908, 
324—325 p.). š 

3 Denzing er, Enchiridion symbolorum 13, 2121—2128. 


64 . A. Grigaitis: Egzegėzės metodikos nanjieji keliai 


Gnomiškoji poezija yra ištobulinta Išminties knygose. Giesmių gie- 
smė nėra drama, bet gali būti sulyginta su geriausiais graikų choro veika- 
lais. Pasakos ir parabolės buvo gerai žinomos šventų knygų rašytojams; 
antai, jų randame Teis. 9, 7; 4 Karal. 14, 0, o parabolės ') pasiekė tobu- 
Jumo Naujajame Įstatyme. Alegorijų užtinkame pas Ezechielį. 

Trečia, ypatinga Senojo Įstatymo rūšis tai pranašų knygos. 

Hebrajų pranašas „nabi“ neskelbia trumpų posakių, liečiančių tik atei- 
tį, kaip kad Delfų orakuliai; jo užduotis buvo platesnė: pranašas yra Die- 
vo pasiuntinys platesne prasme. Šv. Rašto pranašavimas tai nėra vien bū- 
„simų dalykų skelbimas, bet taip pat istorijos aiškinimas ir dabarties įver- 
tinimas. Pranašai skelbė būsimąjį Mesiją ir Jo karalystę; be to, antra, jie 
buvo teokratiškos tvarkos saugotojai. Pranašas yra „roe“, regėtojas, bet | 
kartu ir oratorius-kalbėtojas. ' Izaijas, Jeremijas, Ezechielis vartojo visas re- 
torikos ir poezijos rūšis, kad sujaudintų klausytojus; taigi, svarbu yra 
pažinti pranašų psichologija, kad gerai išaiškinium jų knygų tekstą: prana- 
šai aprašo Mesijo karalystę, kaipo garbingas pasėkas Dovido, Salamono 
viešpatavimo; rodos, kad tie pranašavimai neužilgo įvyks, kad sugrįžus 
žydams iš nelaisvės leista bus regėti Mesijo asmuo, Jo darbai. Pranašų 
aprašytuose regėjimuose yra optiška iliuzija: jie rašo taip, jog išrodo, kad 
nėra nei lako, nei tarpo; iš čionai eina optiškas kontekstas, kai įvykiai ap- 
rašyti kartu, o tuo tarpu reikia jie skirti. : 

Pagaliau, Naujajame Įstatyme randame dvi ypatingas rūšis: šv. Pau- 
liaus veikaluose laiškų rūšis ir šv. Jono Apreiškimas, kuris vardu 
panašus į nekanonišką žydų literatūrą, o turiniu—į pranašų knygas. 


Rašymo procesas. 


Nustatęs šventos knygos autentiškumą ir išsprendęs rašto rūšį, aiš- 
kintojas privalo gvildenti knygos sustatymo procesą. Cionai pir- 
miausia kyla versmių klausimas, būtent, ar rašant knygą naudotasi ver- 
smėmis, ar knyga ištisai parašyta vieno autoriaus, be dokumentų. 

Įkvėptieji rašytojai ne viską sužinojo antgamtiškų būdu, apie ką yra 
rašę, būtent, per apreiškimą; jie imdavo žinias iš rašytų dokumentų, ku- 
riuos kartais pažymi; taip, antai, Pentateuche paminėta „Viešpaties karų 
knyga“ (Skaič. 21, 14), Jozuės knygoje „Teisiojo knyga“ (10, 13), Karalių 
knygose versmės buvę „Judo ir Izraelio karalių metraščiai“ (3 Kar. 14, 
19, 20), Kronikų knygose pabrėžta 16 dokumentų vardų, antai, 1 Kron.. 
20, 29; 2 Kron 0,20 ir t. tt 2 Makabiejų knygos, autorius sutrumpino 

Jazono veikalą (2, 24). Iš to matyt, kad šv. Rašte yra paminėta daug do- 
kumentų, kuriais naudojosi autoriai; net tame pačiame skyriuje as - 
lima rasti įvairių versmių, nes anų laikų Rytų autorius kitaip rašė istoriją, | 
negu mūsų istorikas; būtent, jis imdavo vieną ištisą versmę kaipo pagr no 
dą, o iš kitų versmių pridėdavo atskirus posakius; versmės nekeisdavo, 


nes anais laikais būdavo priimta taisyklė: jeigu kas sykį rašyta, tas jau | 


gerai yra parašyta. Versmės vardą retai minėdavo senovės Rytų istorikai, | 
nes veikalo nuosavybė ar neteisėtas jo pasisavinimas buvo jiems sve:imi. 


') Apie paraboles, bendrai imant, žr. Revue bibligue 1909, 2—3 sąsiuv.: La Eikas AS 
Ia parabole en dehors de V Evangile, Ž Ž TSS 


A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai 65 


dalykai, visai nežinomi; todel mums sunku išskirti šv. Rašte versmės, nes 
jos neišliko atskirai. Ž 

Gali kas sukelti priekaištų, kad čionai išdėtas rašymo būdas, būtent, 
naudojimasis versmėmis netinka šv. Rašto rimtumui, priešingas yra jo 
įkvėpimui. Tačiau iš tikrųjų šis rašymo būdas neprieštarauja įkvėpimui, 
nes Dievas įkvėpė senovės rytų rašytoją, kad jis rašytų savo būdu ir 
sulig gabumais, bet ne kaipo mūsų laikų istorikas. k 

“Jau senieji Bažnyčios Tėvai pastebėjo, kad šventų knygų rašytojai 
naudojasi dokumentais, ypač istoriškiems veikalams rašyti; tvirtino tai 
Gazos Prokopas, šv. Jonas Auksaburnis, istorikas Euzebijus, 
vėlesni šv. Rašto aiškintojai, antai, kard. Hugo a. s. Caro (1263) ir 
kiti. Šiandien egzegetai bendrai pripažįsta versmių naudojimą šventąsias 
knygas sustatant, : 2 

Biblinė Komisija versmių klausimą Pentateuche šiaip išsprendė: „Ar 
galima, neliečiant Pentateucho autentiškumo, prileisti, kad Mozė, rašyda- 
mas savo veikalą, naudojosi versmėmis, būtent, rašytais dokumentais arba 
gyvo žodžio padavimais, iš kurių sulig savo tikslu, Dievo įkvėpimo ve- 
damas, įdėjo į savo veikalą kai ką žodis į žodį, o kai kurių dalykų su- 
trauktą ar išplėtotą mintį?“ Atsakė—teigiamai, 1906 m. birželio mėn. 
27 dieną !). 

Versmėmis galėjo naudotis autoriai ne vien istoriškose, bet ir išmin- 
ties knygose, antai, Patarlių knygos autorius galėjo vartoti tuomet buvusią 
gnomišką literatūrą; pranašai taip pat galėjo naudotis rašytais doku mentais 
savo knygų istoriškose dalyse. 

Be vartotų dokumentų šv. Rašte pasitaiko dar citatų, paimtų iš 
kitų veikalų; tosios citatos nesudaro veikalo dalies. Šv. Rašte randamos 
citatos yra dvejopos rūšies: aiškios ir neaiškios. Aiškios citatos 
Ka pažymėtos autoriaus tam tikru būdu ir josios galima pažinti pirmu 

vilgsniu. Ž 

Sunkiau pažinti neaiškios citatos. Mūsų rašytojai pažymi citatas tam 

tikrais ženklais, senovėje to nedarydavo. Sventosios knygos amžininkai ga- 
lėjo pažinti neaiškias citatas, nes tebebuvo tie patys veikalai, iš kurių jos 
buvo imamos. Siandien, žuyus tiems dokumentams, sunku jos atskirti, ir 
„mums prisieina pasitenkinti spėliojimais; antai, Kronikų knygos parašytos 
po Babilonijos nelaisvės, kai Salamono bažnyčia jau buvo sugriauta ir 
Sandoros skrynios jau nebebuvo; bet kur kalbama tose knygose apie ba. 
žnyčios užbaigimą prie Salamono, kai kunigai pernešė Sandoros skrynią į 
bažnyčią, y1a pridurti: „Taigi, skrynia buvo tenai iki šiai 
dienai“ (2 Kron. 5, 9). Pirmieji skaitytojai gerai suprato, kad tie žo- 
„džiai paimti iš senesnio dokumento, kuris buvo parašytas prieš Salamono 
bažnyčios sugriovimą, trumpai kalbant, jie suprato, kad čionai yra vadina- 
moji neaiški citata. 
„ „Neaiškioms citatoms pažinti kritikai paduoda dvi taisykli: viena eina 
iš teksto prigimties, kita—iš jo tapatybės su kitu tekstu: Genealogijos, 
tikslūs skaitmens, pažymintieji praeities dalykus, ištraukos iš oficialių 
dokumentų, laikomos citatomis iš teksto prigimties. 


1) Dėnzinger, Enchiridion symboloram“, 1999, 


66 A, Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai 


„ „Antra, skaitydami 3 Karal. ir 2 Kron., pastebime tuos pačius ilgus 
posakius. Tą patį randame ps. 104 ir 1 Kron. 16, 8 ir. tol; Iz. 36—39 ir 
4 Kar. 18, 13—20, 20 ir tt. Taigi, vienas tų tekstų buvo paimtas iš kito 
arba abudu imti iš kokio nors trečio dokumento. Tų laikų žmonės, tebė- 
"sant aniems dokumentams, lengvai pažino tas citatas; mums kartais sunku 
josios atskirti nuo teksto. 3 

- Yra teologų ir katalikų tarpe, kurie mano, kad prileidus neaiškias 
citatas, galima išspręsti randamieji sv. Rašte keblumai '); jų nuomone 
švenių knygų istorikai daug ką ėmę iš senų dokumentų taip, jog didelė 
Senojo Įstatymo dalis susidedanti iš aiškių ir neaiškių citatų; O autoriui, 
kuris cituoja kitų užrašytus dalykus, nebuvę reikalo, nei noro tvirtinti, kad 
atatinka tiesą, ką citavo; spręsti apie tai paliekąs skaitytojams. Todel jeigu 
pasitaiko Senojo Įstatymo istoriškose knygose kitaip neišsprendžiamas keblu- 
mas, jų nuomone, reikią prileisti neaiški citata,ir cituoto dalyko teisingumas esąs 
tyrinėjimo bei gvildenimo klausimu. Pavyzdžiu imama tautos suskaitymas 
prie Dovydo 2 Sam. 24, 9, ir 1 Kron. 21, 5; čionai randami nevienodi skait- | 
mens; antras pavyzdys—Benjamino sūnų skaičius: Pradž. 46, 21 paduoda 
dešimtį sūnų, 1 Kron. 7, 6—trejetą, 1 Kron. 8, 1—penketą; šios sunkenybės, 
jų nuomone, aiškinamos tuomi, kad čionai esančios citatos iš įvairių 
dokumentų. i ia 

Tačiau yra kitoks kelias toms vietoms išaiškinti; būtent, jau šv. Tėvai 
skundėsi, kad šv. Rašto nurašytojai kai kur sugadino skaitmenis ir vardus; 
tą patį tvirtina ir naujieji egzegetai. Daug tariamųjų prieštaravimų randama 
šventose knygose, kurių negalima spręsti neaiškių citatų saaki Biblinė 
Komisija neneigia, kad šv. Rašte yra neaiškių citatų, bet sako, jų išvesti 
negalima be pagrindo. Klausimą?): „Ar keblumams, pasitaikomiems kai 
kuriuose šv. Rašto tekstuose išspręsti, kurie, regimai, paduoda istoriškus 
įvykius, egzegetas katalikas gali tvirtinti, kad tenai yra nutylėta arba neai- 
ški citata iš dokumento, parašyto neįkvėptojo autoriaus, kurio visiems 
tvirtinimams įkvėptasis autorius nepritaria ir jų nesisavina, kurie todel gali 
būti ir klaidingi“? Kongre gacija 1905 m. vasario mėn. 13 d. atsakė—neigia- 
mai, išskyrus tą atsitikimą, kai, paliekant Bažnyčiai prasmės sprendimą, 
būtų įrodyta tvirtais argumentais, kad 1-0 šv. Rašto autorius tikrai cituoja 
kito pasakymus ar dokumentus ir 2-0 jiems nei pritaria, nei savinasi taip: 
jog teisėtai manoma, kad kalba ne savo vardu“. 

Išeina, kad neaiškios citatos yra prileistinos labai retai, pasiremiant 
neginčijamu pagrindu. : 

Pagaliau, darant literatūros kritiką, reikia atminti dar vienas 
dalykas: 3 

Kai kurie šv. Rašto autoriai ne patys sustatė savo knygas tokias, ko- 
kias mes turime dabar; antai, pranašas Izajas sakydavo žmonėms kalbas, 
josios būdavo surašomos ir platinamos; vėliau kitų rašytojų tosios kalbos 
buvo surinktos į vieną veikalą, ir tai padaryta ne visai prisilaikant chronolo- 
giškos tvarkos; taip, antai, pranašo pašaukimas, įdėtas šeštame skyriuje, o 
ne pradžioje, vadinasi, jau po daugelio sakytų kalbų, be abejonės, po 


I) Pesch, De inspiration+ Saerae Seripturae, 540—541 p. 
*ž, Denzinger, Enchiridion symboloram *3, 1979, 


A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji koliai 67 


ašaukimo į pranašus; šis dalykas reikia turėti galvoje, gvildenant knygos 
sustatymo procesą. : 

Taigi, literatūros kritika nustato šventos knygos autentiškumą, išspren- 
džia rašto rūšies keblumus, nagrinėja šventos knygos sustatymo procesą, 
vadinasi, josios sudėtines dalis; tuo būdu literatūros kritika kelia aikštėn 
naujausias problemas ir daug padeda paskiau einančiai istorijos kritikai. 


Istorijos kritika'. 
Ž Teksto prasmė. L 

Lieka išaiškinti paskutinė egzegezės dalis, būtent, istorijos kri- 
tika, kurios užduotis: a) surasti ir išdėstyti tikrąją teksto prasmę, b) ginti 
apsakytus šv. Rašte dalykus filologijos, geografijos, archeologijos, biblinės 
teologijos šviesoje, tačiau nedėstant ex protesso tų mokslų. | 

Eiga tikslui atsiekti reikia pritaikinti hermeneutikos taisyklės. 

Bent kokios šv. Rašto vietos mintis pirmiausia tenka ieškot moks li- 
škos hermeneutikos taisyklėmis, vadinasi, kiek šv. Raštas yra knyga, 
žmonių kalba rašyta. Taigi, aiškintojas privalo žinoti autoriaus vartojamųjų 
žodžių reikšmę (usum loguendi); yra tai filologijos dalykas. Jeigu žodis, 
gali turėti kelias reikšmes, tuomet reikia išskirti, kurią jų čionai vartojo 
autorius. Reikšmę išrinkti padeda išvidinės ir išorinės kriterijos. Išvidinės 
kriterijos eina iš knygos turinio, kiek autorius tam tikru žodžiu, sulig 10- 
gikos taisyklėmis, tame kontekste, nori išreikšti tą ar kitą mintį. Taigi, 
tenka pagvildenti kontekstas, knygos turinys ir paralelės vietos. Be to, 
taikomos yra išorinės kriterijos arba išorinės aplinkybės, kurios padeda 
tiksliai nustatyti rastąją prasmę, kaip antai: kalbąs knygose asmuo, teksto 
autorius, rašymo proga, tikslas, kalbos klausytojai, veikalo skaitytojai ir 
kitos išorinės aplinkybės, kurias egzegetas žinodamas tiksliai gali nustatyt 
teksto prasmę, nes šventose knygose yra daug aluzijų į izraelitų ir kaimy- 
nių tautų istoriją, religiją, papročius, būdą; visa tai išdėjus, aiškėja buvusi 
tamsi veikalo mintis. 

Aukščiau minėtomis taisyklėmis surandama šv. Rašto mintis, kaipo 
knygos žmonių kalba rašytos. Tačiau nepakanka tų taisyklių šventų knygų 
aiškintojui, nes šv. Raštas yra kartu dieviška knyga t. y, kad jos autorius 
yra Dievas: Dievo įkvėpimu rašytojai -žmonės yra sustatę šventas knygas. 
!odel egzegetas, norėdamas pilnai susekti šv. Rašto mintį, privalo laikytis 
taip pat vadinamosios krikščioniškos heuristikos taisyklių. 

Pirmiausia, kadangi Dievas negali nei suklysti nei kitų suklaidinti, 
todel reikia atmesti toks šv. Rašto minties aiškininimas, kuriuo įkvėptasis 
autorius skelbtų klaidą. 

Kadangi šv. Rašto knygų pirmaeilis autorius yra Dievas, o įkvėptieji 
rašytojai žmonės laikomi tik Dievo įrankiai šventoms knygoms rašyti, 
todel negali būti prieštaravimo t rp šv. Rašto tekstų arba tarp šv. Rašto 
ir pasaulinių mokslų; gali pasitaikyti vien tariamieji priešingumai, vadina- 
„mieji „antilogia“, kurie tenka išnagrinėti ir išspręsti. 


|) Dvi pirmutinės krilikos, turinčios naujų problemų, buvo čia plačiau gvildenamos; žį 
trečiojį, kaipo geriau žinoma, aiškinama trumpai. 2 


68 A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji kelia 


Toliau, egzegetas šalia žodinės prasmės privalo išaiškinti taip pai 

dvasinę prasmę, iš kurios jis gali paimti tvirtų įrodymų tikėjimo tiesoms išvesti. 
Be to, jeigu tekste yra pranašystė, jos aiškinimas atliekamas ypatingu 

būdu; būtent, reikia nurodyti pradžia ir pabaiga pranašystės teksto, jos 
turinys sulig vartoj-mųjų žodžių reikšme (usus loguendi), peržiūrėt tenka 
išvidinės ir išorinės kriterijos, ištirti, ar pranašystė yra absoluti, ar su są- 
lyga; istorijoje ieškot pranašystės išsipildymo, kuris kartais suteikia šviesos 
pranašystės prasmei. Mesijinių pranašysčių išsipildymą egzegetas ras 
Naujojo Įstatymo knygose ir Bažnyčios istorijoje, o pranašysčių, kurios 
liečia izraelitus ir jų kaimynų tautas, išsipildymą, ras tų tautų istorijoje. 
Sv. Rašto aiškintojas gerai turi atskirti pranašo skelbiamų ateities įvykių 
laiką, nes pranašai dažnai piešia vienu paveikslu daug įvykių, tolimų vie- 
nas nuo kito, būsimuosius dalykus pasakoja kartais + buvusius, esa- 
mus ar greitai įvyksiančius. . 

8v. Raštas yra ne tik Dievo įkvėpta knyga, bet Bažnyčiai įduota 
saugoti ir aiškinti. Todel šventas knygas aiškinant negalima pamesti k a- 
talikiškos heuristikos taisyklių, vadinasi, tas, atsižvelgdamas 
į Tridento !) ir Vatikano *) susirinkimų nutarimus tikėjimo ir dorovės klau- 
simuose, turi pažiūrėti, ar nagrinėjamoji šv. Rašto vieta nėra Bažnyčios 
autentiškai išaiškinta. 

Jeigu tuo reikalu Bažnyčia nieko nėra nutarusi, tuomet tenka atsižiū- 
rėti į vadinamąją tikėjimo „analogiją“ arba Bažnyčios viešąjį mokslą. 

Toliau reikia atsižvelgti taip pat į Bažnyčios Tėvų nuomonę. Nau- 
jojo Įstatymo teksto aiškinimas ir Bažnyčios Tėvų mokslas yra tampriai 
surišti dalykai, todel Tėvų nuomonės nepaisyti būtų prasižengimas prieš 
egzegezės metodą, nes Bažnyčios Tėvai yra svarbūs liudytojai ne vien 
tikėjimo dalykuose, bet ir senoves idejų bei papročių, kaipo artimiausi 
Apaštalų laikams. Nors senajam Įstaiymui aiškinti Bažnyčios Tėvai mažiau 
šviesos suteikia, tačiau ypač senesnieji. Tėvai žymiai padeda suprasti kai 
kurias vietas, išvesti jų mintį labiausia tikėjimo ir dorovės dalykuose. Be to, 
kai kurie Bažnyčios Tėvai gyveno Palestinoje, kuri jų laikais mažiau buvo 
pasikeitusi, negu šiandien yra; taip, antai, Euzebijus ir šv. Jeronimas daug 
padėjo išaiškinti šventų knygų geografiją. Tiesa, nereikalinga būtų kreiptis 


!j) „Praeterea (sacrosancta synodus Tridentina) ad coercenda petulantia ingenia decernit, 
ut nemo suae prudentiae ipnixus, in rebus fidei et morum ad aedificationem 
doetriyae christi:nae pertinentium, sacram Seripturam ad suos sensus contorgnens, contra eu 
sensum, guėm tennit et tenct sancta mater Ecclesia, Cuius 
est iudicare de vero sensn et interpretatione Seripturarum sanciarum, aut etiam contra 
unanimem Consensum Patrum, ipsam Seripturam sacram interpretari audeat, 
etiamsį liniusmodi interpretationes nullo unguam tempore in lucem  edendae forent“. Denzin- 
ger, Enchiridion symboloram's, 786. 

2) „Ouoniam vero, gnae sancta Tridentina Synodus de interpretatione divinae 
Seripturae ad „Coercenda petulantia ingenia +alubriter decrevit, a guibusdam hominibus prave 
exponuntar, Nos idem decretum renovantes hanc ilius mentem es:e decla:amus, nt in rebus 
fidei et morum ad sedilicationem doctrinae christianae pertinentium is pro v ero 
sensu +:acrac Seriptuare habendus sit, guem tennit ac tenet sancta mater Ecclesia, cuius 
est iudicare de vero sensu et interpretatione Seriptūrarum sanctarum; atąue ideo nemini licerė 
contra bunc sensum aut etiam contra unanimem consensum Patrum ipsam 
Scripturam sacram interpretari“, 

Penzinger, Enchiridion symbolornm **, 1788, 


A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieli keliai 69 


į vėlesniuosius Tėvus, išskyrus vieną - kitą svarbesniųjų, nes jie netyrinėjo 
betarpiškai Rytų ir nesinaudojo šių laikų moksliškomis egzegezės prie- 
monėmis. 4 . 

Visašališkam teksto išaiškinimui reikia susipažinti su žymesnių egze- 
getų veikalais ir priešų mokslininkų nuomonėmis; bet čionai tenka elgtis 
protingai !), kad nenu ti nuo pagrindinės minties ir, nagrinėjant smulk- 
menas, neužtemdinii dalyko, nes istorijos kritikos užduotis — aiškiai išdė- 
styti teksto mintį ir ją paremti tvirtais argumentais. : 

Išgvildenus šv. knygų prasmę, nėra reikalo aiškinti tekstas dogmatišku 
atžvilgiu; šis darbas jau priklauso teologui. 


Šv. Rašto gynimas. 


Seniau šv. Rašto aiškintojas turėjo tikslą paduoti vien šventos kny- 
gos mintį, nes niekas neabejojo šv. Rašto, kaipo įkvėptos knygos, ir tuo 
pačiu dėstomųjų dalykų teisingumu; o šiandien, kaip buvo pabrėžia įžan- 
goje, sąlygoms pasikeitus, tenka ginti šv. knygų turinys, objektyvi aprašo- 
mųjų dalykų tiesa, vadinasi, reikia įrodyti, kad tai, ką pasakoja šv. Raštas, 
yra tiesa, ne prasimanymas. Šį atlieka antroji istorijos. kriti- 
kos. dalis. 

Gamtos mokslų tariamieji prieštaravimai su šv. Raštu nesudaro 
didelių keblumų, nes mokslininkai šiandien bendrai sutinka, kad šv. 
Raštas nėra gamtos mokslo vadovėlis, kad jis, kaip sako Leonas XIII 
enciklikoje „Providentissimus Deus“, nemoko regimųjų dalykų išvidinės 
sudėties *), bet, kalba apie juos taip, kaip būdavo bendrai suprantama ir 
„išsireiškiama autoriaus laikais; vadinasi, šv. Raštas kalba apie gamtą išo- 
riniu stebėjimu, kaip pasitaiko kalbėti kartais ir šiandien, antai: „saulė 
teka“, — „leidžiasi“. 

„  „Sunkiau yra ginti Senojo Įstatymo istoriškos vietos. Pavyzdžiui, 
istorijos kritika, nagrinėjant šv. Rašto kosmogoniją (Pradž. 1, 1—2, 3) 
„lygina ją su kitų tautų kosmogonijomis ir tuo būdu išveda istorišką 
„Šv. Rašto kosmogonijos aka Antai, Samsono istorijoje (Teis. 13— 16) 
ši kritika lygina ją su mitais ir tuo keliu daro pastangų įrodyti istorišką 
jos. vertę ir tt. 

„ Tačiau taikant tai prie atskirų vietų, kyla nemaža keblumų, kurie 
tinkamiausiai išsprendžiami, skiriant įvairias istorijos rūšis, būtent, istoriją 
tikslia ir plačia prasme. Ši plačia prasme istorija ima apsakymo dalykus 
iš istorijos, tačiau juos dėsto ir jungia ne tiksliai chronologijos tvarka, 
bet tikėjimo ir dorovės pagrindu. 


* * 


„ Baigiant šiuos egzegezės metodikos bruožus tenka pastebėti, kad 
ši trejopa kritika egzegezėje ne visur galima aiškiai atskirti viena nuo 
kitos; josios kartais sutampa, viena kitą papildo ir tuo būdu tiksliai 
išveda teksto prasmę; be to, komentoriuje ne visuomet visos trys yra 
pritaikomos. 


"1 Kihn, Encyklopadie und Methodologie der Theologie, 198 p. 
*,Camerlynek, Minėt. veik, 21 p. 


Graikų-romėnų dievai gelbėtojai. 
Par. Prof. E. B. Allo, O. P., Fribourg *. 

Kas tai yra vadinamieji „dievai soterai“, t. y. „dievai gelbėtojai“ 
(dieux sauveurs)? 
„ . Visi dievai, bet kurioje religijoje, yra manoma bedarą gera tam, kas 
juos garbina. Čia yra jų esminis skirtumas nuo piktųjų demonų. Berods, 
gali pasitaikyti, „net nedualistinėse sistemose, keletas tokių, kurie reikia 
labiau numaldyti, negu jų pagalbos šauktis, ir kur visypirma stengiamasi 
nukreipti jų dėmesis nuo žmogaus dalykų: tos rūšies yra Hades, Hekatė, 
Rudra ir kiti. Bet tai tik išimtis, ir toksai tųjų dievų pobūdis pareina iš 
jų daugiau ar mažiau demoniškos kilmės. Antra vertus, ir jie nesykį pasi- 
rodo geri bent tiems, kurie jiems yra įtikę. 

„ „Tačiau kai kurie dievai reiškiasi specialiai kaipo gelbėtojai; jie yra 
tokiais dažniau neg jų kolegos ir teikia pagalbą prieinamesnėmis sąlygo- 
mis Jie yra gelbėtojai jau tai tam tikroje žmogaus reikalų srityje, jau tai 
šio gyvenimo visumoje, arba net anapus karsto. Tokių tipų daug yra buvę grai- | 
kų-romėnų pagonizme, ir garsūs jie buvo imperijos sinkretizmo gadynėje. Visų 
seniausieji (ankstybiausieji) turėjo vardą XoTyp, arba kitą šiam artimą titulą. 

Ant tokio pagrindo sugalvota puikių teorijų. Sinkretizmo laikotarpy 
garbinamieji dievai gelbėtojai, girdi, būdavę per vis susirūpinę, kad, čia 
išvadavę žmogų iš vargų ir nuodėmės, patikrintų jam amžiną laimę šalia 
savęs. O kadangi, paprastai, buvo tai vegetacijos dievybės, tos vegetaci- 
jos, kuri metų bėgyje miršta ir atgimsta (tiesa, tos dievybės kartais buvu- 
sios sukombinuotos su astrališkomis, nes ir žvaigždės vienu laiku paslepia 
savo blizgėjimą, kitu vėl jį atnaujina), tai jos tapusios žmonių likimo pa- 
veikslu, nes ir mes taipo jau esą trokštame turėti gyvenimą po mirties. Taip 
tatai sakoma, kaž kokios instinktivios kė g keliu, laukų ir požemių 
(xVdwo:) kultai atskleidę žmogui nesibaigiančio ir garbingo buvimo per- 
spektivą; mitologiškos esybės, javų bei žalumo personifikacijos, išgelbė- 
davusios žmones savo mirtimi ir prisikėlimu; žmonės išsigelbėdavę, kai tam 
tikrų apeigų pagalba susiidentifikuodavę su tomis dievybėmis, tapdami šių 
karjeros įvairavimo dalyviais. 2 

Sitoji teorija, graži, paprasta ir vyliojanti, susilaukė to, kad ji imta 
laikyti „mokslišku faktu“, del kurio, esą, nebederą kelti abejonių. Dailusis 
jos paprastumas patikrina jai pasisekimą, juo labiau, kad jinai palengvina— 
atvirą ar maskuotą--siekimą: suvesti krikščionybę į naturalinius ijų evo- 
lucijos rėmus. Ji, žinoma, puikiai patinka tiems mokslininkams, kurie ne- 
pripažįsta Apreiškimo, patinka ji ir didžiajai diletantų masei, O tikintiesiems, 
saugojantiems, kaip pridera, savo tikėjimo antgamtinę viršenybę, tenka 


*) Tai yra Priburgo (Šveicarijoj) universiteto profesoriaus E B, Allo paskaita, 
skaityta Milano Religinės Etnologijos Šavaitėj 1925 m. rugsėjo m. 24 d, Leisdamas jos sulie- 
tuvinimą atspausdint „Sotere“, jos originalą autorius davė laik aščiui „Reyue des Sciences š 
Philosophigues et Thėologigues“ (Redakcija: Convent des Dominicains, Le Saulchoir ė Kain, 
Belgigne; leidžia firma: Librairie Victor Lecoffre, J. Gabalda, rue Bonaparte 90, Paris), kurio 
šių 1926 metų 1-me sąsiuviny ir atspausdintas antrašte „Lės dieux sauveurs du paganisma 
grėco-romain“, Sulictuvinimą atliko prof B. Čėsnys. 


ras i 


Ė. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 71 


perkratinėti punktas po punkto visos tos konstrukcijos sudėtinės dalys. 
Del to plačiosios publikos akyse jie pigiai gali pasirodyt kaip „atžagarei- 
viai“, „siauri ir smulkmeniški kritikai“, kurių nubodus sausumas kliudo 
poetiškam mokslo lakumui.. Netrūksta ir tokių, kurie į šį dalyką įkinko 
oezi . 
r Negalima sakyti, kad puikiajai sintezei negrėstų joks sudužimo pavo- 
jus. Vienas itin griežtų sinkretininkų, p. Loisy, savo „Apokalypse“ 
pripažįsta, jog, „senasai mirštančio ir prisikeliančio dievo mitas šičia 
(Patmo Apreiškime) įgauna tokio didumo ir precizijos, kurių, 
A spręsti, jis nebuvo įgijęs nė vienoje senovės 
religijoje“ |). 

Kidsileisdami į palyginimus su krikščionybe, mes norime vien patyri- 
nėti, kas šią valandą yra objektivai patikrinta arba tik spėliojama anuose 
„išganymo religijų" ir „dievų gelbėtojų“ „moksliškuose faktuose“. Ir paty- 
rinėjus dar liks klausimo ženklų, nes dalykas yra platus ir neapčiuopiamas, 
„informacinių versmių, palyginamai, nedaug ir tie patys dokumentai veik 
visada neaiškūs, prileidžią įvairios prasmės. Mes palaikysime tik tai, kas 
atrodo tikrai įtikima. Prieg tam čia yra WE koks neaprėpias tyrinėjimų 
laukas, kai kur visai neištirtas; todel mums teks apsirėžti esminiais bruožais. 


* 


* 

Kad gerai įvertintume reikšmę titulo „soter“ ir korelativo „sote- 
ria“, reikia, prisilaikant Da metodo, grįžti prie pradžios, tai yra toli už 
sinkretizmo. Niekas nekliudo manyti šių žodžių reikšmę praturtėjus ir 
virtus gilesnę amžių je; bet kokia ji yra buvusi pačioje pradžioje? 

Homero mitologijoje veltui ieškotum „soterų“, einančių specialiai 
gelbėtojų pareigas. Tenai, išskyrus keletą moralinių eilučių Odisejoje, dievai 
reiškiasi taip, jog atrodo tesilaiką vien savo simpatijų arba antipatijų, tam tikrų 
išskaičiavimų arba ir kaprizų, kai suteikia gerbuvį ir pergalę šiam bei kitam 
herojui ar miestui, arba kai kitus palieka klaikiajai Atei, pražūčiai, pastū- 
mėja pralaimėjiman ir mirtin. Šioks ar kitoks tų dievų nusistatymas pareina 
vien nuo jų nuožiūros. Ir tik VII-me šimtmetyje pasirodo  padrąsinąns 
epitetas YoTyjp. Tai nuosavas epitetas kai kurių, sakytume, specialistų 
dievų tarpe; kiti turi tolygius pavadinimus. Po Aleksandro toki pat 
titulai atitenka sudievintiems žmonėms. 

Sotero arba kiti panašūs titulai jungiami su vardu didžiojo Zeuso 
įvairiausiose vietose: Atėnuose, Pireoje, Trezenoje, Didime, Smirnoje, Agri- 
gente, Arkadijos Megalopolyje; jis yra „Saotės“ Tespyje, „Sosipolis“, arba 
„miesto Gelbėtojas“, Olimpijoje, savo vyriausioje būstinėje. Paskui eina 
garbioji Atėna, kuri yra Xozempa taipėjau daugybėje vietų: Atėnuose, kur 
Disoterijoje jinai yra Zeuso Sotero draugininkė taip pat, kaip Pireos 
theoksenijose, o kitais atvejais—Poseidono. Toliau, tretysis didis 
olimpietis, Apolonas; paskui Dionizas, kaip tikrojoje Graikijoje, taip ir pas 
šiaurės barbarus; Heraklis, taip pat labai senai, salose ir kitur; ypačiai 
Asklepius, kurs paskesniu laiku tapo „Oelbėtojas“ xa7' ėžoyjv. Įvairiais 
laikotarpiais sutinkame Poseidoną, aziatišką Mėną, Afroditę, Temidę 


A. Loi s y, „Apocalypse, 1923 m., 83 p. 


72 E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 


Eginos saloje, Apolono seserį Artemidę ir, be abejo, ne kitaip tik su šiąja 
suidentitikuotą, savaime baisingą Hekatę, kuri, pirmiau buvusi spektralinė 
kalė, lygiai kaip Hekubė, vedusi dausose savo kaukiančius palydovus, pa- 
teko į Soteiros eilę Frigijoje, Apameoje. Rasime dar Persefonę Spartoje, 
Arkadijoje, Cizike; dar „dievus gelbėtojus“—0z0! swržjpec,— Ikonijoje; taip 
pat didįjį Serapį Delo saloj; šen bei ten Ozirį, kiek šis suidentitikuotas su 
anuoju; na, aišku, ir Izidę. Be to, iš senų senovės labai pagarsėję „Gelbė- 
tojai“ buvo Dioskurai—Kastoras ir Poluksas. 

Diadochų gadynėje Sotero titulas atiteko suverenanis - valdovams: 
Ptolomeus Soter, Antiochas Soter... Su tuo galima sugretinti „Epifanus“, 
kurių dieviškas „pasirodymas“ teikė išgelbėjimą. Stojus romėnų imperijai, 
Neronas, jau pirmais savo viešpatavimo metais, identifikuojamas su Alek- 
sandriją globojančiu Agathos Daimon, vadinsis „Sosikosmios“, 
arba „pasaulio Gelbėtojas“ !); taip pat bus tituluojamas Hadrionas. O pati 
sąvoka, dargi prieš pavartojant įvardą, taikinama Juliui Cezariui, Augustui, 
vargšui Klaudijui, paskui vėl Vespazionui, Titui, 'Trajonui ir t. t. 

Už graikų-romėnų pasaulio rytų tolimoje prieblandoje įmatomi dar 
kiti Gelbėtojai, kaip, antai, dieviškieji avatarai Indijoje, Zoroastras Ave- 
stoje, arba vėliau Saošyantas. Ties šitais mes nesustosime, betgi pa- 
žymėtina, kad ir jie teikia šiokių tokių analogijų. 

Įdomus dalykas: sinkretizmo misterijose mums rūpimasis vardas 
rečiau tepasitaiko, nors, kaipo išimtis, randamas epitetas  „Salutaris“, pri- 
kergtas Mitrai?), dargi frigiškieji dievai Kibelė ir Atis pagonizmo pabai- 
goje nužymimi kaip „animae mentisgue custodes“ ?). Tačiau patsai 
vaidmuo, arba funkcija, palieka, ir tai, kaip matysime, daugokai 
padidėjusi. 


- * 


Kokia tat buvo, pirmaisiais laikais, toji „salus“, tas „išgelbėjimas, 
kurio maldauta bei laukta iš visų anų „Gelbėtojų“? 

Iš pradžios toji „salus“ tikrai nereiškė nieko transcendentiška, Pausa- 
nio (VII, 24, 3) pažymėtoji šventykla YoTnpia Achajos Aegiume, arba vėl 
deivės Salus šventykla Romoje, abidvi buvo skirtos vien tik personifikuo- 
tajai Sveikatai. Iš tikrųjų, ši visai žemiškoji kūniškos „Sveikatos“ prasmė 
buvo pagrindinė ir yra vyravusi iki pat pilnojo orientališko misticizmo 

adynės. : 

2 Taip, antai, Apolonas, kurs siuntinėjo ligas, sugebėjo taip pat jas ir 
gydyti. Greta savo titulo Soter, jisai turi dar pavadinimus 'Axrjoto<, 
"Hrxovpioc, "Akešixaxoc Ir "lazpoc, „gydytojas“, ir gal būt, čia yra šios mi- 
tologiškos csybės populariškiausis ir patvariausis bruožas; pavyzdžiui, kaip 
tik šitoji Apolono žymė privedė prie identifikacijos su juo daugelio kelti- 
škųjų dievų gallų-romėnų sinkretizme. Ir daug dar kitų dievų-gelbėtojų 
eina tas gydymo pareigas. Toks yra, pasitaikius progai, Dionizas (pava- 
dintas 'Iazpėc Plutarko ir kitur *), kuris, be abejo, kaip vyno dievas, vaduoja 


1 Deissma n n, Licht vom Osten, 6. Anfl., 311 p; Dittenberger, Orientis 
graeci inseriptiones selectae, i 
2) Corpus inscriptionum latinarum (C'L), 1:, 3568. 
3) CIL, 6, 499, 
“+ Plutarkas, Symposion, III, I, 3. 


E. B. Allo: Graikų-romėnų. dievai gelbėtojai: 74 


iš visų kančių bei rūpesnių, JAvsimovos, Auorušpiuvos *); tokia ir Artemidė, 
šituo atžvilgiu panaši į savo brolį; pridėk Zeusą, Heraklį, o paskiau didžiąją 
Izidę ir ypač Serapį, kuris, jei tikėtum aretalogų žodžiais bei raštais, daro 
beveik kasdien gydymo stebuklus, žmonių, o kartais ir gyvulių naudai. 
Bet ir Apoloną bei Serapį šitoje rolėje nustelbė sudievintas didvyris, kurį 
mitologija ne be reikalo padarė Delfų dievo sūnumi, —jis ten turėjo šven- 
tyklą greta Apolono: tai Asklepius, gydytojas, „Soter“ visųlabiausiai, 
pagarbintas tiekoje literatūros paminklų ir nesuskaitomose inskripcijose, 
„prieš ir po Kristaus, Epidaure, Pergame, Kose, Romoje, Kretoje, Tesalijoje, 
Kilikijoje, Sicilijoje, ir be maž ko visur. Kartais jisai vadinasi „Gelbėtojas“ 
ir tiek. Toks būdamas, teikia jis orakulų ieškantiems patarimų ir sapne siun- 
čia terapeutiškų apreiškimų ištikimiesiems garbintojams, praktikuojantiems 
„inkubaciją“ jo šventyklose. Drauge su juo Higija ir Telesioras taip pat 
yra Ūeol aoTIjpe<. . 

O vis: delto sąvoka io, kas buvo vadinama „salus“, yra platesnė 
negu sveikatos sąvoka. Tokie jūreiviai, kaip graikai, buvo reikalingi dievų, 
saugojančių juos nuo laivo sudužimų. Dioskurai yra buvę šitoki labai 
seni specialistai. Gelbėtojai Zeusas ir Atėna globoja Pireos laivus. Greta 
jų būtinai paminėkime jūrių dievą Poseidoną, Apoloną, paskui Izidę ir 
Serapį, kurie helenizmo ir Romos gadynę, taip sakant, liko apkrauti spe- 
cialiomis jūreivybės globojimo pareigomis. Karų ir apsiausties pavojus 
buvo dar didesnis ir visuotinesnis: todel Apolonas Prophylax, Phylakides, 
išgelbėjęs Delfus nuo persų ir gallų, Poseidonas, paskandinęs persų laivy- 
ną?), Atėna Promachos, saugojanti Atėnų didybę, Dioskurai, pasirodan- 
tieji mūšiuose kovotojams padrąsinti, — visi jie yra „Oelbėtojai“ del tos 
suprantamos priežasties. Taip pat teisėtai tasai titulas tenka toms dievy- 
bėms, kurios yra pratusios pagelbėti paprastuose gyvenimo reikaluose: 
taigi, Zeusui, lietaus davėjui (Hyetios) ir derliaus daugintojui, Artemidei, 
palengvinančiai moterims gimdymą, kaip daro ir Persefonė kai kur, arba 
dar Kastoras Romoje. „Yra vėl tokių, kurie savo maldininkus vaduoja iš 
pragaro galybių persekiojimo: toks Apolonas, didis Delių apvalytojas, arba, 
Trezenoje, Artemidė Soteira ir Dionizas, išvadavusieji ten Orestą nuo Erinijų 
(Furijų). Heraklis, kaipo visokiausių baidyklių naikintojas, aišku, yra pir- 
maeilis Soteras. Dionizas, Zeusas, Apolonas yra vis šieuDepevę, šAeuUėpIoC, 
Mėnas yra pramintas soThjp xai Thout680TN< dėkingumu tųjų, kuriuos jis 
yra praturtinęs. Dargi kažkoks paprastas vietinis Olimpijos genius, ir 
tas vadinasi Sosipolis: jis turi žalčio pavidalą, panašiai kaip tam tikri 
vietų bei šeimų angelai sargai, kurių vardas—"Axa00c Šaiuos. 5 
„Antra vertus, visų tų labdaringų esybių tarpe nuolat vyksta pasikei- 

„timas atributais ar pareigomis, nors tos pareigos ar tie atributai kitados 
yra buvę priskirti specialiai vienam ar kitam. 'Zeusas bedarąs gydymus; 
„Asklepius-gydytojas, begelbstąs skęsiančius jūreivius; Poseidonas, jūrių ir 
žemės drebėjimų valdovas, begydąs ligas. Korė-Persefonė atitolinanti marą; 
Dioskurai beduodą gydomųjų sapnų kaip Eskulapas; Artemidė Šoteira 
besergstanti teismų ir pirkliavimo teisingumą; Apolonas besąs didysai 


') Oppieun, Kyneg,, ir Anthol. palatine, 
erodotas, VII, 192, 


74 Ė. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 


teisėjas ir globėjas netekusiųjų tėvynės ir tremtinių; Heraklis besikišąs 
jūreivybėn ir sulaikąs visus pavojus, 'Aležixaxo<, 'Azotpd7zato<... Nebaig- 
tumė, jei panorėtume sužymėti visą tą inskripcijose turimąjį lobį. Izidė, 
kurios tiek šaukdavosi ligoniai ir jūreiviai, Apulejui (II amž. po Kr.) yra 
virtusi lyg visuotinoji apvaizda: „mari terrague protegas homines, et depul- 
sis vitae procellis salutarem porrigas dextram“ 1). : 
Vienoje ar kitoje vietoje, kokia nors ypatinga rolė, priskirtoji garbi- 
namam dievui, daro suprantamą garbintojų pasitikėjimą jų „Gelbėtoju“. 
Tačiau, jei anais laikais būtų kas paklausęs kurio nors šviesuolio ar kurio | 
padavimų tyrinėtojo, kodėl, būtent, šiuo vardu buvo pramintas tas 
dievas arba tas didvyris, —jis nevisada būtų galėjęs tikrai atsakyti. Kai del | 
Romos imperatorių, aišku, jog klausiamojo pavadinimo motivu ėjo jų tei- 
kiamosios politiškos gerybės, — realios ar bent tariamosios. Bet kai del 
prikergimo soteriškųjų titulų senesniųjų laikų didenybėms, tai čia dalykas 
galima buvo aiškinti įvairiai; kaip, sakysime, Diadokai, Ptolomejus Filadel- 
tas arba Antiokas Soteras buvo vaizduojami lyg Apolonas, taip Ptolomejus 
Soteras buvo vaizduojamas lyg Zeusas; Sotero titulas buvo pripažintas 
šiam sudievintam karaliui, be abejo, kaipo Egipto išvaduotojui ir graikų 
salų konfederacijos globėjui; bet Arrienas minėja legendą, kuri šį titulą 
aiškino kitaip: sakytasis Ptolomejus buvęs pramintas „Soteru“ del to, kad 
jis kadaise išgelbėjęs Aleksandrui gyvybę. : 2 

Visa suėmus, tos Sotero aureolės centras buvo vis delto gydymo 
galybė, kaip tat galima konstatuoti veik visais atvejais. Iš čia kilo, antrąjį 
mūsų eros šimtmetį, toks didelis pamėgimas ir garbinimas tokių „dievų- 
gelbėtojų“, kaip egiptiškieji gydytojai Serapis ir Izidė. Iš čia, tąjį pat 
laikotarpį, Eskulapo garbinimas ne tik praščiokėlių tarpe, bet ir tokių švie- 
suolių-mistikų, kaip retoris Aelius Aristidas, kurį šių dienų jo biografas 
p. Andrė Boulanger iškelia kaipo tipingą pavyzdį tuolaik inteligentų sfe- 
rose labai įsivyravusios religingos galvosenos (mentalitė): “Iepoi kdyo: to 
maldininko, pašveniusio savo gyvenimą Eskulapui, yra ne kas kita, kaip 
nepertraukiamas sveikatos biuletenis, pajvairintas gan keistais stebuklais, 
kurie berods niekad ne:ugydo ant visados; kai tik jis gerai, maldingai susi- 
telkia, jam pasirodo dievas-gelbėtojas ir—įsako šalias tynes arba klisterius... 
Ligų palengvinimas atrodė tiek dieviškas daiktas, jog dar klasikinį laiko- 
tarpį gydytojas sirakuzietis Menekratas, kaip tat sužinome iš Atenejaus, 
vertė vadinti save Zeusu „0c uovoc aiuoc 100 Ciy Tt0lę  dylpoTO 
Ttvopevoc“ 2), 

„Tačiau -hermetistams Eskulapas įgavo kilnesnį vaidmenį. Išgany- 
mas (salus) darėsi turiningesnis ir aprėpė visus šio gyvenimo reikalus. 
Tuo būdu toji dievybė, kuri labai buvo iškilusi Rytų poveikiu, Hė- 
lios, Saulė, XVI-jė Corpus Hermeticum knygoje yra pavadinta: 
Gwtijp xa! tpopels TAYTOL TėvoVę, „visų daiktų gelbėtojas ir maitintojas“. | 

Iki šiol mes vis delto neužtikome salus'o sąvokos viršžemiška ir 
dvasiška prasme. Ar tie Zorijpec gydė taip pat ir moralinės srities vargus 
ir pačią nuodėmę? Ar jie parūpindavo bei patikrindavo laimingą gyvenimą 


ulejus, Metamorfh, XI, 25, 
henaeus VII, 33. 


E. Bi Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 75 


mirus? - Kai del nuodėmės, mes dar gryšime prie dalyko ir reiks nustebti, 
matant, kokių menkų išdavų duoda čia kvota. Kai del išganymo anapus 
karsto, tai kai kurie dievai, pramintieji gelbėtojais, yra rūpinęsi šiuo daly- 
ku, bet tik vėliau ir tai toli gražu ne visi. „ I 
Yra žinoma, kaip baugino senovės graikų vaizduotę pomirčio pasaulis 
be šviesos, kurį nugramzdina mirtis. Dievai galėjo suvėlinti tą fatalią kelio- 
nę, bet ir galingiausieji Olimpiečiai neturėjo galios išgelbėti savųjų favoritų 
nuo Hado, kurs anksčiau ar vėliau vis vien turėjo juos praryti; išimtis 
galėjo būti padaryta tik keletai jų giminaičių arba kai kuriems jų pasimy- 
lavimų ainiams, priglaustiesiems Olimpe arba vėl Laimingųjų Salose, Šiam 
dalykui mums nėra žinomi dievai-gelbčėtojai seniausiais laikais. Atpenė, 
tada Hadas ir kiti pagrobėjai—Kėra, Sirenos, Harpijos, Erinijos, tūkstantis 
mirties demonų, tarp kurių, jei tikėsi viena nauja studija (Gūntert), tigu- 
ravo ir gražios Kalyp:ė—nesulaikoma srove pagauna ir neša baimės su- 
spaustą žmonių kaimenę į tamsiąsias gelmes. Hermes Wvyozouz0; nuolatos 
veda sielas tąja pačia kryptimi, žengiant požemiuosna, į gilybes, o nieka- 
dos (išskyrus vieną Euridikę, bet kaip!) gryžimo keliu. i 

Gal būt jau ir aną Homero gadynę šisai dalykas kitaip atrodė paslėp- 
tuose (latents) egeiškųjų kultų likučiuose, išlaikytuose senųjų tautelių, pa- 
tekusių dargi Egipto poveikiui. Taip pat turėjo būti to dalyko geresnių 
vilčių Trakuose, su tokiais jųjų mitais, kaip, antai, Zalmoksio, ir su dioni- 
ziškomis orgijomis, kur ypatingas suerzinimas (tam tikra ekscitacija) ir gir- 
tumas davė pajusti kaž kokį džiuginantį paskendimą visatos buity, kur 
dingsta žemiškojo gyvenimo ribos. Daug mokslininkų tiki, kad bakchiškos 
ir oziriškos viltys yra veikusios giliuosius graikų tautos sluoksnius ir ga- 
lop, esą, pražydusios ne tik orfizmu, bet ir eleuziškomis misterijomis. 
Siandien mes nenorime rizikuoti leistis į šią sritį, nes ten dar negalima 
tvirtai žengti. 

Siaip ar taip, artimesniais prie krikščionių „gadynės laikais yra tikre- 
snių davinių kalbamuoju klausimu. Be abejo, dėka filosofijos pažangai ir 
paplitusiems ortizmo, Samotrako ir Eleuzės poveikiams, bendra liaudies 
religija, net ir neorientališkuose kultuose, kitą—būsimąjį — gyvenimą vai- 
zdavo daug meilesnėmis spalvomis, negu senis Homeras. Mes čia nema- 

"nome kalbėti apie heroizaciją arba apie apoteozes: šitoji išimtina laimė buvo 
lemta vien kai kuriems nepaprastiems išrinktiesiems. Turime galvoje pa- 
prastus mirusiuosius ir jųjų tam tikro pomirtinio išaukštinimo ideją. Šioji 
ideja, jau glūdanti senovės romėnų pasakyme „di manęs“ arba pasakyme 
„geri daimonai“, kurs anajam tuolaik atatinka kai kuriuose graikų kraštuo- 
se,—sakytoji ideja tikrai pasireiškia didelėje daugybėje inskripcijų ir gedulo 
laiškų. Trumparegė epikureiška išmintis: „valgykim ir gerkim, nes ryt mirsi- 
me“ dar ten pasirodo ne kartą; bet paprastai labai aukštos idejos spindi, 
pavyzdžiui, tose papyruj randamose kondolencijose, kur mirusis vadina- 
mas sūuotpos, axadptos. Faktas yra neginčytinas, ir nelteratiniai dokumen- 
tai čia dar labiau pamoko negu kiti. Negana to: bendrosiose Tarpužemių 
"pasaulio religijose tos idejos nėra visiškai naujos, tik šią gadynę jos 
pasireiškė plačiau ir griežčiau. Nėra jokio reikalo tas idejas aiškinti vien 
orientališkų religijų plačiai pasklydusiu poveikiu, del kurio didumo prieg 

"tam dar gana ginčijamasi. : 


76 E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai: gelbėtojai 


„ Paliekant tuo tarpu nuošaliai misterijų klausimą, mus čia interesuoja 

vienas dalybas, būtent, kurios dievybės galėjo būti specialiai laiko- 
mos kaipo pasiėmusios rūpesnį ir pareigą gelbėti žmones anapus 
karsto. Eleuziniškos bei samotrakiškos dievybės, arba dar Dionizas ir 
jų konkurentai „rūpinosi tik tais, kurie buvo jų pdoza:, atseit, tik prileistai- 
siais prie jų misterijų paslapčių, o šitokių mystagogetų gal buvo ne- 
taip daug, kaip „manoma. Paisant viršžemiškų aspiracijų plačiųjų pago- 
nijos masių, tariant tų visų, kurie nebuvo prileisti prie misterijų, du daiktu 
atrodo pažymėtinu: 32 
„19 žodis „salus“, kurs, kaip matome, buvo pavartotas taip įvairiomis 
reikšmėmis, rodos, paprastai nebuvo taikomas pomirtinei laimei; šiam atve- 
jui jis taikomas tik labai retai ir tai suprantant „salus“ ne daugiau, kaip 
žemiškųjų gėrybių prailginimą. 
2 todel laimingas po mirties gyvenimas bendrai nėra dalykas, kurį 
ypatingai rūpintų dievai-gelbėtojai. Greičiau sakytume, jog žmogus—nebent 
jis -visiškai bus nevertas —patenka tenai automatiškai, pačia dalykų eiga, 
arba sekmėje tos bendros Apvaizdos, kuri vis labiau suprantama kaip viena. 
„Bilas Apvaizdos sąvokos vienumas vyksta iš vienos pusės veikiant stoiš- 
kam panteizmui, iš kitos— henoteizm ii, kilusiam iš tautiškų panteonų miši- 
nio ir iš astrolatrijos. 

ž Stai vis delto keletas davinių—gana maža,—kur, ir ne misterijų būrė- 
lyje, kai kurie dievai, jau del ko kito pavadintieji „Gelbėtojais“, pasirūpina 
mirusiųjų likimu. Labai apytikriai tatai šen bei ten daro Izidė ir Serapis,— 
tai atatinka jų gimtojo krašto religijai; be abejo, taip pat Korė-Persefonė— 
tose vietose, kur ji yra YuTerpa, ji tokia tapo dalinai del jos-subendrinimo 
su Eleuzės Demetra, duodančia laimę tartare; Heraklis, kurs gali būti nuga- 
lėtojas Mirties taip kaip ir kitų baidyklių (kaip tai mus mokina sena Alke- - 
sto legenda), įgijo graikams, etruskms ir romėnams !) tam tikrą praga- 
riškos dievybės pobūdį, ir, toks būdamas, jis teikia magiškų garantijų bū- 
simam gyvenimui. Galop, dar viena dievybė, taip pat nesykį šaukiama 
Xvrempa, bet kurios vargiai lauktume šiame sąraše, nes jos tikrasis pasky- 
rimas yra parūpinti žemiškų, visai ne dvasinių malonumų,— Afroditė, ir ta 
besikišanti kalbamam reikale: ji neša dangun Juliaus Cezario sielą (berods, 
"tai buvo jos ainis); ji, sako mums Teokritas (Id. XII), išgelbėjo nuo Ache- 
rono karalienę Berenikę ir padarė ją savo garbės draugininke. Tiesa, tai 
didžiųjų asmenybių  apoteozės. Bet ir kuklesni žmoneliai iš jos beturį 
išganymą aname gyvenime, kaip rodo šios eilutės žinomoj inskripcijoj: 
S Nam me sančta Venus sedes non nosse silentum S 

Jussit et in coeli lucida templa tulit '). 

Šį dalyką Gruppė berods sugretina su Adonio mitu. 

Viską suėmus, visi tie daviniai, jei neliesime misterijų ir specialių 
mistiškų religijų, iki šiol gana „liesi“, mažos reikšmės. Kaip rodosi, net 
tąją gadynę, kai jau buvo visų tikima į nemirybę pilna to žodžio prasme, 
„dievai-gelbėtojai“ ne tiek rūpinosi vesti savo garbintojus rojun, kiek 
globoti jų sveikatą ir jų saugumą pačioje kelionėje. 

1) J. Ba yet, Hercnie funčraire, Mė), arch. et hist. E:, fr, Rome, t, XXXIX —-XI, 

3) Žiūr. CJL, VI,'8, 21 521, 29. sia sa 


E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 77 


Eisime į slaptesnes ir mažiau paplitusias religijas, kur, pagal mėgiamą 
dabar teoriją, turėtume sutikti pilnai veikiančius dievus-gelbėtojus (ar net 
atpirkėjus). 1 


k 2 ak 


= + , 

Pirmieji mūsų eros amžiai yra buvę iš tikrųjų tokie amžiai, kur „Mi- 
sterijos“ buvo labai ir labai vertinamos. Tarp kita ko, tuolaik pagonizme 
pražysta ezoteriškos religijos, kurios laikytos apreikštomis, gana panašios 
į krikščioniškąją Gnozę. Bendrai, visiems tiems kultams, bent romėnų 
gadynės pabaigon, rūpi patikrinti jų parinktiesiems pasekėjams tam tikrą 
dangišką gyvenimą; tas rūpimasis dalykas pasireiškia dargi slaptingose astro- 
logų ir alchimistų knygose.. 5 > a 

Negausūs yra dokumentai, kuriais turime vaduotis tyrinėdami šią 
ūkanose skęstančią sritį.  Visųpirma, kalbant apie „Misterijas“, tenka pa- 
šalinti galimą nesusipratimą, Ką mes čia vadiname „Misterijomis“, tai nėra 
nei gentinės iniciacijos laukiniams privalomosios, nes tokių ir būte nebe- 
buvo graikų romėnų pasauly; nėra nei slaptosios apeigos, vienų tik kunigų 
atliekamos jųjų dievo garbei ir naudai, kaip, antai, vadinamosios „Ozirio 
misterijos“, praktikuotos specialiai Egipte, Denderoj ir kitur; nėra nei tam 
tikros švenčių iškilmės, skirtos vienai gyventojų daliai, pav., moterims, kaip 
antai Thesmophoria Atėnuose. Taip pat nemanome čia brolijų, thiasų, 
privačių draugijų, kur paslaptis nebuvo pagrindinė taisyklė —tokios galėjo 
kurtis garbei kurios nors nesenai įvestos dievybės, kaip Bendis Atėnuose 
(V šimtm.), Atis Pireoje (IV-Il šimtm. pr. Kr.). Nevadiname čia tuo vardu, 
galop, nerituališkų supažindinimų su ezoteriškais mokslais. Mūsų čia su- 
pratimu Misterijos yra esminai ir išimtinai tos uždarųjų kultų lytys, kurios, 
bent jų tam tikri detaliai, buvo draudžiama apreikšti, ir kur dalyvaujantieji 
kreipdavosi savo noru, bet prileidžiami buvo tik tam tikromis sąlygomis, 
gavę ypatingą ritualinę, arba, kaip kas sakytų, sakramentalinę inciaciją, 
įstatančią juos, religiniu atžvilgiu, atskiron nuo kitų žmonių kategorijon, 
arba net suskirstančią juos hierarchizuotomis sektomis, kaip, antai, Mitros 
kulto misterijose. Sakomųjų misterijų vienos gyvavo oficialiai, viešai auto- 
rizuotos; daug kitų, persisunkusių magija ir daugiau ar mažiau kriminalinio 
pobūdžio, pasiliko visai slaptų susibūrimų dalykas. S 
+ „Misterijos ypač -bujojo imperijos sinkretizmo laikotarpį. Jos pasirei- 
reiškia VII-jį šimtmetį, su eleuziniškomis, labiausiai ge:btomis; bet jų pra- 
džia gal būt glūdi priešistoriškųjų laikų tamsoje. Graikų pasauly veik 
kiekvienas miestas turėjo savas misterijas. Šių užuomazgos be abejo ne 
Sykį reikėtų ieškoti kultuose dar priešheleniškųjų tautelių, buvusių daugiau 
ar mažiau matriarchatiškų ir garbinusių Zemę-Motutę; tie kultai tapo ezo- 
teriškais, kraštui patekus patriarchališkų indoeuropėnų valdžion; ne be to, 
kad tie kultai nebūtų pasigavę gerokai bruožų iš šių atėjūnų religijos. 
Istoriška kultūros mokykla moko, kad iniciacijos, paremtos mirties ir atgi- 
mimo ideja, yra dalis „seniausiųjų etnologiškų sluoksnių ir kad išganymo 
religijos neatsiranda tik pačiame ilgos evolucijos gale. Kita versmė, dau- 
gelio mokslininkų manymu, būtų buvę orgiastiški kultai trakų, helenų 
kaimynų šiaurėje, kur garbinta vegetacijos genijai. Tai patvirtina jų dau- 
gumos agrariška kilmė; delto jie visais laikais išlaikė didoką išteklių magiškų 


78 E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 


vaisingumo apeigų, su žinomomis paprastai jas teršusiomis falliškomis 
ekshibicijomis. || | | iš E 2 

Paskesniais laikais, pagarsėjusios Mitros misterijos, berods, tarsi su- 
daro žymią iš tos taisyklės išimtį, delto kad Mitra yra dangiška, ne žemi- 
ška asmenybė. Tačiau tai yra tik viena dalyko pusė; ar ne žinoma, kiek 
čia begalo daug reiškė mitas paaukoto pirminio Buliaus? O šis dalykas 
pradžioje ir seniesiems iraniams, trakų ir graikų giminaičiams, turėjo būti 
vaisingumo simbolis bei apeiga, gavęs kosmogoniškos ir net eschatolo- 
giškos prasmės, bet tai paskiau, įvykstant kombinacijai su tomis viltimis, 
kurias dėjo sielos pagalboje sakytojo dievo, turinčio jas nunešti per švie- 
siąsias dausas, jo sritį. 

tai mus dominančią gadynę, įžymiosios -vertos dėmesio  Misterijos. 
Pirmoje eilėje —Eleuzės ir Samatrako, vienos ir kitos nuolatos bujojusios. 
Misterijos liečiančios Kibelę ir Atį, vėliai, labai paplitusios vakaruose II-jį 
mūsų eros šimtmetį. Izidės misterijos, žinomos iš helenistinio laikotarpio, 
labai išgarsintos Apulejaus aprašymu. Baigiantis II-jam šimtmečiui, ir pa- 
skui III-jį ir IV-jį plečiasi lotynų kalbos šalyse Mitros misterijos. Be to, 
reikia paminėti kitas daugiau vietines (Iokalines) arba turėjusias kiek siau- 
resnį adeptų ratelį. Štai jos: Andanijos misterijos Mesenijoje, su žymiu 
'sinkretizmu Demetros, Apolono, Hermio ir Kabirų; Kretiškio Zeuso miste- 
rijos, rytinėje. Kreloje, paliudytos himne atrastam inskripcijoje iš II-jo šimt- 
mečio pr. Kr.') ir Porfiriaus, jo „Pitagoro Gyvenimo“ a>rašyme. Pridėk 
dar Serapio, M4-Belonos misterijas. Dar kitos, būtent, Sabaziaus, trakiško- 
anatoliško dievo, daugiau išsiplatinusios, pasirodo Atėnuose jau Demoste- 
no ?) arba net Aristofano *) laikais, o Romoje paliko mums įžymų doku- 
mentą Vincentiaus ir Vibijos kape. Negana to, buvo didokas skaičius, jau 
viešų jau slaptų, Dionizo draugijų, greta orfizmo, apie kurį pakalbėsime atskirai. 
Dar galima nurodyti Afroditės misterijas, labiausiai Afakoje, Fenikijoje; He- 
katės— Eginos saloje, Romoje, Treviruose, Afrodizijoje, Karijos Laginoje, su 
-pagarsėjusia šventykla. Apytikriai buvo jų dar daug kitų —buvo net Priapo, 
Azijoje!—-kurių atminimas dingo. Ir tos misterijos, kurios paliko paminklų, 
nevisai duodasi nustatomos; taip, antai, dar ginPjaauėsi kai del paskyrimo 
garsiosios požeminės bazilikos, atrastosios prieš keletą metų Romoje, prie 
Porta Maggiore; daugelis yra linkę pripažinti ten palaikus kulto vienos 
neopitagoriškos sektos. Aš visai nekalbėjau apie „asiriškas misterijas“, 
paminėtas šv. Hipolito, nes anų dienų kalba tai galėjo būti ret kurios 
aziatiškos misterijos, turinčios neaiškaus spėjamo ryšio su Babilonu, pav. 
Mitros misterijos. Taip pat nesu minėjęs nei Adonio misterijų, del to, kad 
negalima įrodyti tokias kada nors buvus, nei semitiškųjų misterijų iš visa; 
dakimečiai visai nekalba apie slaptą įvezdinimą (iniciaciją) su priemaiša 
ekscituojančių apeigų, analogiškų viešiems Kibelės ir Izidės kultams, kas, 
esą, iškilmingai praktikuota Bible semitiško dievo garbei, nė nerandama to 
thiasuose, kurie yra buvę Atėnuose ir pas Romėnus. Toliau pasakysime, 
kas reikia manyti apie Reitzensten'o aptiktą „iranišką atpirkimo misteriją“. 


J: E. Harrisson, Themis, 1912. 
2) Demostenas, De Corona. E 
„Aristofanas, ir. 566 (Kack). 


Ė B. Allo; Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 79 


„Trumpai kalbant, imperijos laikais dauguma tų misterijų, jei jos ir 
turėjo šaknis bei branduolį barbarų religijose, vis delto mums pasirodo 
helenizuotu pavidalu, ir tai pradedant pačiais pirmaisiais mums žino- 
maisiais pasireiškimais. Tai yra, galima sakyti, „Eleuzės benkartai“. 
Zielinski's ir Pettazzoni's įtaria dargi, kad  Timotiejus Eumolpidas, 
Serapio kulto organizatorius, yra suhelenizavęs kaip Izidės taip ir frigišką- 
sias apeigas. Tai—tik hipotezė. Bet galima manyti, kad egiptiški, eleuzi- 
niški ir dioniziški, paskui gal būt žydiški, paskui krikščioniški poveikiai 
yra tenai įvedę pomirtinių vilčių; frigiškose misterijose šios viltys, prieg 
tam, surandamos tik pagonybei besibaigiant. Visai gali būti, kad aplink 
ekzotiškas dievybes bus susidarę iniciuotųjų susibūrimai tik tada, kai jos, 
toli iškeltos iš jų tėvynės ir dar nesulaukdamos valdiško jų apeigų pripa- 
žinimo, subūrė aplink save, iš pradžios slaptai, jųjų kraštų išeivius, ver- 
gus, pirklius, kareivius, patraukdamos ir vieną kitą naujosios rezidencijos 
pilietį: tai vienas paprastųjų būdų misterijų iormacijoje, Štai delko nėra 


80 E.-B. Allo: Graikų-romėnų dieyva' gelbėtojai“ 


reikalo jųjų pradžią atstumt į senobinius etniškus sluoksnius, kaip tai mes 
esame prileidę kai del senosios Graikijos misterijų. Antra vertus, slaptųjų 
apeigų įvedimas pilnai pritiko dvasiai anos gadynės, kuriai oficiališkos reli- 
gijos buvo nusibodusios: bet koks vikrus mistikas arba koks šarlatanas 
galėjo sukurti visai naujas misterijas ir turėti užtikrintą klijentų būrį; pa- 
vyzdžiu gali eiti toks Abonotikos Aleksandras, pajuoktas Lukiono, bet tu- 
rėjęs didelio pasisekimo II-jį šimtmetį po Kr. $ 4 
7 Mes esame atidėję ortizmo klausimą. Jis yra visai ypatingas. — Joks 
žinovas neabejos, jog iš pat klasikinės senovės maž daug visur yra buvę 
Bakcho misterijų. Tarp privatiškų Dionizo kultų vieni buvo padorūs, kaip, 
antai, gerojo Plutarko '), kiti pavojingi viešajai ramybei, platinusieji tikras 
beprotybės epidemijas ir, kaipo tokie, III-II šimtmečiais prieš mūsų erą, 
stropiai prižiūrimi Egipte: Ptolomejaus. 2 i S 
Filometoro laiku ?) ir griežtai stabdomi Romos senato, kai kaž koks 
„Graecus ignobilis... sacrificulus et vates“ buvo įvedęs bakchanalijas Itali- 
joje?) Bet nereikia apvalytųjų orfizmo idejų painioti su visomis Dionizo, 
net Dionizo-Zagreaus misterijomis. Kas yra žinoma apie orfizmą kaipo re- 
ligiją ir kas žinoma apie jo apeigas, rodosi, yra kas kita, o ne misterijos. 
Ortiškoji religija buvo tam tikra išganymo ar išgelbėjimo religija, paremta 
Zagreaus mitu, kurį sudraskė ir prarijo Titanai, kuriuos už tai nutrenkė 
Zeuso žaibas, o iš jų pelenų gimė žmonės; oriiškos apeigos ištisomis 
apvalymų serijomis siekė, atgimimų ciklams besirutuliuojant, atpalaiduoti 
dieviškąsias dalelytes sumaišytas su -demonišku elementu ir grąžinti jas į 
jųjų laimingą versmę. Visa tai, mums matosi, priguli kitai, negu misterijų, 
religinei kategorijai. Kaip dabar yra vykusiai nurodęs Fracassini, negalima 
surasti, kad tenai būtų buvę griežta to žodžio prasme iniciacijos apeigų, 
tolygių su Izidės ar Demetros apeigomis, per kurias adeptas turėjo stai- 
giai virsti persimainiusiu mystu (uvsTn<), skirtinu nuo kitų žmonių. Ortiz- 
me, priešingai, buvo, greta pripažinimo nustatytos doktrinos, eilė apva- 
lymų ar apsivalymų, kurie veikė laipsniškai ir pavieniui, iki sudary- 
davo, besidaugindami, „orfiškąjį gyvenimą“ tų atskirų asketų, kurie turėjo 
savas ypatingas laidotuvių apeigas, žinomas iš lentelių, atrastų  Turijuose, 
Eleuterne, Petilige, Romoje.“ Zodžiu — religija apreiškimų,  sužymėtų 
šventose knygose, ir privačio ascetizmo, bet ne „Misterijų“, veikusių stai- 
giai ir magiškai. Berods, Mačchioro *) tarėsi Pompejoje, Villa Item, radęs 
šventyklą orfiškų iniciacijų, tačiau tai visiškai neįrodyta: tai gali būti vieta 
susirinkimų kurios nors daugingų kitų dioniziškų draugijų, buvusių Romos 
imperijos laikais. 
7 Apvalę sau kelią, kalbėkime apie tikrąsias misterijas, aiškiai turinčias 
tam tikrų požymių. Kaip Eleuzė ir Ortizmas, tą laikotarpį, kurį jas galima 
tikrai tyrinėti, jos jau pretendavo užtikrinti laimingą nemarumą. Išsigelbė- 
jimas—s alu s—sekė iš susivienijimo su dievybe, kurią ten garbino. Čia 
kyla du klausimu: : 


/) Plutarkas, Consolatio ad uxorem, 10. 

/) Schubert, Amtliche Berichte aus dem Kgl. Kunstsammiung XXXVIII. n. 7, — 
Reitzenstein, Arch. f. Religionsw ss. (ARW), 1918. p. 191; Id, Die hellenistischen 
Myst, 76 p. 3) Titas Livius XXXIX-—XL, 

4) Macchioso, Zagreus, 1920, 


E, B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 81 


"19 koks buvo susijungimo būdas? 
20 kokia buvo toji dievybė? Ar pridera jai „atpirkimo“ vaidmuo? 
; * * 


E 

Pirmuoju klausimu—kai del susijungimo—atsakas, įvairiais atvejais» 
bus įvairus. Visų pirma pažymėsim, kad, atsakant klausimą, visiškai be 
pagrindo, mūsų išmanymu, kalbama apie Sagnių, kuri norima sulyginti 
su mūsiške, ir kuri papuošiama puikingu „theotfagijos“ vardu. Apie 
tokį dalyką netenka kalbėti nei del Eleuzės x0xe06v'0!), nei del frigiškųjų 
misterijų pieno ir žolių, nei Mitros duonos ir vandens atveju: vis tai yra, 
daugių daugiausia, šventas penas del to, kad pasidalytas su dievybe, draug 
su jąja ragautas. Taip pat, jei šen bei ten dar vartota žiauri „omofa- 
gija“ senobinių dioniziškų orgijų, tai buvo jau ne daugiau, kaip tradicinė 
apeiga, išlaikyta kaip bakchiško siutimo ženklas; joks senovės autorius 
niekad nėra pasakęs nei davęs suprasti, kad, ryjant gyvą gyvulį, tikėta bū- 
sią tuo būdu maitinimasi Dionizu,—nes nelaimingas gyvulys šiuo metu tikrai 
jau nebereiškė dievo, nei jam atstovavo. 

Einant atsargiausia nuomone, — Eleuzės, Izidės ir Kibelės misterijos 
išganymą laiduodavo tuo būdu, kad sudarydavo vien moralinį ryšį tarp 
vyriausios dievybės ir iniciuotojo, kurs tapdavo jos stalo draugu, jos kon- 
templatoriu, jos patikimuoju, jos namiškiu. Izidės mystas yra tapęs 
„deivės tarnautojas“ ?); nėra jokių nurodymų, kad jis būtų buvęs peršimainęs į 
jos vyrą Ozirį. 

„Berods, kitur būta artimesnių susijungimų. Taip, antai, itin realistiško 
pobūdžio intimumas gyvavo Sabaziaus misterijose, kur buvo manoma, jog 
dievas, reprezentuojamas gyvatės, sueinąs į lytinius santykius su iniciuo- 
toju. Vėl dažnai kalbama apie simbolizmą „vestuvių santykių“ tarp Didžio- 
sios Motinos ir jos mystų, kurių karščiausieji, pamėgždžiodami Atį, patys 
padarydavo sau žinomą operaciją; aišku, čia tik juokais galima kalbėti apie 
„vestuves': „liūdnos vestuvės“, be abejo, kaip atsidūsta p. Loisy. Rimčiau 
atrodo teorija apie jungtuves Eleuzės ir Antesterijų atvejais. Pasak kai 
kurių autorių (kaip, antai, Pettazzoni'o), Eleuzės hierogamijoje hierofantas, 
kurs, kaip manyta, turėjo lytinį santykį su kunige, simbolizavęs visumą 
iniciuotųjų, stieinančių į moteryste su Demetre, taip kaip Atėnų Antesteri- 
jose archonto-karaliaus žmona šventusi savo jungtuves su Dionizu. Šią 
teoriją vertėtų daugiau panagrinėti. Juk agrariškose apvaisinimo apeigose 
lytinis jungimasis vaidino magišką rolę, ir perdaug gerai žinoma, kaip 
phallus ir kitos šlykštybės nesiliovė reikštis misterijose, nežiūrint šiųjų 
m———— 

reta šių jų idejų, t. y. paprasto"draugiško ryšio, o toliau—jung- 
tuvių, kiti iškelia trečiąjį —dieviško įsūninimo, * ateilkiknčio mystui au 3 
buitį, pavartojant gimdymo simbolį. Pasak Kėrtė's, kurio teoriją yra priė- 
mę daug mokslininkų, Eleuzės mystas virsdavo pasavintu Demetrės sūnu- 
„mi per tam tikrą apeiginį veikimą, įvykdomą su pagalba šlykštaus daikto, 
paimto iš kistės (tokios dėžutės) ir perdėto į kalathos (tokia pintinė 
taurės pavidalo), kas turėjo pavaizduoti išėjimą iš motinos ysčių. Ir kai 


!) Toks iš įvairių medžiagų sumaiš dieviškas ėrima s 
*) Apalejus XI, 15. 5 r 4 


82 E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 


hierofantas sušukdavo: „Brimo pagimdė Brimos'ą“, tatai turėjo reikšti mi- 
stišką iniciuotojo gimimą. Tačiau daugelis mokslininkų tebemano ikšiol, 
kad tasai Brimos yra dievas, Jakkhos arba Plutus. Iš tikrųjų, dieviško 
kūdikio gimimo ideja, rodosi, buvo labai paplitusi misterijose. Norden'as 
ką tik dabar yra parašęs apie tai ištisą knygą '). Samotrakijoje, taip pat 
ir Beotijoje, vienas kabirų (Vulkano sūnų) yra Ilaic. Aleksandrijos Korei- 
one, pasak Epifaniaus ?), kunigai švęsdavo gimimą laiko dievo Aiwv'o, Korės 
gimdomo. Šitie kūdikiai yra dievai; bet toji ideja galėjo išsiplėsti ir pa- 
veikti laukimą paskirtojo Kūdikio (žiūrėk Virgiliaus IV Eklogę) turinčio 
atnaujinti pasaulį arba bent pasireikšti kaip ženklas grįžtančio aukso am- 
žiaus. Ta ideja buvo taikinta gimimui Aleksandro, Augusto ir kitų visuo- 
menės atnaujintojų, pagoniškųjų Mesijų, kurie betgi netiguravo kaip miste- 
rijų didenybės. Pradžia to mistiško tikėjimo į „Kūdikį“, be abejo, siekia 
dar agrariškųjų kultų gadynę, kur koks nors Dangaus dievas susituokdavo 
su kokia nors Zemės deive ir pagimdydavo vegetacijos genijų, chetitiškų 
bei anatoliškų trijulių jauną dievą, arba Tebų Dionizą, Kretos Dionizą Za- 
grejų; tačiau negalima su jais sulyginti mitologišką Atį, kurs nėra Kibelės 
sūnus. Tasai sūnaus, naujagimio kudikio pobūdis galėjo, kai kuriose mi- 
sterijose, nuo dievo persimesti ant iniciuotojo, tam tikros asimilacijos keliu. 
Bet čia mes esame tik hipotezės srityje. 

Ketvirtas susijungimo būdas, dar intimesnio už pagimdymą ir jungtu- 
ves, buvo daugiau ar mažiau patvarus dingimas žmogiškos 'asmenybės 
dieviškojoje. 1okio susijungimo siekiama dioniziškuose ir tolygiuose kul- 
tuose, net paliekant nuošaly omofagiją. Mystai, pašėlusiai bėgiodami pa- 
laidais bei išdrikusiais plaukais ir vartodami svaiginančius gėrimus, galų 
gale visiškai apsvaigdavo ir nebegalėdavo gerai atskirti savęs nuo išorinio 
pasaulio: tada jie yra „dievo pagauti“, švOeo:, be ribos išsiplėtę dieviškuoju 
entuziazmu, savotiškai dingę Dievuje. Mes visgi manome, jog nereikia 
perdėti šios mistiškos tapatybės, nors ji panteistams atrodo ir labai priim- 
tina,—ir tai net dioniziškuose ir tolygiuose kultuose. Nes jei myst i kar- 
tais yra įvardijami Bdxyo: (Bacchus), Hado: (Sabazios), jei Pesinonto kunigai 
vadinosi „Attis“ (daugiskaitoj) iš kitos vėl pusės randama minint Kibelės 
maidininkus, kurie vadinasi Kė3rio:3). Bet niekas nepanorės tikėti, kad 
Didžiosios Motinos iniciuotasis tapdavo pati Kibelė: čia negali būti kas 
kita, kaip bendravimas, pašventinimas. Taip pat Izidės mystas, apeigai pa- 
sibaigus, buvo, pasak Apulejaus, gerbiamas lyg koks dievas, ir tauroboli- 
uotieji taip pat, imperijos pabaigoje, buvo religingai pagarbinami; bet tai 
įdel to, kad šie paskutinieji buvo tapę itin skaisčiomis būtybėmis, o Izidės 
tarnai del to, kad, savo mistiškomis po visą pasaulį kelionėmis, buvo gavę 
iš savo deivės visuotiną dievišką mokslą. 

Mitros misterijose visa kas atrodo daug paprasčiau, sakytume—raci- 
onaliau: nei jungtuvių, nei gimdymo, nei sutapatybinimo. Žmogus, kaip 
koks auklėtinis, pasiduoda vadovybei didžiojo Prieteliaus, geradario ir nu- 


1) Norden, Die Gebūrt des Kindes. $ . 
3; Epiphanius, Haeres, LI, 22; žiūrėk L. Troje, Die Geburt des Aion, ARW. 


1923—24. 
3 Phot ius, Lexikon, 


E, B. Allo; Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 83 


galinčio dievo, kurs jį išmokys pergalėti tamsiąsias galybes ir kada nors 

išaukštins jį iki savo paties būstynės, per žvaigždžių sritis, Eu 
Kai del išganymo per susiidentifikavimą su misterijų „dievybėmis, mes 

manome, kad dalykas perdaug sisteminta, apibendrinant egiptiškąjį tikėjimą 

į mirusiųjų sutapatybinimą su Oziriu, o visų labiausiai, mūsų laikotarpy, 

mechaniškai pritaikant ortizmo idejas, prieg tam gerokai jas iškraipius, tuo 

tarpu kai šios idejos tikrumoje pridera visai kitai mistikos. rūšiai, 

as EA * i 


. k š * 2 

- „Mat, ortizme, kurį mes būtinai skiriame nuo misterinių religijų, žmo- 
gus išsigelbsti, kai su pagalba katartiškų (apvalančių) apeigų ir askezės 
praktikų laipsniškai aigauna sąmonybę savo tikrosios prigimties, kuri jau 
yra dieviška: čia nereikia nei jun.tuvių, nei įsūninimo, . nei entuziastiško 
pagavimo. Tuo būdu, t. y. apsivalymų apeigomis ir askeze,  orfiskasis 
žmogus pamažėl pašalina tai, ką jis turi iš Titanų, ir pažįsia, savo amži- 
najai laimei, besud rąs. vienybę su nauju ir amžinu Dionizu, prasi- 
skleidusiu Zagreaus širdies žiedu, iš esmės identišku su savo tėvu Zeusu. 
Tai—panteistiška mistika, kuri primena tolygias Indijos mistikas, kaip ir 
meiempsichozė, kuri sudaro jų dalį; tik ji yra toliau apsunkinta kosmogo- 
niškais materialiniais mitais. 

„Nagi, orfizmas hierologijoje labai gerai tiktų į eiles lyčių, sudarančių 
perėjimą tarp graikų-romėnų misterijų, kurias peržiūrėjome, ir tos pačios 
gadynės „apreikštųjų“ religijų, kurios jau nebuvo apeiginės bei magiškos 
sistemos, bet mokslai ir gnozės, per kurias žmogus „vėl tampa tuo, kas 
jis yra“, grįžta į tikrąją savo prigimties tiesą, kurią jis buvo pamiršęs. Mes 
visų pirma turime galvoje hermetizmą, tąją graikų teosofiją, kuri pra- 
žysta Egipto mistikuose tarp II-jo ir IV-jo šimtmečio; ten yra tam tikras 
mokslas, perleistas iš apreikštųjų knygų, mokslas, atpalaiduojantis sielą iš 
visa pripuolama, nebūtina, kad ją jungtų su aukšciausia ir neišsakoma 
Dievybe. a , 

„ Taip tatai mes esame apžvelgę visas išgelbėjimo, arba išganymo, reli- 
gijas, misterijas,  asketizmus ir gnozes,—visa, kas turėjo užtikrinti viršže- 
mišką lain ę šiokiu ar tokiu susijungimu su dievybe. 

„„ „Ką tasai sujungimas iš tikrųjų pagamindavo tikinčiųjų sieloje? Ku- 
riais keliais ji vesdavo juos į laimingą nemarumą? Nuo ko jie buvo va- 
duoti? Nuo baimės tamsiųjų -Hado gelmių, mirus,—tai savaime suprantama. 
Bet tuo tarpu, šiame gyvenime? Ar buvo žmogus morališkai prikeltas, 
ištrauktas iš didžiojo nuodėmės skurdo? Atsakas yra visai kitas, nekaip 
krikščionybėje. „Be abejo, tam tikras padorumas, paprastai, buvo reikalau- 
jamas iš besikreipiančių į misterijas; orfizmas saviesiems uždėdavo materia- 
linių susilaikymų; gan gausingi liudijimai verčia pripažinti iniciuotųjų zyve- 
nimą buvus padoresnį, negu paprastų vidutiniškų žmonių, nes anuos 
palaikydavo aukštesnė viltis. Tačiau reikia sutikti, jog praktiškasis morali- 
nis atgimimas, darbais pareiškiamas, nieku būdu nesudarydavo naujojo 
gyvenimo ėsmės. šiuo atžvilgiu Eleuzė nereikalaudavo labai daug nuo 
savų kandidatų ir nieko jiems neužkraudavo; prie Samotrako misterijų 
buvo prileidžiama tik išpažinus savo kaltes; ten kunigas buvo 6 xa0aipwv 
Govėa 1); bet ar žmogus tuo būdu nusikratydavo moralinės kaltybės 


') Hesychius, prie žodžio x0ins, 


84 E. B, Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 


pajautimu? Ne. Jei kuo nusikratydavo iniciuotasis, tai labiau pajautimu 
nešvarumo ritualinio pobūdžio,—susitepimais, kurie galėjo kartais jungtis 
su nusikaltimais, o kartais buvo visiškai kitoniškos rūšies. Moralumas, 
ir turėjo vietos išganymo dalyke — labai nedaug, išskyrus orfizmą, 
ermetizmą ir Mitros misterijas,—turėjo vertės tik kaip paruošimas, greta 
kitų. dalykų, kad tapių tinkamas pasiduoti dieviškiems poveikiams; moralu- 
mas nebuvo nei tikslas, nei vyriausioji priemonė. Aukščiausio mistiškų 
kultų žydėjimo gadynę rūpėjo daugiausia vaduoti nuo materijos su jos 
atsitiktinumais, nes. ji, būdama tokia, temdė ir žeidė dievus, kliudė jiems. 
Moralinės kaltybės sąvoka net pačiame orfizme buvo dingusi sąvokoje | 
tiziškųjų nešvarumų, kurie priklauso animizmo sričiai; kūniškas trūkumas 
galėjo, labiau negu skaudžiausi nuodėmė, sudaryti kliūtį tam išganymui 
pasiekti. Jau iš helenizmo laikų visa, kas priklauso materijai, buvo tapę 
sinonimu sutelkto vargo ir nuodėmių, heimarmenės (fatalumo) ir mirties 
viešpatijaą,—kiek tiek kaip budizme. Ar iš to galima buvo visai ištrūkti? 
Ne; bet iniciacija arba vėl gnozė padarydavo tiek, kad nelemtosios materi- 
alinio gyvenimo kintamybės, nors jos pačios nepašalinamos nei pataisomos, 
negalėjo kenkti sielai; jos tepasiekdavo kūną, kevalą, regimąją dalį, kurią 
mirtis ir taip turi išsklaidyti. Vienintelė nuodėmė, kuri buvo imama domėn, 
buvo bedievybė, negerbimas dievų ir nepasitikėjimas apeigomis bei neišti- 
kimumas joms. Kasdienio gyvenimo eiga, fatalybei pavergta, galėjo ir to- 
liau likti nešvari ir vulgariška; kai kurie tekstai, paties Reitzenstein'o iškel- 
tieji, prileidžia, kad atgimusis gali dar nuslyst į žmogžudybes, į svetmote- 
bes; jis tuomi nebesusitepa, nes tai nebe jis vykdo piktadarybes, tai 
dir automatas, dar kurį laiką prie jo esąs pritapęs. 

Taigi matome, jog sielos išganymas, bendrai imant, čia nesijungia su 
moraliniu skaistumu; išganymą galima buvo pasiekti kitaip negu Evange- 
lijos religijoje, nesumoralinant, nesudievinant visų dienų minčių, jausmų, 
darbų; žemiškasis gyvenimas nebuvo pakeistas, bet susijungimas su dievais, 
manyta, jį daro nekaltą, vistiek koks jis bebūtų. 

Tiek kai del dieviško susijungimo, jo prigimties ir pasėkų graikų- 


romėnų sinkretizme. 
* * 


* 

Mes esame paklausę dar antrą klausimą. Kokį, būtent, vaidmenį skir- 
davo mitai ir apeigos visoms toms dievybėms sielos išganymo dramoje? 
Jei tai buvo veiklios priežasties vaidmuo, tai dar klausiama: ar, tarp tųjų 
dievų, buvo kurie nors tokie, kuriuos galima. būtų pavadinti atpirkėjais, ar 
buvo manoma jų veikimą turint tiek reikšmės, kad jį galima būtų palyginti 
su vaidmeniu nukryžiuotojo Žmogaus-Dievo krikščionių tikėjime? ž 

Nepamirškime, kad nuo šiol eina kalba ypač apie sielos išganymą, 
ir kad tas dalykas, kaip matome, visai nepriklausė tiems dievams, kurie 
oficialiai buvo vadinami „gelbėtojais“; taip pat nebuvo tai dalykas tokių 
„Mesijų“, kaip Ptolomejus Soter arba Neronas Sosikosmios. Mes pasilie- 
kame mistiškose religijose, nuveikiančiose mirtį, —kur, nuostabus dalykas, 
pats pavadinimas „soter, gelbėtojas“ visai nėra vartojamas: taip labai są- 
voka, atatinkama žodžiui „salus“, atrodo palikusi iki galo suspausta žemi- 
škųjų reikalų rate! ; 


E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 85 


Demetrės, Izidės ir Kibelės misterijose maldininkas laimi išganymą 
per tai, kad jis įsiteikia toms didžioms deivėms; jisai pakartojo jų veiksmus; 
jis taip pat dalyvavo liūdnuose, paskui džiaugsminguose jųjų mitologinio gy- 
venimo susijaudinimuose, kai jos ieškojo savo dukters, savo vyro, arba 
apraudojo savo meilužio nelaimę; jisai pasiekia to, kad jį pasavina kaip 
draugą, tarnautoją, gal būt, vaiką. Pradinė sąvoka, kurios tuokart be abejo 
aiškiai nebežinota, buvo ta, kad jisai savąjį gyvenimą sukergė su ritminiu 
gamtos būviu, kuri nedingsta, nepaisant visų griovimų. Dionizo mystas 
(mes čia-kalbame apie ortikus) darosi entuziastiniu vegetacijos dievo orgijų 
draugininku. Serapis, kuris neturi mitologijos, Sabazius, kuris yra nustelbęs 
savo bendrininkę deivę Bendį ir kurs vadinasi Aukščiausiuoju ir yra 
vaizduojamas maloniu laiminančių rankų pavidalu,—jie taip pat yra dideli 
dievai, visuotinosios dievybės, kurios apibrėžia mistinį savųjų tikinčiųjų 
akiratį ir juos priima pas save, į palaimintųjų pokilį, o tai, tarpininkaujant 
tam tikroms apeigoms, kurios atrodo turėjusios . simboliškai ką tai bendra 
tik su paties išganomojo žmogaus likimu, bet neturėjusios jokio ryšio su 
dievų prietikiais. Taigi, iki-šiol galima sakyti, kad aktyvusis vaidmuo ati- 
tenka vien žmogaus žygiams, kurie savo pačių išdavoje užtikrina vienybę 
su didžiausiais dievais; nematoma jokio įsikišimo kokio nors dievo-tarpi- 
ninko, kuris turėtų ypatingą uždavinį gelbėti sielas, jungdamas jąsias su 
aukščiausia gyvybės versme, 

Tačiau kai kuriuose tųjų kultų, ir kituose, į kuriuos tuoj pažiūrėsim, 

yra Jar antraeilių dieviškų būtybių, artimesnių žmonėms savo prigimtimi. 
Reikia paieškoti jų tarpe, ar nerasime „atpirkėjų“. 
Mitra Plutarko yra pavadintas pecimncę, „tarpininkas“; tai reiškia, kad 
jis laiko tarpą tarp aukščiausios šviesos ir tamsybių karalijos (jis buvo 
šviesiųjų dausų dievas), bet taip pat, kad žmonės yra jo vedami, kad, per- 
keliavę jo sritį, pasiektų galutiną sferą. Jisai išgelbsti juos kaip patarėjas 
ir galingas sąjungininkas, ne kaip atpirkėjas, kurio auka ar kuris kitas 
veiksmas būtų buvęs vyriausia versmė ir priežastis sudaranti jų išganymą; 
jis yra Yedc Tyėuov, kaip ji vadina imperatorius Julionas !). 

„Taip pat, daug dieviškų ar pranašiškų tarpininkų ateina pagalbon pa- 
mokindami žmones išganymo takų; tai vienintelis vaidmuo, kurį hermetizme 
reikia pripažinti įvairiems gelbstantiems tarpininkams, kurie nereiškia vyriau- 
sios dievybės. Tokie yra Hermis, That'as, Asklepius ir dargi Izidė Korės 
Kosmou atveju: vis tai——apreiškėjai, auklėtojai, misionoriai, kuriuos, muta- 
tis mutandis, galima būtų sulyginti su Orfeju, su pirminio budizmo 
Buda, su Zoroastru, su Mahometu; herojų-civilizatorių arba tolygių »gel- 
bėtojų“ yra beveik visose religijose, kaip primitiviose, taip ir išplėtotos. 

Mūsų dienomis, profesoriaus Reitzenstein'o darbu, daug dėmesio pa- 
traukė vadinamasis "Avūpozoc, Pirminis Žmogus, kurs randamas herme- 
tizme, manicheizme, krikščioniškoj gnozėje. Norėta jį įsprausti tarp migė- 
tųjų tarpininkų-gelbėtojų ir pripažinti jam dargi aktivesnį vaidmenį. Mūsų 
išmanymu, jei šiuo reikalu prisilaikyti dokumentų, kalbamoji teorija yra ne kas 
kita, kaip stambus dalykų iškraipymas. Hermetizme, visųpirma, "AvlpoTo<s 
nieku gyvu nėra dievas-mokytojas, dar mažiau ir jokiu būdu nėra jis 


1) Julien, Cėsars, 336. 


86 E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 


dievas-gelbėtojos. Rinkinyje „Poimandres“, pasak nesenai mirusio Kem- 
bridžo prof. Scott'o (paskutinio, greta Tėvo Lagrange'o, tarpe tų, kurie yra 
rašę apie šį dalyką), tasai Antropos yra. kilęs iš platonizuojanč ų Filono 
abstrakcijų. Jisai yra žmonijos tipas ir vienas pirmųjų tarpininkų tarp 
Dievo-Nous ir pasaulio. Materijos žavų suvyliotas, jis susituokė su jąja, 
ir iš tų jungtuvių kilo atskiri žmonės, supančioti geležiniais šio nešvaraus 
pasaulio dėsniais, iki jų neišvaduos gnozė. Pirminis Žmogus, labai sugė- 
dintas, turėjo vėl pakilti —pasitraukt į abstrakcijų sri į. Jisai niekaip nėra | 
davėjas žmonių išganymo, tiktai jųjų buities, ir tai nelaimingos buities. | 
Jo veidmuo yra grynai kosmogoniškas, ne soteriologiškas. Mes 
galėtume—iki tam tikro laipsnio—palyginti jį su vaidmenim Mitros Buliaus, 
kurio kūnas, kraujas ir kiti syvai, aukai įvykus, persikeitė į visokius kulti- 
vuotus gamtos daiktus, kas gana parodo agrarinę šio paskutiniojo mito 
kilmę. Vėliau, Mitros išpažintojai galėjo tikėti, kad naujas Buliaus aukoji- 
mas duosiąs ženklą, amžių pabaigoje, turinčiam įvykti atgimimui; bet šis 
eschatologinis vaidmuo yra išdava analogijos dėsnio „td šcyata 64 ta 
Tp6ta“, gerasis Bulius delto netampa „dievu gelbėtoju“. Spėjama, kad 
šisai  Buliaus mitas nustelbęs Pirminio Zmogaus aukos mitą (Gūntert), 
kurį, esą, turėję priešistoriniai arijai taip kaip ir germanai (su Ymir'u), indai 
su jų Puruša, kiniečiai ir japonai; šis mitas esąs buvęs net Babilone, pasak 
Damasciaus teksto, kuris rodo Belį, kirsdinantį savo galvą, kad sukurtų 
žmones iš jo kraujuje išmirkintos žemės!). (Tačiau St. Langdon įrodė, kad 
tai Tiamatos vyro Gingu kraujas, kurį panaudojo dievas Ea?). Bet, visais 
šiais atvejais, tasai paaukotasis Žmogus ar tasai Dievas priklauso žmonių 
pradžios aiškinimui, ne išganymo mokslui. Orfizmo Zagreus atitektų tai 
pačiai kategorijai: jo likučiai, Titanų suryti, yra patiekę kilniausią žmogiškos | 
prigimties dalelę, o jo širdis yra sukūrusi naująjį Dionizą, su kuriuo „or- 
tiškasis gyvenimas“ turi sutapatybinti tikinčiuosius, apvalydamas juos nuo 
kitoniškų, demoniškų elementų. Tai vis kosmogonijos arba antropogonijos 
dalykai. 

/ Ten, kur jo vaidmenį galima tyrinėti pasigaunant patikimų tekstų, 
Antropos nė kiek nedaugiau tesikiša į išganymo dalykus. Re tzenstein'as 
tikėjosi galįs jį padaryti Išganytojų, pasigaudamas vieno manicheiškos gie- 
smės fragmento, atrastojo Turfane (Turkestane), kur „Išganytojas“, „tikra- 
sis Zoroastras“ ragina savo dvasią ar savo kūną nusikratyti girtumo 
miegą. Reitzenstein'as šiame „tikrajame Zoroastre“ įžiūri hipostazę Antro- 
po, ateinančio išvaduoti atskiras sielas, jo paties substancijos daleles, 
sustingusias materijoje; ir jis nori tą sąvoką priskirti kaž kokiai senai ira- 
niškai išganymo misterijai, nutylėtai Avestoje ir visuose iraniškuose tekstuo- 
se3). Jisai remiasi tuo, kad mandejiečiai panašų vaidmenį skirdavo jųjų 
išganytojui „Manda d' Haije“ (gyvenimo gnozei), maž daug ident fikuota- 
jam su Pirminiu Žmogumi; jis mielai perkeltių šį mitą visur, kur tik kalba- 
ma apie Antropą arba apie „Žmogaus Sunų“. Bet šios vyliojančios teorijos 
pagrindas yra trapus. Reitzeistein'ui prikišama, kad mandaizmas, kaip ir 


jiEusebius, Ohronicon I (pagal Berosių, Aleksandro Polihistoro ištraukoje). 
2) St. Langdon, The babylonian Epic of creation, 1925. 
3, Reitzenstein, Das iranische Erlosungsmysterium, 1921. 


E, B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 87 


manicheizmas, daug daugiau yra skolingas Babilonui, Graikijai, judaizmui ir pa- 
čiai krikščionybei, negu Iranui ?); ir kad, jei iraniečiai būtų turėję tą mitą ir tą 
misteriją, jie nebūtų leidę jiems taip visiškai išnykti jų pačių religijose. 
Manicheizmas, taip rodosi, su Iranu yra surištas tik tiek, kad yra šį tą 
pasiskolinęs iš persiškos-babiloniškos heterodoksinės Zervanitų atskalos, 
kuri, be abejo, turėjo šiokių tokių analogijų su mitraizmu, bet apie kurią 
vičvisai nežinoma, ar jai rūpėjo Antropos. Burkitt'as, paskutinis maniche- 
izmo istorikas, mato jame krikšionišką ereziją, kilusią daugiausiai iš Barde- 
"sano ir Marciono 2). Todel, iki nebus labiau ištirta, mes tegalime žiūrėti 
kaip į mokslininko mitą į aną teigimą Antropo - Išganytojo iraniškos kil- 
mės, ir palikti panteizuojančiai  Gnozei (kuri yra gretimai einąs reiškinys 
su pagoniškomis mistinėmis religijomis, bet, rodosi, šiųjų nėra paveikusi) 
visus mandeiškus ir manicheiškus Išganytojus, kuriuos nesuvaldomi sinkre- 
tistai, Mani'o pasekėjai, galėjo pakrikštyti Zoroastru taip pat lengvai, kaip 
Apo jį kitu jųjų Mokytojo tariamųjų  pranokėjų vardu: Buda, Jėzus, 
omas 


Ar bekalbėsime apie kitus eschatologinius Gelbėtojus, kurių veikimas 
buvo pranašaujamas amžių galui? Tokie pasireiškia mazdeizme su Saošy- 
ant'u, budizme su Maitreya; bet graikų-romėnų. pagonizme tokių neužtin- 
kama, nebent toks būtų vienas uždavinių mįslingojo „Kūdikio“, naujojo 
dievo, kuris—jau Eschiliui—būtų turėjęs galios nuversti nuo sosto Zeusą 
ir sukurti naują pasaulio amžių. Jojo pėdsakai pernelyg mažai težinomi, 
abejotini, ir, jei Sibilė naujame išleidime ištiesų yra apie jį kalbėjusi, tai 
rasi del to, kad ji savo pranašystes buvo praturtinusi keletu Izraelio 
pranašysčių atgarsių. 

Taip, tatai, dievų-apreiškėjų tarpe, kosmugoninių ir pačių eschatolo- 
ginių dievų tarpe mes neradome to, ko ieškojome: kokio nors Atpirkėjo. 
Nes pagonizme niekur niekas nesako, kad paskučiausių laikų dievas—jei 
toks yra buvęs—turėtų išgelbėti sielas (ypač prieš tai buvusių laikų sielas); 
toks dievas daugių daugiausiai turėtų išorėj pakeisti, reformuoti žmonių 
visuomenę. 

: Ž i į 
+ 

Dabar mums seka pereiti prie tragiškųjų (daugiau ar mažiau dieviškų) 
asmenybių, kurių mirimą ar kanžias minėjo kai kurios misterijos. Ar tos 
asmenybės yra išgelbėjusios savųjų tikinčiųjų sielas kaip Kristus, arba bent 
kaip Višnu savo avatarais? 

Pakartokime, jog kai kurie didieji Misteriių dievai, kaip Serapis, Saba- 
zijus, Mitra, jau yra pašalinti; apie Kabirus perdaug maža težinoma, kad 
vertėtų apie juos kalbėi. Bet eliminavimas turi eiti dar toliau. Mes drį- 
stame atmesti ir Korę; jos asmeninis vaidmuo atrodo buvęs labai išblukęs 
dargi Eleuzėje, kur jos nuotykių minėjimas buvo, gal būt, tik paprasta 
prcga įs:gyvėnti į jos Motinos jausmus. Dionizas, tasai, kaip kretiškis 
Zeusas ir Adonis, ir aaug kitų, neišskiriant Heraklio, buvo miręs prieš 
pilnąją savo apoteozę. Rodyta jo kapas Delfuose; bet niekas negalėtų 


MScheftelowitz Geldner, 
!, Burkitt, The religion of the Manichees, 1925. 


88 E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 


įrodyti, kad klasikiniame, helenistiniame ir romėniškame laikotarpy, jo mir- 
ties faktas būtų bet kuo padėjęs bakchantų išganymui; nedaugiau gelbėdavo 
ir jo paskesnių sibstitutų — Orfejaus bei Pentejaus — mirtis. Taigi galime 
pašalinti ir Dionizą, išskyrus vien orfizmo atvejį; bet čia naujasai Dionizas, 
kuris suimdavo savęsp apvalytąsias sielas, nebuvo kenčiąs dievas. Seno- 
vės Egiptas magiškomis apeigomis savo mirusiuosius sutapatybindavo su 
Oziriu, suradusiu nedingstaniį gyvenimą Aname Pasaulyje; štai kas, iki 
šiol, daugiausiai prisiartina atpirkėjo religijai; vis delto Oziris nebuvo 
išgelbėjęs žmonių ypač savo mirtimi. Tą laikotarpį ir tose šalyse, kurios 
mums čia rūpi, jei. šitoji mirtis ir buvo minima Izidės misterijose (ji turėjo 
būti minima, nes ji buvo minima ir viešojoj religijoj, bet Apulejus tyli 
šiuo dalyku), ji buvo vėl ne kas kita, kaip proga jungtis su Izidės pergy- 
venimais, kaip kitur Korės pagrobimas—su Demetrės pergyvenimais. 

Kas gi belieka? Belieka tik Atis, Frigijos piemuo, apverktina Agdi- 
"stės arba Kibelės meilės auka. Tat prie jo sustojus, reikia išbandyti tikrumą 
einamosios teorijos, pagal kurią miręs ir vėl kėliąsis dievas, esą, buvo 
tapęs veikiamuoju pradu išganymo žmonėms, mistiniu, apeigomis vatzduo- 
jamu mirimu ir prisikėlimu dalyvavusiems pirma kančiose, paskui dangiš- 
koje jųjų dievo garbėje. : 


* 


* E 

Bet iš pradžių reikėtų išblaškyti dviprasmybę, įveltąją „prisikėlimo“ 
žodin. Kuris visų tų dievų buvo su kūnu prikeltas iš numirusių? Vienų 
vienas Oziris, ir tai ne šiame, tik kitame pasaulyje, jo mumijai liekant 
karste. Korė niekada nebuvo mirusi. Kretiškis Zeusas, Adonis, Heraklis 
buvo mirę ne juokais, ir tik jų siela buvo išaukštinta prakilesniame pasau- 
lyje. Kai del ano Dionizo, kurį garbino orfikai, matome, jog jisai, kaip ir 
žmonės, nors aukštesniu laipsniu, buvo tik išvestinis senojo, mirusiojo 
substancijos vaisius. Apie patį Atį nė vienas pagonų autorius, įsidėmėkim 
tai gerai, nekalba griežtai jį prisikėlus. Kalbėti apie jo prisikėlimą buvo 
palikta šių dienų mokslininkams ir, prieš juos, kai kuriems krikščionių 
rašytojams (Justinas, Firmikas Maternas), kurie, dalykan arčiau neįsižiūrė- 
dami ir frigiško dievo apoteozėje įžiūrėdami klastingą velnišką pamėgždio- 
jimą jųjų Mokytojo prisikėlimo, savo ginčuose išpūtė panašumą. Plutar- 
kas!) kalba apie bakchanalijas, kurias keldavo frigiečiai, švęsdami jųjų 
dievo „Apsnūdimus“ žiemos metu ir jo „Atbudimus“ vasarą; argi tai čia 
"yra mirtis ir prisikėlimas tikrąja prasme? Paprastai prileidžiama, kad vie- 
šosiose Kibelės šventėse Romoje Hilarijų diena, įvardintoji Filokalo 
Kalendoriuje (IV šimtm. po Kr.), buvusi pa a Ačio prisikėlimui; tai tik 
plika hipotezė, nes tekstas toje vietoje nė žodeliu neprasitaria apie Atį. 
Senosios, autentiškai žinomos apie Atį, pasakos kilmė turėjo būti daugė- 
riopa ir nevienoda: jo suglaudimas su Kibelė yra tik favorito sujungimas, 
jo kūno sužalojimas yra etiologinis išaiškinimas gallų praktikos, jojo po- 
būdį kaip vegetacijos dievo, kuris apsnūsta žiemą ir atsigauna pavasarį 
(žiūr. Plutarką), patvirtina toji aplinkybė, kad jo ženklu parinkta conitfera, 
jo mirtis yra dubletas pirmyksčio mito, gal būt, paskolinto iš Adonio 


)1Plutarkas, Izidė ir Oziris, 69. 


E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 89 


istorijos, o jo prisikėlimo neskelbia nė vienas iki šiol sužinotas tekstas; jo 
kūnas nebuvo išėjęs iš Pesinonto kapo, tik kad jis tenai, Zeuso malone, 
išliko nepūnąs ir galėjo judinti mažąjį pirštą; jo dangiškoji apoteozė yra 
ta pati, kuri teko daugeliui kįtų herojų bei dievų mylimukų. Tiktai besi- 
baigiančio sinkretizmo laikotarpį Atis padidėjo, bemaža ko nesusilyginda- 
mas su Saule. . 

O vis delto kaip tik Atį daugiausiai vertina šių dienų sinkretistai 
“savo protavimuose apie dievus-gelbėtojus, ir tai del Firmiko Materno nu- 
pasakojimo !) slaptos apeigos, kuri dabar taikoma Ačiui su šiuo išgarsė- 
jusiu tekstu: 


Oappsite dotai 100 Ūeod gecwaušvo—, 

"Eatai 787 Ayulv Ex TOV0Y GoTNPIA. 

Guoskitės, pašvęstieji, dievą išgelbėjus, 

Ir mums bus iš vargų išgelbėjimas. | 

Tekstas dvigubai įdomus, viena, del to, kad žodis swrnpix čia reiškia 

išganymą labiausiai anapus kapo, toliau, del to, kad tikinčiųjų išganymas 
atrodo pareinąs nuo dievo išgelbėjimo. Nelaimė, tekstas yra vėlybas 
(IV šimtmetis), ir apeiga gali būti taip pat vėlyba, — juk tai norėtojo su 
krikščionybe lenktyniavimo gadynė. Be to, anas dievas visai negali būtį 
Atis. Firmikas Maternas sako mystui: „tu jacentia lapidis membra 
componis“ ?) (tu sudėlioji „r akmens narius); taigi, derinta kokios 
tai dieviškos statulos dalys. t Atis niekad nėra buvęs sudraskytas. 
Labai apytikriai (Loisy ir ge deliai to sutinka) kad čia kalbama apie 
Ozirio graikiškas misterijas, kurias yra minėjęs Apulejus ir apie kurias iš 
kitur taip kaip ir nieko nežinome. 
„. „Priegtam iš teksto negalima būtinai išvesti dievo išsigelbėjimą buvus 
Ensas išganymo priežastimi. Oalimas daiktas, kad šiajam anasai 
buvo tik laidas ar tipas. 3 
„+ Mūsų supratimu, jei tą misteriją palyginti su kitomis, šitoksai yra 
tikriausis problemos išsprendimas: visų tų mitinių asmenybių apoteozė, 
įvykusioji tam tikrų išmėginimų išdavoje, Misterijose buvo garbinama ne 
kaip versmė, bet kaip paveiedas ir laidas „atnaujinimo“, per iniciaciją įvyk- | 
stančio tikinčiuose, kurie—kaip anos mitų asmenybės—tapdavo favoritais 
kurios nors didžios dievybės, o jau šios malonė patikrindavo jiems amži- 


laimę. 

Kaip toli siekė apeiginis pamėgždžiojimas to, kas įvykdavo pačiuose 
iniciuotuose? Ar praktikuodavo jie apeigas, ženklinančias jų pačių mirimą 
ir prisikėlimą—panašiu būdu, kaip šventasis Paulius aiškina krikščionių 
krikštą? Bet juk kūniško prisikėlimo sąvoka iškrypusiam anų laikų spiri- 
tualizmui nebuvo maloni (—išskyrus mitraizmą, ir tai dar!—), o antra ver- 
tus, tie dievai-pavyzdžiai kaip tik nebuvo kūną prisikėlę. Kai del simboli- 
nio mirimo, jį norėta įkišti visur, net į Mitros misterijas (Pettazzoni); tai— 
jų mokslinių pažiūrų reikalas. Kai Ąpulejaus veikale Izidės mystas sako: 
„Accessi ad continium mortis“ (pasiekiau mirties rivas), kontekstas 


Firm. Maternus, De errore profanarum religionum, 22. 
*) I d.,—ibidem, 18. 


90 E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 


rodo aiškiai tik vieną dalyką: kad jisai — mystas — tikėjo atliekąs kelionę 
aplink pasaulį ir kad jis, pereidamas į „Antipodus“, susipažinęs su praga- 
ru. Firmikas Maternas apibūdina !) vardu „moriturus“ tą, kurs tuoj turi 
pasišvęsti Ačiu. Nesąmonė yra įžvelgti čia simbolinę mirtį, įvykstančią 
iniciacijos metu, nes juk krikščionių polemistas kalba aiškiai apie amžinąją 
mirtį, grėsiančią sielai, pasiryžusiai ieškoti gyvybės pas demoną; ir pats 
Loisy yra visai linkęs tai pripažinti. Kas tose teorijose yra tikra, galima 
suglausti į štai ką: iniciuotasis buvo išgelbimas, nes iš žemesnės ir nepa- 
tvarios būklės patekdavo į kilnesnę būklę su būsimo gyvenimo pažadais. | 
Tas daly-as, pavyzdžiui, simbolingai išreiškiamas Sabaziaus misterijose, kur 
kandidatas, pirma parkritęs ant ž.mės, apdrėbtas nešvarumais ir iš rėčio 
apibertas grūdų atmatomis, sušukdavo atsikeldamas: žyvjov x9x0v, e0pov 
daetvov,— pasprukau nuo bloga, radau geriau (Demost, De cor.). "ai 
reiškia, kad jisai kilo į grynumą ir tikrumą; ten nėra aiškiai paminėta mir- 
ties nei prisikėlimo. 

Štai visa, ką mes galime surasti. Tai nebuvo moralinis atpirkimas, 
kurs žmogų išgelbi iš nuodėmės viešpatijos. Ir, apskritai, nebuvo tai joks 
atpirkimas, nes kenčiantieji ir tragiškieji dievai nebuvo „dievai-gelbėtojai“; 
jųjų nenorėtoji kančia buvo visai kitas dalykas nekaip išdavi išganymo 
priežastis... 


* * 


* 

Teisingai galima nustebti, bet dalykas yra kaip tik tas. Dievų kančia 
niekada nėra nurodoma kaip dieviškoji auka, iš kurios būtų tikintiesiems 
naudos,—nebent perdaug papildoma tekstai bei sudaroma dviprasmybių. 

Tačiau dievų įvykdomo atpirkimo idejos senovėje vis delto būta, 
Šventyklose, kuriose buvo atliekami vergų paleidimai— Delfuose ar kitur,— 
dievas, manyta, sumokėdavo išpirkimo kainą, tai yra tąjį peculiu m, kurį 
paleistinasai vergas pirma buvo sudėjęs į kunigų rankas. Šen bei ten pa- 

onų religijose, net ir atskirai nuo kosmogoninės dramos, buvo randama 
deja dievų nužudimo arba dieviškos imolacijos, turėjusios laimingų žmo- 
nijai padarinių; taip, antai, Eddoje sutinkame mintį, kad Odinas kybodamas 
patiria rūnų paslaptis. Tačiau, neapleisdami graikų iomėuų dirvos, žinome, 
jog žmogiškos aukos, kurios dar nevisiškai buvo išnykusios, dažnai turėjo 
apotropeinės, nukreipiamos reikšmės su substitucijos (įkeitimo) mintimi, 
visai kaip anos aukos, kurias darydavo germanai ir keltai maro metu ir 
prieš kovas bei prieš keliones jūrėmis. Romoje (pasak Piganiol'io *) gladia- 
torių žudynės pačioje pradžioje turėjo tarnauti didžiųjų mirusiųjų gerovei 
arba nukreipti nelaimes nuo valstybės. Aelius Aristidis, pilnojo sinkretizmo 
dienomis, vaizduojasi Asklepių, kaip šisai jam du sykiu prailgina gyvenimą, 
jo vietoje numarindames dvejetą jo ūkvedžio vaikų, ką Aristidis Jaiko esant 
savaime suprantamu dalyku. Kai kas gal pagalvotų dar apie 1eisiojo ken- 
tėjimus, didingai išgarbintus Platonio „Respublikoje“. Žodžiu, būtą įpročių 
ir religinių įsitikinimų, kurie būtų lengvai galėję išsiplėtoti ir, sudvasinti, 
iškilti į atpirkimo doktriną tose misterijose, kur buvo garbinami kentėję 
antropomortiškieji dievai. ži 


MFirm, Maternus, ibid., 18, 1. 
2) Piganiol, Les Jeux Romains, 


E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 01 


Tačiau jųjų nenorėtoji kančia, kiek mes žinome, mitiniuose ir apeigi- 
niuose padavimuose niekada nėra įgavusi aukos reikšmės. Aš atvirai einu 
prieš tų nuomonę, kurie visur įžiūri aukas, dargi tada, kai Horus praranda 
vieną akį kovoje su Seth'u. Zagreaus drama, jei ji buvo vaidinama, aukos 
pobūdžio neturėjo daugiau, negu Korės pagrobimas. Be abejo, būta aukų 
įterptų misterijosna, kaip jų būta visuose tos gadynės kultuose; bet tai 
nebuvo dievo auka. Taurobolijų bulius nereiškė Ačio; net senobinėje 
omofagijoje draskomojo gyvulio mirtis neturėjo nepriklausomos reikšmės; 
. toji mirtis įvykdavo tik deto, kad gyvulys negalėjo kartu būti valgomas ir 
likti gyvu. 

Kraujingos apeigos buvo gausingos: plakimas, kastracija, odos kapo- 
jimas kirvio smūgiais, Oziriui, Kibelei, M4-Bellonai pagarbinti; bet nelai- 
mingi mystai, kurie užsidėdavo tas kančias, nemanė, kad jos būtų išganin- 
gos to ar kito kentėjusio d evo galia. Tai buvo ekspiacinės apeigos, galio- 
jančios pačios per save. Taip tatai, žmonės išgelbėjimą laimėdavo, patys 
sumokėdami visą kainą, ir gana brangią; dievas, kurį jie tuo būdu kartais 
pamėgždžiodavo, visai nebuvo už juos sumokėjęs, 

Jei yra buvusi gausybė „išganymo religijų“ —berods, šitaip jos tapo 
pakrikštytos tik mūsų laikais,—tai tikrovėj graikų-romėnų pagonizme nėra 
buvę jokios „Atpirkėjo religijos“. 

* 


* 


* 

Suglauskime keliais žodžiais šį pranešimą, kuriame aš esu pamėginęs 
suvest į minimumą tai, kas yra ne daugiau, kaip hipotezė. 

Vadinamieji senobinio pagonizmo dievai-gelbėtojai teikdavo tik žemi- 
šką išgelbėjimą, labiausiai sveikatą. Sinkretizmo gadynę masės, berods, 
tikėjo laiminguoju. nemarumu, bet retai jo telaukė iš atskiro „dievo-gelbė- 
tojo“ užtarimo. To paties laikotarpio Misterijos ir mistinės religijos visos 
buvo sukrutusios siekti užtikrinti sielos išgelbėjimą, bet nebūtinai pakeičiant 
moralinį gyvenimą. Išsigelbėjimas parėjo nuo magiškų apeigų, arba nuo 
įsigytosios gnozės: šitie dalykai savo pačių jėga juos vienijo su aukštesne 
dievybe. Kenčiantieji ir išaukštintieji dievai, paprastai — antraeilės asmeny- 
bės, galėjo patarnauti mystams kaip pavyzdys, bet niekad, kiek žinome, 
jųjų kančia nėra buvusi išzanymo priežastimi. Dabartinė teorija, palaikanti 
priešingą tezę, netikusiai aiškina anas religijas, pamėgždžiodama krikščionybę. 


-3-—-EBI- 


Krikščionybė ir budizmas. 
(Pirmasis supažindinimas su šiąja problema: kaip ji kilo, plėtojosi, ir kaip 
ž Ji šiandien stovi). ||| 
Par. Prof. Pr. Dovydaitis, Kaunas. 

Krikščionybės ir budizmo santykių problema europiečiams kilo nuo 
to laiko, kai prasidėjo judresnis santykiavimas Europos—tųjų vadinamųjų 
žmonijos Vakarų—su pietinės ir rytinės Azijos šalimis—su taisiais vadina. 
mais žmonijos Rytais. Vakarai su Rytais, rods, turi santykių nuo šimtme- 
čių, nuo vadinamųjų naujųjų istorijos laikų pačios pradžios. Tačiau ypač 
"judrus tas santykiavimas tapo nuo praeitojo šimtmečio, kuris savo naujo- 
mis susisiekimo priemonėmis suartino visos Zemės žmoniją apskritai. 

Savo dvasiniu gyvenimu Vakarai ir Rytai krikščioniškosios eros lai- 
kais ilgus amžius rodėsi gana skirtingi, Tuo tarpu kai Vakarai jau senai 
pretendavo būti visos Zemės žmonijos vadovais, Rytai vis atrodė kaip 
koks sušliuręs miegalis. Ne be pagrindo kaž kas krikščionišką Europą 
pavadino žmonijos galva, o budistišką Aziją—lyg kaž kuo be galvos. 

Tačiau nuo prasitojo šimtmečio ir Rytai pradėjo išsijudint, pradėjo 
išbust iš amžių miego, panašaus į tąjį, kuriuo pasakose miega gražio- 
sios karalaitės su visais jų rūmais. O išjudint Rytus pradėjo vėl ne kas 
kitas, kaip tie patys vakariečiai savuoju agresingumu. Ir paskiausiais lai- 

„kais tas Vakarų su Rytais santykiavimas aiškiai eina tąja linkme, jog jau 
net nebetolimoj ateity pranašaujama būsiant negirdėtą-neregėtą pasaulio 
istorijoj karą, kuris savo baisumu toli pralenks visus iki šiol buvusius 
karus, kuriame jau kovos viena pasaulio dalis su kita, Vakarai su Rytais, 
visa Europa su visa Azija. 

Tikėkime, kad šiokia nelaimė neištiks žmonijos, kad ginklais Vakarai 
su Rytais nesusikaus. Užtat dvasinė kova Vakarų su Rytais jau 
smarkiai įsisiūbavus, jau verda, kunkuliuoja. Ir jei ne išimtiną, tai bent 
esminį šios gigantiškos kovos turinį pažymi kaip tik mūsų čia pasiimtoji 
tema „Krikščionybė ir budizmas“. Nes budizmas pasireiškia netik kaip 
toliausiai paplitusi, bet taip pat ir kaip stipriausia, labiausiai uždara bei impo- 
nuojanti dvasinė Rytų galybė. Ir kai pirmiau šioj dvasinėį Vakarų kovoj 
su Rytais, taip sakant, puolamoji šalis buvo Vakarai, kai Europa jau nuo 
šimimečių siuntė savo karius— lankytojus ir misionorius—į senuosius pie- 
tinės ir rytinės Azijos kultūros centrus, šiandien tokį puolimą daro jau 
Rytai Vakarams!); jau Azija siunčia Europon savo mokslus ir mokytojus, 
kurie čia turi ne mažo pasisekimo. Antai, kas šiandien negirdėjo apie 
Rabindranatą Tagorę (Rabindranath Thakur), tąjį net Nobelio pre- 
miją apturėjusį indų poetą ir filosofą? Kokiu entuziazmu jis šiandien su- 
tinkamas Vakaruose! Ir lietuvių kalba yra kai kas jo raštų išversta. O jo 
raštai—tai indiškųjų teorijų mišinys, turįs alsuoti Indijos girių begalybė 
kaipo priešenybė vakarietiškam — graikiškam—filosofavimui, išaugusiam 
sienomis aptvertų miestų ankštumoj?). — Antra, antai, žinomas prancūzų | 


) Aure, 1925. IX. 1—3 Tokio mieste įvyko Japonijos, Koreos ir Kinijos budistų kon- 
gresas, kuriame nutarta stipriai platint budizmą Vakaruose, 4 
3) Plg. jo „Saduna, Kelias tobulybėn“ (vok, v.rtimas, Mūnchen 1921). 


Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budizmas 03 


romanų rašytojas Pierre Loti prieš pat paskutinįjį karą parašė romaną 
„Les Indes sans les Anglais“, kurin suėmė visą Vedantos filosofiją. — 
Turi pasekėjų ir kitokios rūšies filosofija — Samkhyja — ir Yoga, tam 
tikra iš filosofijos einanti praktika; o daugiausia tai bus paguodos ieškan- 
čių budizme. Tuo tarpu kai bramanais ar konfucininkais bus virtęs 
dar nedidžiausias europiečių skaičius, Budos sekėjais ir mokiniais platesne 
ar siauresne prasme vadina save jau tikrai nemaži būriai, pradėjus nuo £open 
Liauerio iki moderniausių teosofų bei antroposofų. Budizmas šių dienų Euro- 
poj mokėjo gana jaukiai įsitaisyti. Tik atsiminkime, kiek čia yra budizmo 
sąjungų, laikraščių, knygas leidžiamųjų firmų, jau nekalbant apie tą nesu- 
skaitomą daugybę pavienių spaudinių, tų budistiškų „evangelijų“, „kate- 
kizmų“ ir tolygių. Nestinga net budizmo misionorių ir budistiškų vienuo- 
lynų, nors šieji reiškiasi dar tik kuklia užuomazga; nes, mat, diduma tų 
europiečių, kurie iki šiol panorėdavo tapti pilnutiniais budistiškais vienuo- 
liais, bevelydavo neapsilikt Europoj, o iškeliaudavo į Ceyloną, į tąjį pieti- 
nio budizmo vienuolybės Eldoradą. 3 

Kodel naujųjų laikų Europa pradėjo ypač budizmui reikšti tokių sim- 
patijų? Kodel šioj dvasinė Vakarų kovoj su Rytais Vakarai davėsi įlen- 
kiami savo frontą? 

Gilesnių šio reiškinio priešasčių pažiūrėsime paskiau; o dabar pažin- 
kime, kas yra tas budizmas, kurios dvasios jis kūdikis savo kilmės ir savo 
esmės atžvilgiais, 


1. Budizmo kilmė kultūros istorijos šviesoj. 


Iki pačių paskiausių laikų budizmo tyrinėtojai nebuvo reikiamai pilnai 
įsisąmoninę tos reikšmės, kurios turi klausimas del visos budizmo sistemos 
kilmės. Indija, kurią tyrinėdavo šios srities mokslininkai —indologai—buvo be- 
veik vien arijų Indija. Cia atvesdavo tasai priprastas metodas, šios srities 
studijas pradėt išmokstant ariškųjų indų kalbą, sanskritą, visai nesirūpinant 
vietiniais, neariškaisiais elementais, arba jais visai maža rūpinantis. Tat 
visai nenuostabu, kad žiūrint į visaką pro tokius ariškus akinius, ir visi 
Indijoj sutinkami filosofiniai bei religiniai reiškiniai buvo laikomi ariškųjų 
indų kultūros padariniais, Ir Budos religiją tikėta išaugus mums, euro- 
piečiams, giminingame indų kultūros pasauly; ir nevienam šių dienų vie- 
našališkam nacionalistui rodosi todel, kad šiuo atžvilgiu budizmas turi pir- 
menos prieš krikščionybę, kilusią iš tokio mažo ir nereikšmingo žemės 
kampelio, kaip Palestina. O tuo tarpu ir mokslininkų vargiai buvo reikia- 
mai įsisąmoninama, jog anokia žiūra tik pro arizmo akinius yra buvusi dau- 
giau ar mažiau vienašališka. 

Sitokia indologijos metodo klaida betgi pradėta taisyt bent paskiausiu 
„laiku. Pataisymų čia įneša vadinamoji kultūros istorijos mokykla, kurios 
tikroji darbo ir pasisekimų sritis iki šiol yra buvusi etnologija'), tačiau 
kuri nauja šviesa nušviečia ir nevieną vėlesniųjų istorijos laikų kultūros 
kompleksą. Vienas šiosios mokyklų grindėjų Dr. W. Koppers S. V. D, 


; 2) Plačiau apie tai rašyta straipsny „Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie išda- 
viniai“ „Soter“ 1924 m. 2—35 p. į 


94 Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budizmas 


drauge etnologas ir indologas, pirmutinis pabandė kultūros istoriškąjį me: 
todą pritaikint ir budizmo kilmei nušviesti, ir tas jo bandymas davė geriau- 
sių vaisių. - Pirmąjį Koppers'o darbą šioj srity — jo paskaitą Vokietijos 
Antropologų Kongresui 1921 m.—pernykščiose šio laikraščio knygose mė- 
ginome ir sulietuvint !). Šioj vietoj patieksime jo tenykščių įrodinėjimų 
bei išvedimų esmingąją santrauką, kurią patsai jų autorius išdėstė kita 
proga ?). Ir Koppers neneigia, kad senosios Indijos didžiąsias religineš- 
filosofines sistemas formaliai išplėtojo ir atbaigė įkėliavusių arijų dvasios 
pajėga. Bet iš kito šono jis šį dalyką studijuodamas vis daugiau ir dau- 
giau gavo įsitikinti, jog vietinės, taigi priešariškosios, Indijos dvasiniai tur- 
tai yra šių sistemų pagrindus paveikę daug daugiau, nekaip kiek iki šiol 
net buvo linkstama manyti. Ir budizmo pagrindai anaiptol nebuvo nepa- 
liesti anokių poveikių: visos budizmo sistemos didžiosios šaknys vyriausiai 
eina iš rytinės Indijos dvasinio pasaulio, iš čia gyvenusiųjų austriškų- 
mairiarchatiškų tautų. Aišku, jog naujai nušviečiant budizmo kilmę, jo 
paskutiniąsias - šaknis, naujai nušvinta ir pati jo esmė, kas mums: ir 
svarbiausia. S 

Įtikinantieji Koppers'o -įrodinėjimai eina šiąja plotme 3). 

Budizmo tyrinėtojams jau nuo pirmiau krisdavo akysen dvejetas da- 
lykų. Vienas, tai kad budizmas savo pagrindu daugiau panešėjo į filoso- 
finę sistemą, nekaip į religiją. Ir kitas, tai kad budizmo pagrindų filosoti- 
niai grobai buvo identiški su tąja senobine Indijos filosofija, kurios vardas 
Samkhya. Taigi, budizmas ir Samkhyos filosofija pasirodo esą labai 
artimai giminingi. Ir dabar, jei pasirodys, kad Samkhyos filosofijos svar- 
biausieji elementai eina iš austriškų-matriarchatiškų, : taigi iš neariškųjų 
priešakinės Indijos gyventojų, tai šioks išvedimas tinka ir budizmo 
sistemai. 3 4 - 

Kad Samkhyos filosofija senojoj Indijoj turi skirtingą vietą, tatai 
anaiptol nebuvo visiška paslaptis ir pirmiau. Joje įsikūnija materialistiška- 
ateistiška sistema, kuri, tokia būdama, stovi priešais senesnę monistišką 
(vienybės) filosofiją, panteizmą. Didžiulę spragą, kiaurimę tarp šių dviejų 
sistemų tikrai visi pastebėdavo. Bet visuomet daryta pastangų tą kiaurimę 
užgrįst ir rasti tiesų kelią iš monistiškosios - filosofijos į Samkhyos mate- 
'" rializmą. Šiąja kryptimi tyrinėjimą vis stumdavo tas vienašališkas ar:škas- 
indiškas tyrinėtojų požvilgis, apie kurį anksčiau minėta. 

Tačiau ir tiesa prasiskina sau kelią. Juo atskiri tyrinėtojai labiau gili- 
nosi į klausimų painiavą, juo daugiau aiškėjo Samkhyos tilosof ją esant 
skirtingą tiek vietos tiek kilmės atžvilgiais, Ir tuo būdu buvo puikiai 


!) Budizmas pagal kultūros ratų mokslą, Naujas problemos nušvietimas, „Soter“ 1925 m. 
105—119 p. 2 
2 2) Paskaitoj „Etnologijos ir religijos mokslo kursuose“ Mėdling'e 1923 m.; tų kursų apra- 
šymas įdėtas „Sotero“ 19/4 m. 156—160 pusl; apie Koppers'o tą paskaitą minima 159 pusl.; 
ištisai tą paskaitą „Buddhisms und Cliristentum“  atspausd no „Jalrbūch von St. Gabriel“ | 


2, Jahrg., Mūdling 1925, 153—173; reikia pastebėt, kad budizmo ir krikščionybės santykiai šioj 


paskaitoj tik kuo trumpiausiai paliesti gale, o didžiausią jos dalį sudaro sakytoji santrauka | 
apie budizmo kilmę ir esmę. S 3 20rg Ha 

5 Čia nekartojame Koppers'o cituojamos literatūros, kadangi praeitų metų jo minėtame | 
straipsny „Sotere“ yra jau minėta ir šioji speciali, ir nemažas dar šiaip literatūros pluoštas. | 


Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budlzmas 95 


dirbama paremti tai pažiūrai, kuri dabar naujosios etnologijos šviesoj gali- 
ma laikyti kaip visai tvirta. | ! 

Kaip tiktai patys geriausieji Samkhyos filosofijos žinovai, toki kaip 
Garbe, Grierson ir k. vis aiškiau įžiūrėdavo, jog josios tėvynė turinti 
būt rytinėj Indijoj. Ir toliau, šioj materialistiškoj sistemoj jie visai tei- 
singai matė reakciją, opoziciją tam idealizmui, tai monistiškai filosofijai, 
kurios centro ir gimtinės būta vidurinėj ir vakarinėj Indijoj. Šiuose 
Indijos kraštuose ariškiems-bramaniškiems indams dar buvo pavykę įbrukt 
vietos gyventojams save ir savąją kultūrą. Tačiau toliau buvusieji, bramanų 
. vadinami „nešventieji“ rytai ilgai, ir daugiau ar mažiau vaisingai, priešinosi 
visoms jų subramanizavimo pastangoms. Rytuose nepavyko įgyvendinti 
kastų, kurioms patvariai ir vaisingai priešinosi ten viešpatavusi demokratija; 
nei buvo galima šių šalių gyventojus priverst piiimt arišką bramanišką 
filosofiją. Ariškųjų vakarų poveikis čia iš visa buvo mažas; jie čia nebent 
galėjo paveikt tiktai vietinėj kultūroj bei mintyse jau nužymėtus kelius ir 
tūleriopai paakint jų plėtotę, bet jie neįstengė jų perkeist. S 

Su šituo nustatymu gerai derinasi ir tai, jog Samkhyos filosofija įžiū- 
rėta pirmoj eilėj kaip karių kastos—ksatrijų (ksatriyas) luomo padarinys. 
Rytuose, kiek kastų dalykas čia vaidina išvisa kokį vaidmenį, tai vadauja- 
mą ir toną duodamą poziciją nuo senų senovės čia turėjo ksatrijai, o ne 
bramanai. 

Suimant draugėn, kas iki šiol pasakyta, taigi turime: del Samkhyos 
"sistemos kilmės tyrinėtojams buvo aišku, jog, viena, ji savo esme yra ryti- 
nis padaras, ir antra, jog ji, nors ir nesanti grynas ksatrijų produktas, tai 
vis delto rodo turinti stiprių poveikių iš ksatrijų šono. Sita visa kultūros 
istorijos mokyklos atstovas Koppers dar precizuoja sakydamas, jog Sam- 
khyos filosofija savo pagrindiniais bruožais reiškia austriškos-matriarchati- 
škos kultūros produktą. Manoma, kad taip spręsti leidžia naujosios isto- 
riškos etnologijos tyrinėjimų daviniai. i 

„ Pirmutiniai matriarchatiškos kultūros atstovai šiauraryčių Indijoj yra 
vadinamieji austriai, t. y. austriškai kalbantieji priešakinės ir tolimesnė- 
sės Indijos pirminiai gyventojai. Neabejojama, kad pirmiau šių austrių 
laikyta užėmus ir priešakinės Indijos didesniosios dalys. Nes jų kalbos 
likučių nustatyta esant ir vidurinėj Indijoj prie Himalajų papėdės. Todel 
ir manoma, kad jei žygiuojantiems priekyn arijams vidurinėj Indijoj dar pa- 
vyko nugalėt kalbą bei kultūrą vietinių matriarchatiškų austrių, kurių gimi- 
nės kaip tik tose vietose turėjo savo branduolius, tai rytuose arijų galybė 
ir poveikis beigi nieko neįstengė. H. Oldenberg'as, visų pripažintas 
puikiausias budizmo žinovas, kalba apie kitokį rytuose pučiantį vėją. Nei 
Veda nei bramanizmas niekuomet rytams pilnai neįėjo į kūną ir kraują. Iš 
ten tat, iš rytų, todel specialiai filosofišku atžvilgiu kilo opozicija ir reakcija. 
Kaip tokį savo esmėj opozicinį bei reakcinį pabūklą šiuo atžvilgiu jau pa- 
žinome esant Samkhyos filosofiją. — Dabar pažiūrėsime tų svarbiausiųjų 
„momentų, kurie savo kilme daugiau ar mažiau tikrai pasirodo kaip mairi- 
archatiškas padarinys. ž i 5 
o Esmingasis dalykas Samkhyos filosofijoj tai jos dualistiškas pagrindas, 
dvilypis principas Purusa ir Pakrti; Purusa tai šviesusis, skaidrusis, 
vyriškas-dvasinis, o Prakrti tai tamsusis, drumstasis, moteriškas-materia- 


96 * Pr. Dovydaitis; Krikščionybė ir budizmas 


linis pradas. Nėra abejojimo, jog šiame dvilypiame prade atsispindi ne 
kas kita, kaip toj matriarchatiškoj kultūroj taip tipiškai įsigalėjęs įvaizdas 
dievų poros: Siva ir Šakti. Šivoj įsikūnija vyriškas-dvasinis, Šakty— 
moteriškas-materialinis principas. Ir kaip Samkhyos filosofijoj esmingai 
persveria materialinio prado svarstymas, taip ir anoj matriarchatiškoj sferoj 
visiškai priešaky stovi moteriška-materialinė Sakti, atseit, dalykas didumoj 
yra taip, jog Šiva esmingai dalyvauja Šakti'es savybėse. 2 

2 J0£ Sivos-Šakties kultas esmėj eina iš kitokių šaknų „negu ariškų 
šitai yra aj ar mažiau ištarę arba spėję įvairūs tyrinėtojai, kaip, antai, 
Oppert, rierson, Heine-Geldern, Winternitz, ir P. W.- 
Schmidt. Pažymėtina, kad jie visi yra etnologai arba savo specia 
kaip Schmidt'as ir Heine-Geldern'as, arba jei pirmoj eilėj ir buvo 
dirbę indologijoj, tai betgi nepabūgdavo dirstelt ir toliau, negu kiek siekė 
jų siauros specialybės ribos, kaip Oppert'as, Grierson'as ir Win- 
ternitz'as. . 3 

Bet kaip įrodyti, kad tas Sivos-Šaktiės dvilypis principas iš tikro 
yra matriarchatiškos kilmės? Šiam klausimui atsakyti tenka atsižvelgt į 
religijos ir mitų tyrimo davinius, kokių iki šiol gauta kultūros-istoriškos 
etnologijos dirvoj. 

Pirmiausia tenka priminti, jog visi ženklai rodo, kad seniausiojo ma- 
triarchato kultūros mitologiniai įvaizdai yra susimezgę su Mėnuliu. 
Aiškiai susirišęs su visuomenės bei ūkio santykiais, koki reiškiasi matriar- 
chatiškoj kultūroj, mėnulis čia užima. tą vietą, kurioj pirminiais laikais stovi 
aukščiausia geroji Esybė; matriarchate mėnulis dabar imamas kaip mote- 
riška pirminė jėga, kaip moteriška pirminė Esybė, kaip Pirmamotė. Ši 
pirmamotė turi dvejetą sūnų: šviesųjį ir tamsųjį mėnulius. Ypač susisie- 
kus su totemistiška kultūra joj aukščiausiąja dievybe laikoma Saulė—su švie- 
siuoju mėnuliu paprastai daugiau ar mažiau susilydina Saulėdievio bruožai. 
Priegtam, kaip rodosi, šviesusis mėnulis priima taip pat vyriškojo-dvasinio. 
nekintamojo-nemirštamojo prado pobūdį; tuo tarpu tamsiojo mėnulio bruo- 
žai sutampa su mėnulio bruožais apskritai, kuris paskui savo visuma toliau 
rodo moteriško-materialinio, nykstamo-mirštamo prado pirmavaizdį. Indijos 
kultūros istoriškų santykių visuma rodo, kad priešariškoj Indijoj jau labai 
ankstybais laikais dažnai susisiekta - totemistiškosios ir matriarchatiškosios 
srovių. Rodosi tat, jog ir specialiai Šivos-Šakties kulte, nors jis esmėj yra 
matriarchato produktas, taip pat galima aiškiai įmatyt totemistiško poveikio. 
Tačiau šis klausimas tetur antrinės reikšmės. Čia svarbu tik tai, kad Šivos- 
Šakties kulias šiaip ar taip savo esme yra matriarchatiškos kilmės ir kad 
jo mitologiniu-religiniu pradedamuoju punktu reikia laikyt mėnulį su jo 
pavidalų (iazių) kitimais. i S 

Matriarchatiškos mėnulio mitologijos esti ir šalia Indijos. Tipiškai ir 
aiškiai ji išreikšta, antai, ypač kai kuriose Melanezijos šalyse. Šių visų | 
šalių gyventojai giminingi tarp savęs ir kalbos atžvilgiu. Ir vadinamieji 
austroneziai ir austroaziatai visi yra tos pačios austrių grupės; jų giminin- 
gumą jau prieš dvejetą dešimtų metų nepriekaištingai įrodė W. Schmidtas. - 
Ir netenka labai stebėtis, jei gretimai su kalbos giminybe eina ir mitologi- - 


* 


niai-religiniai bendrumai. 


+ 
r 
, 


Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budizmas 07 


Dar kai kas pa Ei, kad Samkhyos filosofijoj esti daugelis 
dvasių ir tik viena Prakrti, tuo tarpu kai matriarchato žemėj prieš vieną 
Saktį stovi tik vienas Šiva. — Tačiau šią sunkenybę pašalina tas nurody- 
mas, kurį patiekė Dalhmann'as ir kuriam taip pat pritaria ir Olden- 
berg'as, jog, Samkhyos filosofijai plėtojantis, pirmiau dvasių daugeto yra 
ėjusi dvasios principo vienybė. Dahlmann'as šiokį rezultatą gavo tirdamas 
tik sistemos istoriją. Kad Samkhyos sistema galėjusi kilt iš matriarchati- 

„škos kultūros, apie tai jis tikrai iš visa nebuvo galvojęs. Tatai jo šiokiame 
rezultate galima teisėtai matyt juo objektivėsnį ir nepriekaištingesnį patvir- 
tinimą pažiūros, kuri Samkhyos sistemos grobus išveda iš matriarchatiško 
Šivos-Sakties dvilypio principo. Kaip .Samkhya iš dvasios principo vieny- 

"bės veikiai išvesdino dvasių daugetą, tatai dar maža išaiškinta. Gal būt, 
čia suvaidino vaidmenį sąmoninga opozicija prieš bramaniškojo idealizmo 
kraštutinį monizmą. 

Taigi, manoma esant pakankamai motivų manyti, kad Samkhyos pa- 
skutinieji pagrindai yra ne ariški-indiški, bet matriarchatiški-austriški. O jei 
taip, tai ir budizmas kilęs iš to pat kultūros sluoksnio. Nes, kaip aukščiau 
sakyta, tarpe specialistų nėra nuomonės skirtumo del to, kad, viena, budi- 
zmo pagrindiniai bruožai, apskritai ėmus, susiderina su Samkhyos sistemos 
bruožais, ir, antra, kad ir budizmo gimtinė yra „nešventuose“ rytuose, 
Šiuoju antruoju atžvilgiu mes juk gerai žinome ne tiktai Budos gimimo 
vietą (Kapilavastu, dvi mylios į šiaurę nuo apskrities miesto Bhagvanpur'o, 
esančio ant to paties meridiono kaip ir Benares!), bet taip pat ir sritį, ku- 
rioj jis per savo ketvertą dešimtų su viršum metų mokė ir rinko pasekė- 
Ar asi Kosi-Kosala, šių dienų Bihar ir Oudh su kaimyniais Nepalo 
kraštais). $ 

Kad budizmas nėra tipingas ariškas padarinys gali rodyti dar tai, kad 
jis ariškoj-bramaniškoį Inidijoj giliai neįsigyveno: jis čia neišsilaikė nė vieno 
tūkstančio metų. Tatai jau nurodinėjo toki žinovai kaip Kern, Dahlmann, 
Barth. Tikrai, savo branduoliu ir esme budizmas nėra autentiškas ariškas 
augalas. O prie fakto, kad jo pagrindai eina iš austriško-matriarchatiško 
tautų sluoksnio, tenka pastatyti kitas, kad patvariai savo šaknis jam įleisti 
pavyko tiktai daugiau ar mažiau matriarchatiškai organizuotuose tibetėnuo- 
se, kiniečiuose ir japonuose. 


2. Budizmo esmė. Jo pasisekimai Rytuose ir Vakaruose. 


Kaip minėta, nėra jokio klausimo, kad, naujai nušviestus budizmo 
šaknis, iš naujo šono nušvinta ir pati jo esmė. Jo visa sistema išdėstyti 
čia ne vieta. Paminėsime tik kas būtina mūsų čia pasistatytai temai !). 

Ž Budos mokslas savo esme yra neigimas, ir, būtent, neigimas visa 
to, ką jis rado savo gadynės tilosofinėje-religinėje spekulacijoje. Kaip 
„mums sako geriausi budistiškosios Indijos žinovai — toki, kaip Rhys 
Davids, Dahlmann, Oldenberg—tą gadynę visa Indijos šalis tie- 
„siog virė ir kunkuliavo viena kitai priešingomis idejomis ir sistemomis. 
Pasak vienos versijos, Buda radęs per 60, pasak kitos per 300 įvairių 


ui 


!) Taip pat paskui Koppers'o minėtąią paskaitą-straipsnį. | 


08. Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budizmas 


mokyklų. Nors šiuose skaitmenyse tikrai yra ir perdėjimo, tai betgi, iš kito 
šono, reikia tik atsimint pirmesniąją filosofinę-religinę Indijos plėtotę, ir tas 
viešpataujančių teorijų bei nuomonių didžiausias įvairumas bus supranta- 
mas. Tai, ką filosofiniu-religiniu atžvilgiais Indija buvo jau išmėginusi iki 
Budai pasirodant, Rhys Davids išreiškia obalsiu: animizmas, politeizmas, 
monizmas(panteizmas), dualizmas (materializmas). Ši eilė dar galima būtų 
pratęsti apačioj iki už animizmo. L. v. Schroeder'io!) puikūs tyrinėjimai 
nebepalieka abejojimo, kad pačiais ankstybaisiais laikais taip pat ir Indijos 
arijų turėta aiškaus tikėjimo į vieną Dievą. Bet kur jo paskui iškrypta per 
beveik dviejų tūkstančių metų filosofinės-religinės spekulacijos plėtojimąsi! 
Nuomonių bei sistemų begalė arba visai buvo nustelbusios pirminį Die- 
vytės paveikslą arba jį nustūmė į šalį ir pažemino pastatydamos ant vieno 
laipsnio su daugeliu kitų dievų. L 
“Taigi, visam tam, ką mokė ir tvirtino ta daugybė mokyklų, Buda pa- 
darė galą; jis po visa tuo tartum pabraukė storą brūkšnį ir paskelbė 
agnosticizmą.. Apie visa tai mes. nežinome nieko ir tikras vyras tėra 
tas, kurs ir prisipažįsta nieko nežinąs: mes nieko nežinome apie Dievą, 
nieko apie sielą, nieko apie nemarumą ir kitą gyvenimą. Tuo būdu Budos 
mokslas įsikūnijo ateizmu, materializmu ir pesimizmu, Berods, Buda nie- | 
kuomet tiesioginai netvirtino, kad nėsą Dievo ir kito gyvenimo; bet jis 
visuomet pakartodavo, kad mes apie tai nieko nežinome ir kad yra nenau- 
dinga apie tsi klausinėti ir galvoti, nes šioks pažinimas negali niekam su- 
teikt išpirkimo, išvadavimo. Kad Buda savo asmeniu buvo ateistas, tatai 
visam išrodo gana įtikima. Jei jis ateizmo nepaskelbė viešai, tai, kai 
urių autorių spėjimu, gal būt gudriai politikuodamas, idant išvengtų ne- 
reikalingų ir nemalonių sunkenybių. 5 S 

Tatai Buda visus šiuos klausimus ir paliko teoriškai neišsprendęs,. 
paliko juos ore kyboti. Nebesirūpino jis jais ir praktikoj. Cia ypač aiškiai 
pasireiškia jo reakcija prieš materialistišką Samkhyos filosofiją, su kuria 
budizmo sistema šiaip rodosi esanti labai gimininga. Nes kaip tik Samkhyos 
filosofijos atstovai vis buvo gyręsi, kad jie savąja grynai empiriška-materi- 
alistiška sistema galį išspręsti visus gyvenimo kiausimus ir visas jo mįsles. 
Taigi ir čia pasitikrina priežodis, kad kraštutinumai susisiekia. 

Buda buvo ne pirmutinis, atstovavęs Indijoj pesimistiškam buvimo ir 
gyvenimo supratimui; jis jį rado čia kaip senai esamą dvasios nuotaiką, 
siekiančią atgal iki monizmo filosofijos, iki Upanišadų laikų. - Upanišadų 
dainiai jaučiasi suspausti ir suvaržyti išorės pasaulio, tariamojo pasaulio 
Išgelbėjimo, išvadavimo pamatas yra tai pažinti, kad išorės pasaulis 
tai tik niekas, tai net tik didelė apgaulė, ir kad priešais jį tai tik 
Braman'as reiškia vienintelę realybę. Ir mkhyos filosofija išvadavimą 
žada taip pat tik kaip tokį, kuris tegalįs būt atsiektas tik per pažinimą. Ir 
jį atsiekiąs tasai, kuris pilnai įstebi pagrindinį skirtą tarp abiejų sistemos 
pagrindinių principų Purusa ir Prakrti, dvasios ir medžiagos principo. 
O kadangi Buda visoms tokioms ir panašioms filosofinėms konstrukcijoms 
padarė galą ir pareiškė, kad nė viena jų negali žmogui bent kiek pagelbėti, 
tai jam prireikė ir kitoniško išpirkimo mokslo. Sielos substancijos dvasinio 
principo Buda nežino. Tatai jam nieko kita nebelieka, kaip tik išorės 


i) Arische Relig'cn I, Teipzig 1914, 


Pr. Dovydaitis; Krikščionybė ir budizmas -99 


pasaulis, kaip tik tariamybės pasaulis. -Tajį tariamąjį buvimą ir (tariamąjį) 
gyvenimą, kurį mes žmonės gyvename, ir kuris, toks būdamas, yra visų ne- 
laimių ir kentėjimų versmė, reikią sustabdyt „sąmoningu sistemišku darbu 
sų pačiu savimi, Kuris tai atsiekia, įžengia į Nirvaną, t. y. užgęsta, iš- 
nyksta. Ir čia Buda palieka sau ištikimas. Nes, neidamas nei su tais 
filosofais, kurie pripažįsta buitį, nei su tais, kurie palaiko nebuitį, jis ir 
Nirvaną apibrėžia kaip kokią kyburiavimo būklę tarp buvimo ir nebuvimo. 
Ji nesivaizduojama kaip buvimas (buvimo būklė), bet taip pat ir ne kaip 
nebuvimas; Nirvaną pasiekęs yra panašus į smėlio giūdelį, kuris išnyksta 
tyruose vėjo išnešiojamas. . S i : 

* Su budistiška „dogmatika“ sutinka ir Budos dorovės mokslas. Čia 
nėra kalbos apie aukštesnę, viršum žmogaus stovinčią normą teisingam 
elgesiui nustatyti. Gera čia, trumpai sakant, tai, kas eina sielos raniumui 
palaikyt, o bloga—kas tam priešinasi, kas išvisa žmogų bet kaip riša prie 
gyvenimo. Visai naturalu, kad iš šiokios pagrindinės pažiūros budistiška 
etika plėtojasi neigiamai. Neigiamai pirmiausia tuo atžvilgiu, kad esa- 
momis prielaidomis negalima kalbėt apie maldą, auką ir kultą. Neigiama 
taip pat tuo atžvilgiu, kad įsakoma neįsikišt į artimo- gyvenimą, teisę ir 
nuosavybę. Penketas Budos įsakymų savo mokiniams taip skamba: „Nę- 
žudyk jokio gyvio. Nevok. Nesvetimoteriauk. Nemeluok.  Nevartok svai- 
giųjų gėrimų.“ Tiems, kurie, gyvendami pasauly, nori siekt tobulybės, 
Buda įsako: „Nevalgyk užgintu laiku.  Nedalyvauk pasaulietiškuose pasi- 
smaginimuose.  Venk dabos ir kvėpalų“. O tuos, kurie. įgali suprasti; ir 
Buda, panašiai kaip krikščionybės Kūrėjas. savuosius, ragina visa palikt ir 
pasekt jo pavyzdžiu, eiti vienumon, tapti vienuoliu ir tuo būdu tiesiu keliu 
siekti pilno išsivadavimo. - Ir be aiškinimo aišku, jog tūlas šių, iš savęs 
neigiamų, nustatymų, jų ištikimai laikantis, žmonių visuomeniniam gyvenimui 
turi duot daugel teigiamai gerų pasėkų. ; į 

Rodos, negali būt jokio abejojimo, kad visa budizmo sistema yra tam 
tikros filosotinės-religinės plėtotės galinis produktas. Jei vėlesniame 
budizme dar būta plėtojimosi tolyn, tai ir čia šitai nėra koks vidujinis 
sistemos augimas, bet pasirodo kaip sėnos, jau pirmiau buvusios formaci- 
jos. Taip tat budizmas reiškia Indijos išminties galą, ir svarbus klausimas 
dabar čia tas, ar jis yra galinis produktas plėtotės aukštyn, ar plėtotės žemyn. 

is klausimas atsakomas trejaip. Aišku, jog patys budistai ir budizmo 
„ simpatikai šioj sistemoj įžiūri aukštyn ėjusio plėtojimosi atbaigą. Ogi žiū- 
rint europišku-krikščionišku požvilgiu, materialistišką-ateistišką budizmo 
mokslą tenka laikyt žemyn ėjusio plėtojimosi paskutinę grandimi, taigi, sui- 
rimo produktu. O trečioji grupė, kurion pridera tūlas šių dienų Europos 
budologų, kai reikia ištart savo sprendimas, krypsta tai vienon tai kiton 
pusėn; mat, jiems darosi per skaudu, kai budizmą—tąjį jų ilgamečių studijų 
objektą—tenka palaikyt suirimo produktu. | 

Kaip gi čia yra iš tikrųjų —ar budizmas yra suirimo produktas ar ne? 
Budistai ir jų simpatikai, žinoma, tai neigia. - Tačiau juk Budos mokslas, 
praktiškai imant, reiškia atbaigtą ateizmą. Kas ateizmą laiko aukščiausiu 
žmonijos religinės evolucijos laipsniu, tas turi laikytis ir požvilgio, kad 
ateizmas yra žmogaus prigimčiai naturaliausias dalykas, ir kad visos kitos 
"religijų sistemos, ar tai teistiškos ar politeistiškos, tėra žmonijos nuklydi- 


100 . Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budizmas 


mai nuo tiesaus kelio. Rods, šių dienų evolucionizmas yra geras budizmo 

rietelis, nes ir jis ateizmą stato žmonių giminės plėtotės pradžion. Tačiau 
"ir bendrai etnologinis ir specialiai religinis-mokslinis evolucionizmas šian- 
dien stovi jau visai netoli savo gyvenimo galo. Paskutiniaisiais dešimtme- 
čiais itin prisirinko daug faktų, jog ypač primtivieji žmonės turi relativai 
aiškų ir gyvą vieno Dievo tikėjimą!) Budistiška ir evolucionistiška tezė, 
kad ateizmas esąs žmogaus prigimties naturalioji savybė, tokių faktų akivaiz- 
dų nebesilaiko. 

Ir dar tenka paminėt, kad budizmas yra ir nemažas pašinas šių dienų 
evolucionistiškam religijos mokslui. Nagi, pasak jo, žmonijos religinė 
evolucija ėjusi tąja kryptimi, kad pradėta nuo visiško bereligiškumo 
ir prieita iki monoteizmo. O čia štai budizmas yra neabejotinai ilgos inten- 
sivios filosofinės-religinės evolucijos produktas, ir vis delto ne monoteisti- . 
ška, bet ateistiška sistema; vadinasi, visiška priešena to, ko reikėtų laukti 
einant evolucionizmo schema. Apie šitokį nesusiderinimą, rods, kukliai ir 
patvariai tylima. K 

Budizmas ne tik kaip religija, bet ir kaip filosofinė sistema turi sui- 
rimo žymių. Iš tikrųjų, argi galima laikyt filosofijos pažanga arba net 
aukščiausiu jos plėtojimosi laipsniu tai, kad Buda atmeta visas sistemas ir 
paskelbia atbaigtą agnosticizmą! Šenųjų mokyklų, ypač tos monizmo filo- 
sofijos, buvo elgiamasi kitaip: jos budriai grūmėsi su problemomis ir parei- 
škė nepalyginamai daugiau narsos bei pasitikėjimo. Jei ir jie, kaip ir Samkhyos 
filosofijos atstovai, neįstengė paskutiniuosius dalykus nušviesti aiškia švie- 
sa, tai argi būta ganėtino pagiindo, kaip sakoma, su gelda išmest lauk ir 
vaiką, kaip yra padaręs Buda š 

Betgi mums gali atrėžti, kad jei budizmas yra suirimo produktas, tai 
kodel jis anuomet turėjo tiek pasisekimo Rytuose, o šiandie ir Vakaruose? 

Į tai tenka atsakyt, kad jei Budos filosofinė-religinė sistema, kaip 
sistema, ir yra nevykus, tai delto visi jo praktiški nurodymai bei įsakymai dar 
neturi būt niekam nederą. Iš tikrųjų, Buda daugybei davė akstino siekt 
išsižadėt pasaulio, susivaldyt ir susividujint. Jo įsakymai tikrai stojo sker- 
sai kelio žudymams ir svetimoterystėms, tikrai kėlė pasitenkinimą ir tiesos 
meilę. Ir visuomenės gyvenimą gerai paveikė toki įsakymai, kaip gailingu- 
mas visiems gyviems padarams, nesirūstinimas ir p. 

Toliau, budizmo pasisekimo priežasties reikia ieškoti Budos as me- 
nybėj. Joje pasireiškė milžiniškos pritraukimo jėgos jau jam gyvam 
esant, o dar daugiau po mirties. Savo asmenimi jis pirmoj eilėj patraukė 
savo gadynės šviesuolius, taigi tuos, kurie turėjo reikiamo laiko ir supra- 
timo dėtis prie mokytojo kaip mokiniai. Didžiajai miniai, prastuolių publi- 
kai Budos moksle tikrai daugiau imponavo socialinės reformos, kurių 
žadėjo jo mokslo pasisekimas. Buda, rods, negalvojo šalint jau tuomet 
buvusio visuomenės pasidalinimo į kastas; bet kai jis mokė, jog išsivada- - 
vime dalivaut gali visai lygiai kiekvienas, ar jis bramanas ar šudra, tai tuo 
faktiškai buvo skinamas kelias į pakenčiamesnius įvairių luomų santykius. 

Ogi plačiausiai budizmas paplito tada, kai patsai Buda buvo padary- 
tas aukštesne esybe, daugiau ar mažiau pakeltas dievu. Tatai įvyko ypač 


1) Žiūr, „Soter“ 1924, 18 tt, 152, 156, 185 tt. 


* Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budizmas 101 


šiaurvakarių Indijoj, praėjus kokiai pusei tūkstančio metų po Budos mirties, 
iš kur paskui budizmas Mahayanos!) pavidalu galėjo pradėt žengt į 
Tibetą, Kiniją,- Japoniją ir tt. Cia be kita ko yra gražus įrodymas, kokia 
pradžioj nenaturali yra buvusi budizmo sistema: Plačioji žmonija reikalauja 
Dievo arba šiaip aukštesnės Esybės. Tai juk likimo ironija, kad Buda 
ničnieko nenorėdamas žinot apie Dievą ir dievus, pagaliau patsai liko pa- 
keltas į dievybę ir kaip toks garbinamas! 

Kuo gi budizmas taip įsiteikia šių dienų Europai? Kuo jis taip sim- 
patingas išrodo moderniems europiečiams? Nagi čia, vėlteisingu Koppers'o 
manymu, vaidina vaidmenį ir neigiami ir teigiami atžvilgiai. Neigiami momentai, 
kuriais budizmas giminingas šių dienų Vakarams, tai jo ateizmas, materializ- 
mas, sielos sąvokos suardymas ir pagaliau subjektivizmas-individualizmas. 

Visiems žinoma, -kaip apie praeitojo šimtmečio pusę ir dar vėliau 
mūsiškį Vakarų kultūros pasaulį praėjo materializmo-ateizmo banga. Tačiau 
žmogaus sielos religiniam reikalui tuo galima buvo tik pakenkti, bet ne- 
buvo galima jo visiškai išnaikinti; tuo būdu radosi reikalo turėt ir religiją. 
kad nepasakius religijos erzacą, ant materialistiško-ateistiško pagrindo. O 
tokia religija štai ir pasisiūlė budizmas. Jis, kaip jau matėme, savo senuoju 
autentiškuoju pavidalu, neturi nei dvasios nei dievybės prado, ir jo filoso- 
tija savo pagrindu tai ta pati, kaip aiškiai materialistiškos Samkhyos filo- 
sofijos. Tai čia ir buvo tas vienmintiškumas naujųjų Vakarų su senaisiais 
Rytais: kai modernoji Europos materialistiškoji:monistiškoji filosofija sielą 
pareiškė esant tiktai „įvairių pagavų (percepcijų) ryšulį“ (Hume), tai Samk- 
hyos filosofija ir budizmas jau daugiau kaip per pustrečio tūkstančio metų 
buvo atstovavę savo esme panašiai aktualizmo teorijai. 

Kitas modernosios dvasios būdingas bruožas tai individualizmas ir 
subjektivizmas. Žmogus nenori orientuotis Dievu, šalia jo esamu principu, 
bet jis statosi pats sau dievas, jis visų daiktų matas. Taigi, teocentriško 
orientavimosi vieton stoja antropocentriškas, egocentriškas. Tokiai nuotaikai 
geriausiai tiko pirmoj eilėj budistiška išsipirkimo, išsivadavimo teorija. 
Nes pagal ją, žmogų atperka ne dieviška, arba šiaip aukštesnė, šalia jo 
paliekanti esybė, bet jis pats save atsiperka. Toks atsipirkimas tai juk ir 
mūsų modernam „viršžmogiui“ yra priimtinas. 

Berods, būtų vienašališkumas, jei tik šiuosius neigiamus budizmo 
momentus laikyti tais akstinais, kurie pritraukia moderną europietį. Patraukia 
ir jo daugiau teigiamieji pažymiai, apie kuriuos jau pirmiau užsiminėme, 
kaip, antai, gailingumas visiems gyviams, reikalavimas šalintis nuo pasaulio 
trukšmo. Kraštutinumai susisiekia. Nes kuri gadynė buvo neramesnė, 
trukšmingesnė už mūsiškę?! Todel nenuostabu, kad esti žmonių, kurie, 
pasipiktinę del tos naujoviškos vergijos, kurion žmonija pakliuvo garo ir 
elektros gadynę, mielu noru bėga į budizmo vienumą, kurioj žadama tyla, 
ramumas ir taika. Pagaliau veikia dar ir tas, p erdėtas bei viena šališkas, naciona- 
lizmas, apie kurį jau pirmiau minėjome, ir kurį dabar matėme neturint pagrindo. 
, (Bus daugiau). 4 


š 1) Mahayanos budizmas tai šiaurinis budizmas (Tibete, Kinijoj, 
Koreoj, Japonijoj) skiriantysis nuo Hinayanos, arbapietinio budizmo (Ceylone, 
"Birmoj, Siame, Kombodžoj). Mabayana=—didelis laivas visai žmonijai gelbėt; Hinuyana—maža 
valtelė atskiroms sieloms gelbėt, 


Vincent Henry Stanton, 


Kembridžo universiteto teologijos ' profesorius emeritas, mirė 1925 m. pra- 
džioj, išprofesoriavęs čia nuo 1916 iki 1023 m. Kembridže jis buvo paėmęs 
Sweete's katedrą kaip regius professor. 

“ Stanton'as žinomas kaip vienas iš labiausiai kvalifikuotų ir reprezen- 
tativų Kembridžo anglikoniškų teologų ypač savo biblinėmis studijomis. 
Didžiausias jo šioj srity darbas tai apie evangelijas kaip istorinius doku- 
mentus: The. Gospels as historical documents (3 tomai, išėję 
1903, 1909 ir 1920 m). Šio veikalo kiekvienas išėjęs tomas buvo simpa- 
tingai visų priimami ir rodo autoriaus mokėjimą psichologiškai įsigilint į 
istorijos bei filosofijos diskutuojamus klausimus. — Toliau, apie dešimtį jo 
straipsnių įdėjo Hastings Dictionary of The Bible. Iš pir- 
mesnio laiko paminėtini: The Jewish and the Christian Messiah 
(1887) ir The place of authority in matters ofreligions 
(1891) (anglikoniškos dvašios spekulativinės teologijos veikalas). | 


Louis-Charles Casartelli, 


gimęs 1853 m., nuo savo pirmųjų studijavimo metų Luveno universitete 
įsidirbo į orientalistiką. Zinomo belgų orientalisto kun. de Harlezo vado- 
vaujamas, savo daktarato. tezei buvo paėmęs mazdeizmo religijos filosofiją: 
La philosophie du Mazdeisme sous les Sassanides 
(Louvain 1884); F. Jamaspji šį veikalą išvertė anglškai: The Philo- 
sophy of the Mazdayasnian Religion under the Sassanids 
(Eombay. 1889). Jis buvo ir Harlez'o katedros papėdininku Luveno 
universitete, paskui išrinktas iranių kalbos ir literatūros - profesorium 
Mančesterio universitete. Jo mokslo darbai išmėtyti įvairiuose periodiniuose 
leidiniuose, žurnaluose, enciklopedijose. Hastings'o Biblijos Enciklope- 
dijoj randame jo straipsnį Iranian Philosophy, rinkiny „Catholic 
Truth Society Lectures on the History of Religions“ eina jo Mančesterio 
universitete skaityta lekcija The Religion of the Great Kings 
(London 1910), Paskui buvo paskirtas Salford'o vyskupu, kuriuo ir baigė 
gyvenimą 1925 m. sausio mėnėsį. 


"Alessandro Bonucci, 


Palermo. universiteto teisių filosofijos ordinarinis | profesorius pasimirė 
1925. I. 19 viloj Ponte Felcino paliai Perugiją. Šioj vietoj jis tenka pami- 
nėti todel, kad buvo įsteigęs ir leidęs laikraštį Rivista trimestrale 
di studi filosofici et religiosi (Perugia, via Baldeschi 2), kuriame 
ėjo daug straipsnių iš religijų istorijos ir kuriame patsai leidėjas ypač uo- 
liai sekė darbus apie krikščionybės pradžių istoriją. Teisės filosofijos srity 
jis dar yra autorius veikalų: Verita o Realta (1911), II fine dello 
Stato (1915) ir k. 


Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų “103 


Robert Koldewey, 


tyrinėtojas graikiško šventnamių statybos meno Žemutinėj Italijoj ir Sicili- 
joj, ir savo archeologinius žygius apkarūnavęs aštuoniolikos metų beveik 
nenutraukiamu  pasiaukojamu darbu atkasdamas ir atgaivindamas senąjį 
Babelį, po ilgos kankinančios ligos užmerkė akis 1925, II. 4 septyniasde- 
šimtais savo amžiaus metais. Tai paskutinis iš tos vokiečių kasinėtojų 
plejados, kurios pirmuoju buvo Schliemann'as, o priešpaskutiniuoju 
Dėrpield'as. . k . 

Gimęs 1855 m., studijavo pirmiausia architekturą Berline, Mūnchene, 
Vienoj. Paskui įsitraukė archeologijon, drauge studijuodamas ir meno 
istoriją; pagaliau tapo sėnobinės architektūros liekanų kasinėtojų ir stilių 
tyrinėtojų. 1882 83 m. jis su amerikiečiais buvo Asse, 1885/86 m. dirbo 
Lesbo Archeolog jos Institutui, 1887 m. žvalgė Mesopotamiją, 1888 m. 
dirbo Berlino Muzejui, 1889 m. Neandrijoj (Troas), 1890, 1891 ir 1894 m. 
su Lušanu Sendširly, 189203 m. su Puchstein'u Žemutinėj Italijoj bei Sici- 
lijoj, ir 1899—1017 m“ Vokietijos Muzejų pavestas kėlė iš numirusių Babi- 
loną, tik 1904, 19010 ir 1914 m. po kokį pusmetį išbūdamas tėvynėj. Savo 
tąjį darbą dirbo iki to momento, kuomet per didįjį karą anglai užėmė 
Bagdadą Jo praktikos mokyklą išėję mokiniai savarankiai dirbo ir įvairiose 
"kitose vietose. 5 

Visų jo darbų čia nė suminėti negalima. Stabtelsime tik prie didžiau- 
siojo, kuriuo yra kėlimas senojo Babelio, „Dievo vartų“, tos senosios me- 
tropolijos prie Eufrato, Hamurabio ir Nebukadnezaro miesto, kurį Aleksan- 
dras Didysis norėjo padaryt savo pasaulinės valstybės centru. Savo pir- 
mojo dešimtmečio kasinėjimų darbų santrauką K. išdėstė knygose Das 
wiedererstehende Babylon (Die bisherigen Ergebnisse der deut- 
schen Ausgrabungen. Mit 255 Abb. und Planen, Leipzig, - Hinrichs 1913, 
išėjo ir daugiau leidimų), kurios sukelia tam tikrų jausmų kiekvienam isto- 
„riškai ir religiškai susidomėjusiam. . 

Milžiniškas, 18 kilometrų ilgio siena apvestas Babilonas jau vien savo 
didumu sudaro kasinėtojui beveik nenugalimų sunkenyb'ų. Kadangi šis 
miestas, be to, buvo Sanheribo dar labai pagrindingai išgriautas, paskui iki 
vėlybosios senovės gyvenamas, ir naujaisiais laikais labai apiplėštas išva- 
giant plytas, tai nebuvo tikimasi rasti čia daugel vertingų senovės liekanų. 
Jų čia ir nerasta tiek, kiek kitose vietose trumpesniu kasinėjimų laiku. 
Užtat kitaip yra Babilono architekturos ir topografijos srityse, kurios Kol- 
dewey'ui pirmoj eilėj ir rūpėjo. Šiais atžvilgiais tat Koldewey'o kastuvas 
bei paišelis ir parodo mums prisikeliantį Babiloną. Pro likučius milžiniškos 
miesto sienos ir pro Babilo kalvą, ant ku-ios stovėjo Nebukadnezaro rū- 
mai, jis savo sakytose knygose vedasi mus į buvusį akropolį bei jo rūmus, 
kurių vienuose būta puikios Nebukadnezaro sosto salės, didesnės už Ber- 
lino rūmų Baltąją Salę; toliau jis parodo impozantiškus, reljefais išpuoštus, 
Ištaros vartus ir dievo Marduko šventąją procesijų gatvę; jis, be ketverto 
kitų, įsiveda mus į Marduko šventnamį, Esagilą, „iškilusius namus“, ir 
-užsiveda ant milžiniško laiptuoto bokšto Etemenanki; mes keliaujame su 
juo didumoj tiesiomis, stačiais kampais susikertančiomis gatvėmis, šen bei 
ten užeidami ir į namus; žengiame per Eufrato upę seniausiu pasauly 
“ akmeniniu tiltu, apie kurį mini jau Herodotas ir Ktesias. 


104 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų “ 


K. buvo įsigyvenęs ir į tokius mokslus, kurie buvo toli anapus jo 
tiesioginio darbo ribų: gamtos mokslus, mediciną, filosofiją. Buvo veikiai 
išmokęs dantyraštį ir ilgesnį laiką užsiimdinėjęs paleontologija, kad pama- 
tytų, ar mitologinio Babelio siaubūno negalima surišt su priešistoriniais 
dinozaurais. — Koldewey'ui nebuvo lemta savo gyvenimo darbą baigti. Karas 
ir pokarinė būklė privertė jį tą darbą nutraukt ir neleido paskelbti darbų 
rezultatų. Tačiau išsiskyrė iš gyvųjų tarpo su viltimi, kad jo bendradarbiai vis 
delio kuomet išves jo pradėtąjį darbą iki galo. Dieve, duok! 

Plačiau apie Koldewey'į ir jo darbą žiūr. laikraščiuose: „Philologische 
Wochenschrift* 1925, 489—495. — „Gnomon“1925, 52—54, — „Mitteilungen 
der Deutschen Orientgesellschaft zu Berlin“, Marz 1926, Nr. 64. 


Henri Cordier, : 


Instituto narys, sinologijos (=—kinologijos, kinų mokslo) mistras Prancūzi- 
joj, pasimirė 1925. III. 16, įpusėjęs aštuntąją dešimtį metų amžiaus, Oimęs 
O m. ir vos baigęs savo gimtajame krašte mokslus, 1869 m. išvyko į 
/Kinus, kame per 11 metų gyvenimo išmoko ne tik šalies kalbą, bet pažino 
jos papročius, institucijas ir istoriją. Paskui, vėl grįžęs gimtinėn, buvo 
Paryžiuj rytinių kalbų profesorium ir dalyvavo politiniuose sanlykiuose 
Vakarų su Rytais. Savo paskaitomis ir savo veikalais daug prisidėjo Kinų 
dvasiniam pasauliui pažinti. Iš jo veikalų, turinčių pirmaeilės reikšmės To- 
limųjų Rytų civilizacijų ir religijų istorijai, čia paminėsime: Bibliotheca 
sinica, dictionnaire bibliographigue des ouvrages rela- 
tifs a Vempirg.chinois (1878— 1895, 3t., 2 leid. 1904—1907, 4t., ir 3 leid. 
1912—1915, papildymai 1922—1924))  Bibliotheca indosinica 
(1912—1915); Bibliotheca japonica (1913); Histoire gėnėrale: 
dela Chineet des ses relations evec les pays ėtrangers 
(1920). Daugybės Cordier'o veikalų sąrašas su jo gyvenimo aprašymu išėjo 
1924 m: Bibiographie des oeuvres de H. Cordier, prėcėdė 
dun curriculum vitae. 


Ludwig Weniger, 


įžymus pedagogas ir graikų religijos istorininkas, pasimirė 1925. IV. 5, tik 
penketo dienų neprilaukęs iki pilnų 85 savo amžiaus metų. Jis 1881—1908 m. 
vedė Vilhelmo Ernsto gimnaziją Veimare ir ilgus metus buvo neginčijamai 
pirmasis Vokietijos saksų krašto pedagogas. Tą gimnaziją vesti jis dar 
kartą buvo paėmęs pasaulinio karo metu, turėdamas jau 74 metus amžiaus 
(iuo 1914 m. rudens iki 1916 m. Velykų). Savo pedagogišką patyrimą 
(ypač klasikinės gimnazijos atžvilgiu) jis tarp kitų raštų formulavo savose 
„95-se seno gimnazijos mokytojo tezėse“ (05 Thesen eines alten 
Gymasiallehrers, „Sokrates“ IV, 1916, 433-—442), kurių apie septy- 
netas dešimių išverstos ir lietuviškai „Lietuvos Mokykloj“ (1918 m.). 
Tezių autoriaus pasaulėžiūrai iš visa yra būdinga paskutinioji tezė: „Mo- 
kymas kinta ir pažinimas kinta. Bet kito pagrindo niekas negali padė 
šalia to, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. 1 Kor. 3, 11“. 


„Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų . 105 


Nepaisant daug laiko ir jėgų atimančio praktikos darbo mokykloj, jis 
"dar turėdavo laiko ir giliems mokslo darbams. Fie darbai ėjo vyriausiai 
jo jaunystės - gyvenimo idealo kryptimi: „parašyt Graecia sacra“. 
. Šitąja kryptimi eidamas, jis pradžioj buvo įsidirbęs į Delfų religines pro- 
blemas, paskui nusikreipė į -Olympiją. Iš pirmosios srities čia paminėsime 
jo studijas: Asdv šv p00va=:, Losorakel bei Griechen und Romer, 
Losorakel bei Germanen (visos klasikinių gimnazijų laikrašty 
„Sokrates“ 1914 ir 1917 m.); iš antrosios: Das Hochfest des Zeus 
in Olympia, Olympische Forschungen, Die monatliche 
Opierung in Olympia (visos sudėtos senovės istorijos laikrašty „Klio“ 
1904 IV ir V, 1906 VI,1907 VII, 1909 IX, 1914/15 XIV ir 1919/20 XVI). 
Ypač dar paminėtinos jo studijos apie Achilio skydą (Schild des Achil- 
leus 1912), kurį jis pats ir meniškai nupaišė; apie Pario sprendimą (Das 
Urteil des Paris, „Sokrates“ 1919), apie senobinį graikų medžių kultą 
(Altgriechischer Baumkultus 1919, Paskutinysis didesnis jo 
veikalas Von hellenischer A:t und Kunst (1922) dalinai papula- 
rių paskaitų pavidalu kaip ir sutraukia draugėn jo senovės studijas. Beje, 
mūsū skaitytojams labai žinotinas jo trumpas straipsnelis Jesus und 
die Griechin laikrašty „Neue Jahrbiūcher fūr das klassische Altertum 
etc 1918 (XXI), 477—480, kuriame gražiai išnagrinėtas šv. Morkaus 7, 
24—30 ir šv. Mato 15, 21—28 evangelijose aprašomas įvykis. 


Karl Marti, | 


Berno universiteto biblinės egzegezės ir teologijos profesorius pasimirė 1925. 
IV. 22, tik keletą dienų neprilaukęs iki pilno 70 metų amžiaus, Gimęs 1855 m. 
Bazelio krašte, 1877 m. evangelikų kunigas, 1881 m. Bazelio universiteto docen- 
tas, nuo 1895 m. profesoriavo Berne, kame ir paliko iki mirties. Jis buvo vienas 
iš įžymiausių ir entuziastingiausių W elhausen'o mokinių; tat ir Izraelio reli- 
ginį plėtojimąsi jis aprašinėjo pagal Wellhausen'o schemą. Jis redagavoK ur- 
zer Hand-Kommentar zum Alten Testament, kurioj serijoj patsai 
parašė Das Buch Jesaja (1901), Das Buch Daniel (1904) ir 
Das Dodekapropheton (1906); kaip koks įvadas į (4 komentorių 
eina Die Religion des Ą. T. unter den Religionen des vor- 
deren Orients (1906; angliškai 1907). Anksčiau dar buvo parašęs 
apie pranašus Jeremiją (1889) ir Sachariją (1892). Būdamas įžymus 
hebrajų ir-aramejų kalbos filologas, parašė tų kalbų gramatiką: Gramma- 
tik der biblischen-aramūischen Sprache (1806); naujai perdirbo 
Kayserio Theologie des A. T. (1804), kurios todel 5-sis leidimas 
išėjo pavadintas Geschichte der israelitischen Religion (1907). 
Trumpą jo pažiūrų santrauką teikia jo rektorato kalba 1911 m. pabaigoj: 
Stand und Aufgabe der altestamentlichen Wissenschait 
in der Gegenwart (1912), — Nuo 1907 m. Marti redagavo laikraštį 
Zeitschrift fūr alttestamentliche Wissenschaift ir visus 
jo priedus (Beiheite), kurių skaičiuj išėjo ir surinktiniai veikalai (Festschrit- 
ten) Welllhausen'o (1914 m., Beiheit Nr. 27), Baudissin'o (1917, 
"Nr. 33), Buddė's (1920, Nr. 34) ir jo paties, Buddė's redaguotas (Marti- 
Festschrift 1925, Nr. 41) 70 metų amžiaus sukaktuvėms paminėti. Pasku- 
tiniojo rinkinio gale Baumgartner'io patiektas ir visų Marti'es raštų sąrašas 


105 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų. a 


Theophile Homolle, | BR 


įžymus archeologas pasimirė 1925 m. birželio m. eidamas 77 savo amžiaus | 
metus. Gimęs 1848 XII 10 Paryžiuj, čia išėjęs Ecole Normale Superi- 
eure ir tapęs nariu Prancūzų Mokyklos Atėnuose (1874), mokamai vedė 
Delo salos kasinėjimus. Paskui profesoriavo Nancy (1878), Collėge de 
France (1884) ir paskirtas sakytosios Atėnų Mokyklos direktorium, kame 
jis buvo labai vaisingai pa idarbavęs jau mokiniu būdamas. Paskui buvo 
įvairių muz:jų bei bibliotekų administratoriumi ir akademijų nariu. Religijų 
istorininkui žinotini jo darbai: De antiguissimis Dianae simula- 
cris deliacis(1885)ir Les Archives de Vintendance sacrėe 4 
Delos (1887). Jis taip pat redagavo Fouilles de Delphes 
(1907—1913, 5 tomai). S 


Hermann Volirat Hilprecht, 


„Pensilvanijos universiteto “ Filadelfijoj asiriologijos ir lyginamosios semi- 
tiškos filologijos profesorius pasimirė 1925 m. 66 metų amžiaus. Kilimu 
jis buvo vokietis; gimęs 1859 m. Anhalte, 1885-86 m. buvo repetentu Er- 
langene, nuo 1887 m. profesoriavo Filadelfijoj, 1888—1900 m. vadovavo 
šiojo universiteto kasinėjimų ekspedicijai į Nippur'ą ir išleido jos moksli- 
nius radinius. Ir toliau jis paliko vienas aktingiausių asiriologų, iškėlusių 
aikštėn Babelio ir Assuro civilizacijų liekanas. Jo darbu Pensilvanijos 
universitetui teko apie 60000 dantyraščio lentelių rinkinys. 1893—1907 m. 
jis reorganizavo ir išplėtojo Konstantinopolio Muzejaus babilonizmo sekciją. 
Iš veikalų paminėsime: The babylonian expediton of the Uni- 
versity of Pennsylvania (1893 ir k); Assyriaca (1804); Die 
-Ausgrabungen der Universitūt von Pennsylvanien in 
Bel Tempel zu Nippur (1903); Die Ausgrabungen in Assy- 
rien und Babylonien (1904 ir k.). 


Joseph Tixeront, 


Lyon'o Katalikų Instituto Teologijos Fakulteto profesorius ir dekanas, šv. 
Sulpiciaus Kunigų Draugijos kunigas, pasimirė 1925. IX. 3, baigdamas 70 
metų amžiaus. Gimęs 1856. III. 19 Ennezat'e, Clermont'o diecezijoj, anksti 
pareiškė saviesiems norįs būti kunigu. Jis tąja kryptimi ir žengė. 1878 m. 
įstojo į Montferand'o didžiąją kunigų seminariją, kurią vedė šv. Sulpiciaus 
Draugijos kunigai; ją baigdamas aptiko savy specialų pašaukimą— būti 
sulpiciečiu, ir pasižadėjo visą savo gyvenimą atiduct kilniausiam uždavi- 
niui—kunigams ruošti. Jis atvyko Paryžiun gauti šventimus ir mokslintis. 
Paryžiuj šiuo laiku Katalikų Institute profesoriavo įžymusis Duchesn e'as, 
dėstydamas senosios krikščionijos istoriją. Tixeronias taip pamėgo šią 
sritį ir taip jai atsidėjo, jog mokytojas neabejojo turėsiąs iš jo sau papė- 
dininką. Bet tuomet reikėjo atsisakyt nuo sulpicioniško darbo. Jis atsistojo 
prieš dilemą: kam atiduot pirmeną—ar senoms „negyvoms knygoms, nors 
ir: gražiausioms bei švenčiausioms, ar gyvoms būsimųjų dvasininkų sie- 
loms? Nesviruodamas, nors ne be skausmo, jis nusilėmė už antrąjį 
idealą. i Ši Ai 


Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 107 


“1881 m, buvo pasiųstas į Lyoną, kame jam buvo lemta palikt visą 
gyvenimą. Čia 16 metų jis profesorisvo didžiojoj kunigų seminarijoj, dė- 
stydamas filosofiją, apologetiką, dogmatiką, įsaką, moralę Bet istoriją 
labiausiai mėgo. Stiprus istorininkas jis pasirodė savuoju 1888 m. veikalu 
teologijos daktaratui gauti, kurį dedikavo Duchesne'ui. Tas veikalas vadi- 
nasi Les origines de V! Eglise d' Edesse et la lėgende d Ab- 
gar. Veikale buvo sudirbti ir dar nebuvę išleistieji orientaliniai doku ren- 
tai; autorius atkreipė savęsp istorikų demesį. — Po dešimties metų darbo, 
ne be fiziškų vargų, 1808 m. jis kviečiamas Lyono Katalikų Instituto 
Teologijos Fakulteto patristikos profesorium; tai reiškė, kad jam radosi 
galimumo vykdint savo jaunystės svajones ir tuo pat laiku nebūvant ati- 
trauktam taip pat nuo mokytojavimo darbo. 

19 jo šimtmečio pabaigos ir 20-jo pradžios dvasiniame krizy Tixe- 
ront'as buvo Apveizdos vyras krikščionijos pradžių istorijai dėstyt. Iš jo 
Prancūzijos katalikai laukė veikalo, kuris galėtų rivalizuot su Harnack'o 
Dogmengeschichte. Sios srities T-o veikalo 1-sis tomas pasirodė 1905 m.: 
Histoire des dogmes dans Vantiguitė chrėtienne, Vieniems 
tai buvo siurprizas, kitiems nusivilimas. Betgi šiaip ar taip, per 10 metų, 
veikalo išėjo septynetas vis pataisomų leidimų. 2-sis veikalo tomas išėjo 
1909 m., 3-sis, paskutinis, 1912 m. Veikalą premijavo Prancūzų - Mokslo 
Akademija. Visi trejetas tomų-buvo išversti angliškai (1910, 1915 ir. 1916 m.), 
ispaniškai (1913) ir 1-sis tomas vokiškai (vert. Zischėe 1913 m). O prancūziško 
originalo išėjo I?, II“, III“. Nuo pat savo pasirodymo šis vadovėlis patapo 
klasikiškas, ženklinąs bažnytinio mokymo: naują etapą. „Jis palieka mėgia- 
mosios knygos visiems tiems, kurie interesuojasi krikščionių senovė, 
kurie nori susigyvent su Tėvų mintimis“ (Bardy). 


. Krikščionių senovės dalykai platesniems sluoksniams jo buvo dėstomi 
viešose konferencijose. Jų keletas įdėta rinkiny Conferences Apolo- 
getigues!). Kai modernizmo krizis buvo pasiekęs savo aukštumos, šiose 
konferencijose Tixeront'as atsako religijos istorininkui visuomet aktualius 
klausimus: Ar tikėjimas į Trejybę tai primitivus tikėjimas? Ar Jėzaus 
Kri taus dievybė tai graikiškos kilmės dogma? Ar Bažnyčia įsteigta Jėzaus 
Kristaus ir su katalikybės pažymiais? a 


Kitos konferencijos sudaro rinkinį Mėlanges de Patrologie 
et d'histoire des dogmes (1921). Prieš pat karą išleido tomelį apie 
atgailos sakramentą (Le Sacrament de pėnitence dans Vanti- 
guitė chretienne 1914). Karo metais, kaip „karo knyga“, išėjo Prėcis 
de Patrologie (1918, 41920), kadangi iki tol prancūzai nebuvo turėję 
savo autorių parašytų to dalyko vadovėlių, o naudodavosi vokiečių vado- 
vėlių vertimais. Paskutinis jo veikalas tai L' ordre.et les ordinations 
(1925). Pagaliau bendradarbiavo moksliniuose laikraščiuose ir gamino 


1) Conferences „Apologetigues, donnėeš aux: Facūltės catholigues de, Lyon, par M. M. 
. Bourchany, Vėrier, Tixeront, Paris 1910. a A 

42) „Revue des guestions historig ies“ chronistas E. G. L e dos, minėdamas Tixeront'o 
mirtį (39 serie, tome VIII, 1926, 177) sako jį esant autorių ir veikalo L a vie“ monasti- 
„ ąue au 1ėet au Vle siėcle (1911), ko betgi nemini Bardy. 


108 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų | aš 


eilę straipsnių enciklopedijai Dictionnaire pratigue des Sciences 
religieuses (1924—1925), bet plunksna iškrito iš rankų pirma, negu 
šį darbą baigė. Amžiną atilsį uoliam darbininkui! 

Paminėjimai: L. Vacandard'o La vie catholiąue 26 sepiem- 
bre 1925; E. Podechard'o Semaine religieuse de Lyon 1925; 
G. Bardy'o Revue apologetigue 15 mai 1926. 


Le comte Goblet d'Alviella, 


buv. Eelgijos ministeris bei Senato vicepirmininkas, - mirė 1925. IX, 19. 
nuo automobilio nelaimės, turėdamas 70 metus amžiaus. Gimęs 1846 m. 
Bruksely, studijavęs Belgijoj ir Prancūzijoj, jis aktivai veikė Belgijos politi- 
koj kaip liberališkos ir antikatalikiškos partijos vadas, Kartu jis buvo Bel- 
gijoj ir racionalistinės religijų istorijos propaguotojas, paskutinis iš būrio 
tų jau išmirusių senių, kaip kad Piancūzijoj Albert Reville ir Mau- 
rice Vernes, Olandiją Tiele ir Chatepie de la Saussaye, 
Anglijoj Max Mūller, Italijoj Labanca ir de Gubernatis. Brukse- 
lio universitete jis profesoriavo jam įsteigtoj religijų istorijos katedroj, ku- 
rioj dėstė ketvertą dešimčių metų. * Jo įžymesnių darbų antraštės parodys, 
kuriomis temomis jo rašyta. Savo darbų eilę pradėjo studija Evolu- 
tion religieuse contemporaine chezles Anglais, les 
Americains etles Hindous (1884); toliau Introduction ė 
V Histoire genėrale des Religions (1884) —tai santrauka jo pa- 
skaitų Brukselio universitete; Histoire religieuse du Feu (1887); 
Les Migration des Symbo asus Lidsa de Dieu d'aprės 
VAnthropologie et" Histoire (1892); Eleusinia (1903), pirmiau 
atspausdinta laikrašly Revue de V" Histoire des Religions, kurio 
jis buvo vienas iš stambiųjų šulų ir nuolatinių bendradarbių. Čia jo įdėta 
dar straipsniai: L'histoire des religions en Belgigue (VI 113), 
Keshub Clumder Sen (IX 85); Etudes d'histoire religieuse 
contemporaine. Harrison contre Spencer, sur la valeur 
religieuse de Vinconnaisable (IX 350); Des origines de 
Pidolatrie (XII 1), M. M. Vernes et la mėthode comparative 
dans YHistoire des religions (XII 170); Les «Institutions 
ecclesiastigues»d' H. Spencer et Vėvolution du sentiment 
religieux (XIV, 95); Des symboles guiontinfluencė la rėpre- 
sentation figurėe des pierres conigues chez les Sėmites 
(XX 135); Une application pratigue du syncrėtisme religi- 
eux en Angleterre (XXII 77); Les rites de la moisson et lės 
commencements de 'agriculture XXXVIII 1) Les raports 
historigues entre la religion et morale (XLII! 30); De V em- 
ploi de la mėthode comparative dans Vėtudes des phė- 
nomėnesreligieux (XLIV 1); De gueląues problėmes rela- 
tifs aux mystėres d'Eleusis (XLVII 1, 141); Syllabus d'un 
cours sur les origines du Christianisme d'aprės Vex6ė- 
gėse contemporaine (XLII 295), L'animisme et sa place 
dans Yėvolution religieuse (LXI 1); La sociologie de 
M. Durkheim et Vhistoire des religions LXVII 192); L'initia- 


* Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų | 109 


tion—V institution sociale magigueetreligieuse(LXXXI, 1!); 
čia yra vertimas straipsnio „Initiation* iš Hastings Encyclopedia of 
Religion and Ethics VII. 

Taigi, matome, kad Alviellos rašyta labai įvairiais klausimais; šios 
rūšies rašytojai, labai griebią į plotį, tuo pat jau sumažina savo gilumą. 
Negalėjo ir nebuvo nei gilus nei originalus ir Alviella. 

Apie aštuonetas dešimčių jo darbų iš pusketvirtos dešimties metų 
darbymetės sutraukti trejeto tomų veikalan Croyances, rites, insti- 
tution (1911); ar čion įėjo ir jau aukščiau minėtieji straipsniai, ar šie 
trejetas tomų. sudaryti iš naujų darbų—neturėjome galimtimo sulyginti, — 
Nors daugiau antropologas kaip istorikas, Alviella tačiau mėgino rašyt 
netgi krikščionybės pradžių istoriją; aure, jis 1912—1914 m. paskelbė net 
dvejeto tomų veikalą apie: katalikybės dogmos išsiplėtojimą (Evolution 
du dogme catholigue); tai yra taip pat „veikalas be didelio origina- 
lumo ir persunktas racionalizmo, kame jis kartoja tezę, kad krikščionybė 
pradžioj yra buvusi beformė (amorphe), kurią (paskiau) helenizmas atgai- 
vino ir suorganizavo“ ?). > > 

Alviella buvo dar promotorius Religijų Istorijos Kongresų, kuriuose 
jis sk pk ir kelią į politinę bei moralinę santaiką. Tokiame 1908 m. 

ongrese Oksforde jis kalbėjo religijų istorijos metodo klausimais; šio 
darbo būtiniems etapams ir operacijoms nužymėti jis pasiūlė trejetą ter- 
minų: hierografija, hierologija, hierosofija; kitaip sakant, tai observacija bei 
deskripcija, . koordinacija bei empiriška eksplikacija ir interpretacija bei 
appreciacija,—tai esančios trejetas stadijų, apžvelgiancių paeiliui religinius 
reiškinius, jų dėsnius, jų vidujinę, prigimiį 3). Ši klasifikacija pamažu užka- 
riavo daugelio mokslininkų balsus. — Taigi, Alviella vis delto padarė po- 
veikio: — Jo katedros papėdininku Brukselio universitete dabar yra 
R. Kreglingeris.. 


Christian Bartholomae, 


Heidelberg'o universiteto profesorius, vienas iš geriausių šių dienų filologų- 
iranistų, pasimiręs 1925 m., šioj vietoj minėtinas kaipo autoriaus puikaus 
dalykėlio apie Zaratuštros gyvenimą ir mokslą. Tai yra Heidel- 
bergo universiteto rengtajai (del išorinių priežasčių neįvyko) 1018. XI. 22 
šventei jo, to meto aka israio paruošta viešoji kalba Zarathuštras 
Leben und Lehre, kurioj pasiskirtoji tema reziumingai apžvelgta ir 
tikrai klasikiškai Išdėstyta tokios kalbos ribose. Del to esame numatę su 
šiąja kalba supažinti ir „Sotero“ skaitytojus. Tuomet arčiau susipažinsime 
ir su paties autoriaus dvasia. — Kitą, kiekvienam religijos istorininkui 
žinotiną, žodį, Bartholomae tarė klausimu vokiško žodžio gott etimolo- 
giškos giminybės su naujapersių žodžiu xuda, kai šis klausimas buvo 


!) Čia šių straipsnių paminėta tiek ir tąja eile, kiek ir kaip jie surašyti jų autoriaus 
nekrologe Revue d'histoire des re ligions, tom» XCII, 1925, 186—:89, 

š evue des sciences philosophigues ct theclogigues XIV 

1925, 564. G 2 


3) Žiūr. joLes sciences auxiliaires de Vhistoire ccmpa- 
rėe des religions, Transactions of the third international Congress for the History 
ot Religions, 1908, t. II. 


110 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų Ė 
iškeltas. viename laikrašty (Bayerische Blžitter fūr das Gymnasial-Schulwe- 
sen 55, 1920, 99—101 pusl; Bartholomae's atsakymas įdėtas to laikraščio 
1921, 1—2 pusl). Kadangi apie etimologiją žodžių „gott“, „dievas“ ir k. 
tajai pat. sąvokai reikšti rengiamės taip pat netrukus „Sotere“ rašyti, tai 
tuomet teks panaudoti ir šį antrąjį Bartholomaė's žodį. | ių iii apk 


5 Gustav Herbig, 2 


Mūncheno universiteto profesorius, tik penketą semestrų čia išprofesoria- 
vęs kaipo Štreitberg'o papėdininkas, pasimirė 1925. X. 1 visai nelauktai, 
tik pradėjęs 58 savo amžiaus metus (gimęs 1868. VI 3). Tai jau trečiasis 
labai įžymus filologas, kurio indoeuropėnų kalbų mokslas. tais metais ne- 
teko tiktai keleto mėnesių laikotarpy (po Bartholomae's ir Streitber- 
g'o). Ir šis filologas šioj vietoj būtinai minėtinas kaipo. autorius reikšmin- 
gos studijos iš religijų istorijos srities. Nagi, būdamas šių dienų įžymiau- 
sias etruskologas, Herbigas yra autorius ir pagrindingiausios bei 
plačiausios studijos apie etruskų religiją bėi kultą. Pirmiausia 
savo straipsniais iš etruskologijos atsirekomendavęs ir kaipo etruskų reli- 
gijos žinovas, Herbig'as buvo pakviestas parašyti ir visą straipsnį apie 
taa—Etruscan Religion—į Hastings Encyclopaedia of Religion: 
and Ethics (vol. V, 532-—540, Edinburgh 1913). Paskui, 1921 m., kai buvo 
pakviestas profesoriaūt Breslavan, Herbig'as, perdirbdamas ir išplėsdamas 
sakytąjį anglišką straipsnį, pagamino vokišką to dalyko: monografijėlę Re- 
ligion und Kultus der Etrusker (28 pusl. didumo), kuri dar ilgai 
paliks vienintelė, nepakeičiama ir nepapildoma (ne tai, kad nepralenkiama), 
šioj srity visais “atžvilgiais. Čia pirštu prikišamai parodoma, jog ne vienas 
dalykas romėnų religijoj tegalimas pažint tik per etruskologiją. Nevieną 
romėnų dievybės vardą bei religinę sąvoką estruskologija nušviečia visai 
nauja, tiesiog nustebinančia ir sužavinčia šviesa. Aure, tik menkos rūšies 
diletantu tenka laikyt kiekvieną, kuris po šios studijos tvirtintų, kad, pav., 
Saturnus einąs iš sero sevi satus, kad Mercurius turįs ryšio 
su merx, merces, mercari ir tt, kaip kad iki šiol buvo manoma. 
Tikrumoj, tai šie ir daugelis kitų panašių tikrinių vardų yra tik lotynų kal- 
bos etimologijos lytimis perkreipti etruskiški žodžiai su savais etrus- 
kiškais kamienais. Anoki šių dienų sugretinimai su daugiau ar mažiau 
panašiai skambančiais lotyniškais žodžiais yra tik liaudies nemoksliškos 
etimologijos darbas. ių 
Tatai į šią Herbigo studiją nepažvelgęs negali apsieiti nė vienas, ku- 
riam tik tenka turėt reikalo su romėnų religija. Gaila tik, kad ji paliko 
užkasta tokiame užkabory, kuriame niekas panašių dalykų neieško, ir todel 
tik vargiai surandama: Herbio'as savo šią studiją atspausdino visai ne tos 
rūšies raštuose, kur ją galima būtų tikėtis rasti; būtent, jo Religion 
und Kultur der Etrusker įdėta laikrašty „Mitteilungen der Schle- 
sischen Gesellschaft fūr Volkskunde“ Band XXIII, 1922, 1—28 (Breslau, 
Kommisionsverlag von M. u. H. Marcus). | S 3 
Norintiems plačiau susipažinti su Herbig'u ir kitais jo darbais tuotarpu 
nurodome į atsiliepimus apie jį O. A. Danielson'o „Gnomon'e“ (kri- 
tische Zeitschrift fūr die gesammte klassische Altertumswissenschaft) Band 


S Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 111 
2 (1926) 622—624 ir G. Deeters'o „ZeitschrifVe der deutschen Morgen- 
Išndischen Gesellschaft“, N. F. Band:5 (1926) 189—196; prie šio paskutiniojo 
nekrologo pridėta ir Herbig'o raštų bibliografija (197--200 pusl.). 


Bernhard P. Grentfell, 


Okstordo universiteto profesorius, reikšmingiausias ir vaisingiausias papy- 
rologijos vadovas ir mistras, pasimirė 1926 metų birželio m. 14 d. Šioj 
vietoj jis tenka paminėt todel, kad besikuriąs papyrologijos mokslas teikia 
daugel naujos medžiagos ir tos gadynės pagonų religiniam gyvenimui 
suprasti ir galimas „pažymėt kaip vienas vaisingiausių ir svarbiausių pade- 
damųjų disciplinų bibliniam tyrinėjimui, drauge taip pat teikdamas gausin- 
gos medžiagos ir teksto kritikai“ (Heyes). Papyrus, iš tuo vardu krūmo. 
šerdies gaminamoji egiptiečių rašomoji medžiaga (grėta su molinėmis ply- 
telėmis), Nilo slėny jau buvo gaminama nuo 4-jo tūkstančio metų pr. Kr. 
Ir kai krikščionybė i Aso pasireiškimo įžengė Egiptan, tai čia pra- 
dėjo platintis ir šventosios knygos, kurių nuorašai, naturalu, taip pat buvo 
daromi ant molinių šukelių ir papyraus lapų. Tatai, kai nuo paskutiniojo 
šimtmečio pabaigos pradėta ypač intensivai kasinėt Egipto seniau gyven- 
tųjų vietų griūvesiai bei šiūkšlynai, tai drauge su. įvai iausios rūšies rasti. 
niais papyraus dokumentais—valdininkų įsakymais, pa/eiškimais vyresnybei, 
nuomos ir samdymo kontraktais, jungtuvių sutartimis ir testamentais, mo- 
kesnių lapais, laisvėn paleidimo dokumentais, gyventojų statistikos lapais, 
baudų įsakymais, gimimo ir mirimo. pareiškimais, teismo protokolais, są 
skaitomis ir pakvitavimais, burtų tekstais, mokinių sąsiuviniais, privatiniais 
laiškais ir daugybe kitokių—rasta didelė daugybė ir Senojo bei Naujojo 
Įstatymo teksto gabalų, senesnių už iki šiol turimuosius Biblijos kodeksus: 
Taigi- apie šių teksto liudininkų reikšmę egzegezei netenka kalbėt. st 
Mūsų čia minimasai Bernardas P. Grenfell'is ir yra buvęs vienas iš 
laimingiausių paskiausiais laikais papyraus dokumentų suradėjų ir gabiausių 
išleidėjų. Jis gimė 1869 m. Jo tėvas buvo mokytojas Clifon College, kurį 
lankė ir sūnus, o motina—išlavinta moteris, tarp kita paskelbusi studiją 
apie Egipto skarabejus. Baigęs Clifton-College, jis 1888 m. pradėjo uni- 
versitetines studijas Oueens College Oksforde: Čia jis susidraugavo su me- 
tais vėliau įstojusiu A. S. Hunt'u, su kuriuo paskui ir buvo neatskiriami 
mokslo draugai per visą gyvenimą; delto buvo ir vadinami „Oksfordo 
dioskurais“. Baigęs studijas 1802 m. laipsniu Bachelor of Arts, Grenfell'is, 
1893 m. tapo Craven Fellow ir 1894 m. Fellow Gueens College. Kadangi 
šiuo metu jis apsisprendė atsidėt papyrologijai, tai jį 1894 m. pasiuntė 
pas Flinders Petrie į Koptą mokytis kasinėjimų. Čia jis, pavestas 
išleisti vadinamąjį  Revenue-Papyrus'ą, nustebino pasaulį puikiai tą darbą 
atlikdamas. O kai Egypt Exploration Found'o pavestas 1895 6 m. žiemą 
Greniell'is su D. G. Hogarth'u ir A. S. Hunt'u atliko papyraus kasinėjimus 
Faijūm'e, tai prasidėjo nauja papyraus tyrinėjimo gadynė, - O artimiausių 
kitų 1896/7 metų žiemą Greniell'is su Hunt'u turėjo tiesiog pasakiško pasi- 
sekimo vietoj, senovėj vadinto Oxyrhynchos: nagi čia juodu užtiko“ 
per trejetą dešimtų didelių dėžių su 270 tin-boxes pilnų papyrų, kurie visi 
ir nukeliavo į Oksfordą. Ir kaip paskui kiekvienų metų žiemą juodu kasi- 


112 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų -Š 


nėdavo- Egipte, ar Fajum'e, ar Hibeh'e, ar Oxyrhynche, tai vasarą visa tai 
veikiai išpublikuodavo. | 2 3 Ž. 
Paminėtinas dar ir tas savotiškas dokumentų sandėlis, kurį Grenfell'is 
su Hunt'u aptiko 1809/19000 m. žiemą vietoj vardu Umm el-Baragat (seno- 
binė Tebtynis) Fajūmo pietiniame krašte. Tuodu laimingu kasinėtoju čia- 
užtiko ir atkasė nekropolį, kuriame buvo palaidota tūkstančiai sumumintų 
krokodilių. Šių gyvulių koks dvejetas nuošimčių buvo įvynioti į papyraus 
rutulius; kai kurių net pilvai buvo iškimšti prirašytais papyraus lapais. Taigi, 
šioms šventoms biaurybėms išreikštoji garbė patvėrė per 2000 metų! 
Niekas daugiau nepadovanojo mokslui tokios daugybės naujos bran- 
gios medžiagos iš antikinės literatūros ir dokumentų už Grenfell'į su Hunt'u. 
Jųdviejų paskelbimai sudaro gerą dalį visos šių dienų papyraus literatūros!). 
Deja, 1906 m. Grenfell'is pirmu kart stipriai susirgo, rodos, kokia paveldėta 
liga, taip kad artimiausius Oxyrhyncho papyraus tomus (VII—-IX) turėjo 
leisti vienas Hunt'as. 1913 m. Grenfell'is galėjo "vėl grįžęs Oksfordan imtis 
mokslinio darbo, tačiau 1920 m. pavasarį, bėsudirbinėjant Kaire bizantini- 
škuosius papyrus XVI-jam Oxyrhyncho papyrų serijos tomui, liga pasirei- 
škė iš nauja ir jau nebepaleido iki nuvarė į kapus šį didį mokslo darbi- 
ninką, galėjusį dar daug nudirbt; nes, be edicijų, reikėjo dar laukt iš jo ir sinte- 


„ tiškų darbų. Dabar jis vyriausiai paliko tik Editor,—toks, rods, meninin- 


kas, kuris meningai nutekindamas surastuosius taurius akmenis, sugebėdavo 
parodyt jų pilną spindėjimą. 
Oxyrhyncho papyrų serijos pačioj pradžioj Grentell'is su Hunt'u 
(1897 m) išleido pirmu kart (editio princeps) ir vieną dokumentą iš pir- 
mųjų krikščionybės laikų literatūros, iš tos jų rūšies, kurie vadinami 
apokrifais- Tai vadinamosios „Jėzaus Logijos, arba Posakiai“ 
(Adyta Inood.  Sayings of Our Lord?). Šis raštas bus iš 3-jo šimtmečio. 
Jame be sąryšio sudėtos neva Kristaus lūpomis išreikštos sentencijos, vis 
prasidedančios žodžiais: „Taip sako Jėzus“. Tarp jų yra tokių, kurios galėjo būt 
ir paties Kristaus ištartos, kaip, antai, sentencija: „Taip sako Jėzus: Nė vienas 
pranašas nemėgiamas savo tėvynėj, nei gydytojas negydo tų, kurie jį pažįsta“. 
O tikrai jau ne iš Kristaus eina šioks posakis: „Taip sako Jėzus: Jei jūs nepa- 
sninkaujate pasaulio atžvilgiu, nerasite Dievo viešpatystės, ir jei jūs subatoj 
nešvenčiate subatos, nematysite Tėvo“. Čia iš vieno šono“, sako Heyes, „rei- 
kalaujant pasninkaut pasaulio atžvilgiu,t. y. atsižadėt pasaulio smagumų, užde- 
dama visuomenei nepasiekiamos tobulybės pareiga, ir iš kito šono, antroj daly, 
dedama pareiga laikyt žydų subatą. — Kadangi ir kitų Logijų turinys anaiptol 
nepriekaištingas, tai jų apokrifiškas pobūdis rodytųsi aiškus“. 

“Kiek papyrologija teikia medžiagos kanoniškiems krikščionybės raštams 
ilustruot, atsiminkime, pav., A. Deismann'o Licht vom Osten arba 
C. Wessely'o Les plus anciens monuments du christia- 
nisme ėcrits sur papyrus (1908). Pirmajam susipažinimui su visais 
šiais dalykais geras yra ir šiame minėjime cituotasis Dr. H. J. Heyes'o 
straipsnis: „Wanderungen durch das Gebiet der Papyrologie“, laikrašty „Der 

„Aar“ Februar 1911, 625—643, (Nekrologų tęsinys kitų metų knygose ). 
1) Visų šalių mr publikacijų sąrašą paduoda C. Wessely, Aus der Welt der 


Papyri, Leipzig 1914, 81— Ė Ž 
?) The Oxyrhynchus Papyri I, Nr. 1; IV,, Nr. 654.